Bažnyčia ir visuomenės apklausos

Bažnyčią lenkia ugniagesiai gelbėtojai, policija, kariuomenė, Sodra. Pernai panašiu laikotarpiu atliktoje apklausoje buvo kiek kitokie skaičiai – Bažnyčia pasitikėjo 68 (nepasitikėjo – 22) procentai visų apklaustųjų.

Nesinori stabtelėti ties skaičiukais, ir, prisipažinsiu, retai atkreipiu dėmesį į kažką panašaus, kadangi labiau jaudina akivaizdžiai sumažėjęs dalyvaujančių sekmadienio šv. Mišiose žmonių skaičius. Visgi pokytis yra nemenkas.

Kas visa tai lemia? Ar tai jau turėtų versti sunerimti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Pirmiausia turiu pripažinti, kad šias eilutes paskatino ne vien tik skaičiukai, į kuriuos tik užmečiau akį. Daugiausiai įtakos turėjo pokalbiai su žmonėmis, parapijiečiais – drąsiai klausiančiais, išsakančiais rūpesčius, abejones. Ir tas akivaizdžiai sumažėjęs tikinčiųjų skaičius sekmadieniais. Šioje vietoje jau turbūt neprimoralizuosi, neprimojuosi pandemijos ar kokiu nors kitokiu vėzdu. Pokalbiai su žmonėmis parodė kai ką plačiau.

Kaip viena iš priežasčių (ne tik skaičiukų pokyčiams lentelėje) yra pasaulio globalėjimas. Nyksta sienos, vis labiau tampa prieinama toji Vakarų kultūros dalis, kuri nebeturi krikščioniškų vertybių arba kuri tas vertybes yra perorientavusi. Pagunda gyventi gerai, dėl Dievo nekvaršinant galvos arba Jį prisimenant, „kai kitaip jau nebegalima“, daugeliui atrodo patraukli. Bijoma tikėjimo identifikavimo – tikiu, tačiau tuo, kas patogu ir gera, o vertybės turi suktis tik apie mane.

Tačiau tai tik viena medalio pusė. Kita pusė, manyčiau, nemažiau svarbi, yra tradicinės-paprotinės katalikybės nyksmas. Nebeaktualu darosi tai, ko laikėsi seneliai ar tėvai. Galbūt nerandama laiko papročiams, o gal tiesiog jie jau nebeprakalbina šiuolaikinio žmogaus.

Pastarasis laikotarpis atseikėjo ir nemažai kitų priežasčių. Deja, per pandemiją žmogus suprato, kad gyventi galima ir išlaikant distanciją ne tik su artimu, bet ir su metafizika. Nusiėmėm kaukes, nebebijom viruso, tačiau atstumo tarp Dievo ir savęs nenorime sutrumpinti. O gal ir patogus „Dievas karantine“, vis dar išliekantis toks tarp kitų, daug svarbesnių, interesų. Religinė patirtis taip ir liko uždaryta  taisyklėse ir rekomendacijose.

Atrodo, jog viską gali atstoti technologijos, socialiniai tinklai. Be abejo, jie be galo svarbūs, tačiau ir juos juk reikia tinkamai mesti į apyvartą. Ar šį lauką pakankamai išnaudojome, kad Evangelijos žodis būtų išgirstas, priimtas ir taptų gyvenimo žodžiu? Galimybės neišsemiamos, tačiau ar bent iš tiesų bandoma semti, o gal vis dar tik prisiliečiama?

„Marijos radijo“, kelių vos beišsilaikančių katalikiškos krypties laikraščių ar interneto portalų vargiai bepakanka. O ir patys mes, be Šiluvos deklaracijos, kurią jau baigiame pamiršti, ar viską padarėme, kad žmonės atskirtų, kas yra krikščioniškos vertybės? Prisipažinsiu, tai – sunkiausia šio teksto dalis, kadangi ir pats kurį laiką girdėjau tik asmenines interpretacijas, pagrūmojimus kitaip mąstantiems iš pavienių asmenų, tačiau autoritetingo Ganytojų žodžio trūko arba jį reikėjo tiesiog išmaldauti.

Taip pat skaitykite:

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Kunigas R. Urbonavičius apie Bažnyčios komunikaciją dėl dvasininkų nusikaltimų: „Jeigu galime organizuoti gražiausius renginius, kodėl negalime profesionaliai reaguoti į šią blogą situaciją?“

Arkivykupas: seksualiniais nusikaltimais kaltinamas T. Švedavičius prašo atleidimo iš kunigystės

Tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Kurija: pokalbis su Seimo vadovu derinamas, arkivyskupas nutraukė suplanuotas keliones

Arkivyskupas emeritas L. Virbalas SJ: „Konkretūs neatidėliotini žingsniai būtų reikalingiausi“

Kunigas R. Peciunas prabilo apie jam pareikštus kaltinimus: vaizdo įrašus su vaikais siuntė jų tėvai

Sinodiniame kelyje diskutavome bendrakeleiviškumo ir kitais klausimais. Tačiau, kiek kalbėjausi su įvairių parapijų žmonėmis, nė vienas Sinodinio kelio dalyvių taip ir neišgirdo argumentuotų atsakymų į rūpimus klausimus. Be abejo, pats klausimo iškėlimas jau yra žingsnis Tiesos link. Tačiau ir kitą žingsnį reikia žengti.

Ne vienas žmogus išreiškė nusistebėjimą, kad neranda ar neišgirsta aiškaus ir autoritetingo Bažnyčios pozicijos paaiškinimo stovint ant dabartinių išbandymų ir išgyvenimų slenksčio. Per daug tylime. Ar tokia pozicija gera? Juk esame kviečiami kalbėti „laiku ir nelaiku“ (2 Tim 4, 2).

Ir visgi skaičiukai. Jais, ko gero, niekas nesibaigia. Juk komunikacijos srityje visko neišnaudojome, juk galėtume didesnes pastangas dėti ne į kiekybę, bet į gelmę, nepamirštant šeimos, mokyklos, universiteto. Čia reikia ne daugybės gražių žodžių, bet paprastų argumentų, tai yra tik Evangelijos – nepagražintos ir nepritrauktos prie kažko kito. Didžiausia viltis ir paguoda yra Viešpaties priminimas, kad druska neturi prarasti sūrumo.

Susiję:

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

7 min

Kodėl žmonės „unfriendina“ Bažnyčią?

Valdas Kilpys

4 min

Pramušti „zagatovkių“ sieną Bažnyčioje

Nerijus Pipiras

5 min

Viltis tamsoje – Dievo tarnaitė, kankinė Adelė Dirsytė

Nerijus Pipiras

2 min

Dieve, neapleisk Ukrainos