Ar būtume pasiruošę dienai X?

„Bernardinai.lt“ diskusijoje, kurią moderavo istorikas Teodoras Žukas, dalyvavę Vyriausybės ir Lietuvos šaulių sąjungos atstovai ramina piliečius, tačiau pabrėžia, kad ruošiantis dienai X daug nuveikti turi tiek valstybinės institucijos, tiek organizacijos, tiek patys gyventojai.

Metas iš esmės pertvarkyti civilinės saugos sistemą

Pasak Ministrės Pirmininkės patarėjo ir buvusio vidaus reikalų ministro KĘSTUČIO LANČINSKO, visos valstybės institucijos pradėjo parengiamuosius arba pertvarkymo darbus, siekia įvertinti savo veiklą ir misiją. „Pirmiausia, ką turime padaryti, tai – susitvarkyti savo civilinės saugos sistemą“, – akcentavo jis ir pridūrė, kad tai daroma, yra sukurta nauja civilinės saugos koncepcija ir parengti įstatymų projektai, jie pasieks Seimą jau rudens sesijoje. K. Lančinskas įspėjo, kad tai ilgas procesas, reikalaujantis daug investicijų.

Anot pašnekovo, iki šiol civilinė sauga buvo labiau orientuota į nelaimingus atsitikimus ir stichines nelaimes taikos metu. O dabar žvelgiant į Ukrainą reikia priimti visai kitokius sprendimus. K. Lančinsko teigimu, keičiasi teisėsaugos institucijų darbo pobūdis. „Karinio konflikto metu policijos vaidmuo labai svarbus pridengiant kariuomenės užnugarį, taip pat vykdant diversijų prevenciją. Taigi keičiasi pati veiklos filosofija ir metodai. Tai labai ilgas ir brangiai kainuojantis darbas“, – sakė K. Lančinskas.

Panašių virsmų vyksta ir konkrečios civilinės saugos infrastruktūros srityje. Karas Ukrainoje darkart įrodė, kokios svarbios yra civilių gyventojų slėptuvės, ypač kai priešas nesirenka, ar raketą paleisti į karinį, ar į civilinį objektą. Deja, Lietuvoje slėptuvių labai trūksta.

„Mes 30 metų nuo sovietmečio likusias slėptuves privatizavome ir griovėme, nes manėme, kad karo niekada nebus ir slėptuvių nereikės“, – situaciją pakomentavo K. Lančinskas ir pridūrė, kad per pusmetį jos pakeisti iš esmės neįmanoma. Premjerės patarėjas čia mato du kelius. Pirmiausia situaciją čia ir dabar pagerinti galime inventorizuodami esamus pastatus, jų rūsius ir visas patalpas, kuriose būtų įmanoma esant reikalui slėptis. Tačiau situaciją iš esmės pakeisti galėtų tik kur kas ilgesnis kelias – investicijos į naują statomą infrastruktūrą. T. y. turi atsirasti nauji reikalavimai statyboms, tai, pasak K. Lančinsko, ir yra daroma.

„Reikia mokytis iš savo kadaise padarytų klaidų ir dabar investuoti“, – sakė politikas.

Ką kiekvienas pilietis turėtų daryti Rusijos agresijos atveju

Suderintas institucijų veikimas ir derama saugumo infrastruktūra dar negarantuoja pasiruošimo galimai karinei agresijai. Ne mažiau svarbu yra tai, kad kiekvienas pilietis žinotų, ką turėtų daryti, Lietuvoje paskelbus karinę padėtį.

Kalbėdamas apie tai, kaip kiekvienas pilietis turėtų konkrečiai pasiruošti, K. Lančinskas priminė oficialų šiam tikslui skirtą puslapį lt72.lt, kuriame surašyta, ką kritinėmis situacijomis net ir taikos metu kiekvienas pilietis turėtų turėti namuose – vadinamąjį 72 valandų rinkinį. „Taigi reikia pasiruošti tokius dalykus ir stebėti viešąją erdvę. O jei geopolitinė situacija pradės vystytis mums nepalankia linkme, tikrai nebus taip, kad atsikelsime ryte ir jau bus karas – eskalavimas vyks tam tikrą laiko tarpą, tuo metu mes dėliosime informavimo priemones ir kita“, – patikino K. Lančinskas.

Premjerės patarėjas K. Lančinskas pridūrė, kad piliečiai turėtų įsisąmoninti, jog Rusijos agresijos ar pan. atveju „valstybės institucijos […] bus vieninteliai tikros informacijos šaltiniai, todėl reikia jomis pasitikėti ir jų klausyti“.

Kita vertus, Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės vadas mjr. MINDAUGAS MILIUS pabrėžė, kad staigus Šaulių sąjungos narių skaičiaus išaugimas rodo, jog žmonėms nepakanka vien turėti informacijos – jie nori būti ir pasirengę. „Manau, kad visuomenėje toks poreikis yra, ir reikia dirbti toliau“, – sakė Šaulių sąjungos atstovas.

