Jurga Tumasonytė

Laisvė man, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, atrodė visiškai natūrali būsena.

„Kilnieji sukčiai“ – interaktyvi knyga, kurioje pasakojama apie didžius Čiunė Sugiharos ir Jano Zwartendijko žygdarbius.

Pasirodė tarpukario žydų autoriaus Kalmeno Zingmano knyga „Ant sraigtinių laiptų“, kurią išleido leidykla „Hubris“.

Pasak knygos autorės, nė vieno vaiko nėra beviltiško.

Apie tai, ką reiškia versti pjeses ir kokią vietą kuriant spektaklį užima vertėjas, pokalbis su A. Melkūnaite, J. Pieslyte ir R. Jonynaite.

Pokalbyje su poete G. Kazlauskaite – apie jos knygą „Gintaro kambarys“, giminystės ryšius, kultūrinę spaudą, socialinius tinklus ir P. Cvirkos paminklą.

„Gyvenu agresyviai užsidariusi nuo informacijos. Iš trapumo – nepakeliu to milžiniško negatyvo. Ir nesutinku, kad išorinė tikrovė – vienintelė“, – sako naująjį romaną „Šulinys“ išleidusi L. S. Černiauskaitė.

„Muziejai taps populiaresni tada, kai pradės ne tik saugoti, gerbti ir minėti, bet ir stebinti – būti barų, sporto klubų, prekybos centrų alternatyva“, – sako Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Eglė Urmanavičiūtė.

Kaip skatinti lietuvių literatūros vertimus į užsienio kalbas? Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė V. Smaleckaitė sako, kad dažnai leidėjai prioritetą skiria charizmatiškiems, komunikabiliems rašytojams, mokantiems kelias kalbas.

„Turime savo kryptį, savo autorius. Manau, „Kitos knygos“ dabar yra kaip tam tikras kokybės ženklas: leidžiame ne tik tai, ką perka, bet ir tai, kas yra įdomu, aktualu, vertinga“, – sako šios leidyklos redaktorė A. Niauronytė.

Tikriausiai prireiktų ilgos pastraipos nuosekliai aprašyti ir suskaičiuoti J. Žilinsko darbus ir pasiekimus, jei ne viena lengvinanti aplinkybė – kalbamės apie literatūrą ir rašymą.

Su jaunosios kartos poetu ir reperiu Ernestu Noreika-Beeta, 2012 išleidusiu savo pirmąją poezijos rinktinę „Povų ežeras“, kalbamės apie būsenas, kylančias iš buvimo skirtingose kultūrinėse ir buitinėse erdvėse, šiuolaikinio žmogaus, kuriančio poeziją, laikyseną. 

Jausčiausi kažką praleidusi, jeigu nepaminėčiau, jog N. Butnoriūtė ne tik rašo apie knygas, bet ir yra literatūrologijos doktorantė, dažna kultūrinių renginių dalyvė.

Rasa Aškinytė jau yra gerai pažįstama lietuvių literatūra besidomintiems skaitytojams. Rašytoja išleido tris romanus, o šiais metais jos knyga „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ laimėjo „Metų knygos“ apdovanojimą.

Kinas lėmė ne tik tai, kad I. Keidošiūtė neplanuotai atsidūrė televizijoje ir čia dirba jau beveik keturiasdešimt metų.