Ko galime pasimokyti iš Ukrainos

Paklaustas, ar Ukraina buvo tinkamai pasiruošusi karui, mjr. M. Milius pabrėžė, kad tam, kas vasario 24-ąją prasidėjo Ukrainoje, idealiai pasiruošti neįmanoma. Tačiau pašnekovas pagyrė Ukrainos pažangą ir brandą, kalbant apie skirtingus laikotarpius. „Žiūrinti į tai, kokį kelią Ukraina nuėjo nuo 2014 m., kokia buvo kariuomenės parengtis tada ir kokia ji yra šiandien, – jai skiriama labai daug dėmesio. Žvelgiant į tai, kaip jie [ukrainiečiai] veikė, galima pasakyti, kad visuomenė yra pilietiška ir kritiškai mąstanti“, – sakė mjr. M. Milius.

K. Lančinskas antrino, kad ukrainiečiai nuo 2014-ųjų daug ką išmoko ir nuveikė, tačiau jų patirtis puikiai atskleidžia, su kokiais iššūkiais galime susidurti ir mes. „Ukraina – demokratinė valstybė, tad greta gynybos paraleliai jie sprendė labai daug kitų klausimų, imlių lėšoms bei laikui. Ir kaip kiekvienoje demokratinėje valstybėje buvo daug diskusijų, susipriešinimų, tačiau Ukraina kaip valstybė ėjo į priekį“, – sakė K. Lančinskas. Jis pripažino, kad Ukraina dėl anksčiau išvardintų priežasčių nebuvo padariusi visko, ką galėjo, tačiau pasidžiaugė, jog ukrainiečiai kasdien mokosi iš savo padarytų klaidų, daro tam tikras išvadas ir eina pirmyn.

Turint omenyje, kad valstybės pasiruošimą užtikrinti piliečių saugumą sulėtina neišvengiami politikų nesutarimai, galbūt Lietuvai verta pasvarstyti apie partijų susitarimą, kuris nustatytų veikimo gaires, panašiai kaip yra krašto apsaugos atveju?

Pasak premjerės patarėjo, dar svarbiau už partijų susitarimą yra vidinis institucijų darbų tęstinumas. „Per 32 nepriklausomybės metus mes neišmokome vieno dalyko – esama darbų, kurių per ketverius metus atlikti neįmanoma, jų pažanga pamatoma tik po dešimtmečių. Tad labai svarbu, kad atėjusi į valdžią nauja politinė jėga nesakytų, jog prieš juos buvusieji viską darė neteisingai, o tęstų ilgalaikius darbus, galbūt pataisydama klaidas, kad išryškėtų ilgalaikis rezultatas“, – akcentavo K. Lančinskas.

Piliečiai pirmiausia turi saugotis patys

Vis dėlto tiek Vyriausybės, tiek Šaulių sąjungos atstovai sutaria, kad piliečių saugumą visų pirma užtikrina ne institucijos ar organizacijos, o jie patys.

„Visų pirma kiekvienas pilietis turėtų rūpintis pats, nesitikėti, kad juo kas nors pasirūpins, – teigė M. Milius ir pridūrė: „Tačiau yra Vyriausybė, vykdanti valstybės politiką, ir jei kalbėsime apie ginkluotą valstybės gynybą, tai yra ginkluotųjų pajėgų uždavinys.“

K. Lančinskas taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kurie piliečiai nenori suprasti, jog visuomenė irgi turi dalyvauti pasirengiant galimai Rusijos agresijai. „Nėra tokios valstybės ir tokio stiprumo valstybinių institucijų, kurios galėtų kažką padaryti už visus. Visi tam turi ruoštis ir būti psichologiškai pasirengę – jei mes esame šios valstybės piliečiai, mes ją turime būti pasiruošę vienaip ar kitaip ginti“, – sakė K. Lančinskas.

Tėvynę galima ginti ne tik ginklais

„Reikia pabrėžti, kad, norint kovoti su ginklais, privalu tapti ginkluotųjų pajėgų dalimi. Tačiau tie piliečiai, kurie nenori dalyvauti kovos veiksmuose, okupantams gali priešintis be ginklo“, – teigia M. Milius.

Tačiau, pasak majoro, šioje srityje dar reikia nemažai nuveikti, „pradedant nuo valstybės politikos aiškių uždavinių suformavimo institucijoms, baigiant ginkluoto valstybės gynybos plano suderinimu su pilietiniu pasipriešinimu. Tai negali vykti visiškai nesuderintai. Jei visuomenė kariuomenei maišysis po kojomis, nebus gerai. Taigi šių veiksmų suderinimas – vienas didžiausių nūdienos iššūkių“, – sakė M. Milius.

Žmonėms, kurie neketina eiti į ginkluotąsias pajėgas, tačiau nori būti pasirengę neginkluotam pasipriešinimui, M. Milius patarė pasidomėti leidiniais, prieinamais Krašto apsaugos ministerijos puslapyje.

„Kita vertus, neginkluotą pasipriešinimą reikėtų suprasti plačiąja prasme – pavyzdžiui, akcijos dėl „Bayraktaro“ pirkimo ar tokių fondų kaip „Blue-Yellow“ veikla taip pat yra pilietinio pasipriešinimo forma“, – sakė M. Milius ir pridūrė, kad tai, kas Lietuvos aktyvių piliečių ir jų organizacijų daroma Ukrainai, yra tos pačios pilietinio pasipriešinimo priemonės ir pasirengimas neginkluotam pasipriešinimui.

Tekstą parengė Jurga Žiugždienė.