Etnografijos muziejaus vadovė: „Sukurta 155 pastatų Lietuvos tradicinės medinės architektūros ekspozicija“

Su ja kalbamės apie ryškiausius muziejaus etapus, išskirtinumą, viziją, veiklą ir dabarties iššūkius.

Muziejus sukaktį mini šūkiu „50 metų atviras lankytojams“. Bet kaip vis dėlto, bėgant dešimtmečiams, muziejus keitėsi? Kokius ryškiausius jo evoliucijos etapus išskirtumėte?

Lietuvos etnografijos muziejui, kalbant apie istoriją ir raidą, yra dvi svarbios datos: 1966 m. sausio 1 diena, kai jis įsteigtas, ir 1974 m. birželio 21 d., kai jo ekspozicija atverta lankytojams. Apie muziejaus raidą galima kalbėti įvairiais aspektais, bet šia proga norėtųsi apsiriboti apžvalga to, kas skirta lankytojams – ekspozicijomis.

Muziejaus atidarymo dieną veikė septynios nuolatinės ekspozicijos, dabar jų skaičius perkopęs 50. Kiekviena ekspozicija pradedama kurti nuo pastatų atrinkimo, tyrimų, perkėlimo į muziejų, jų atkūrimo ir tik paskiausiai rengiama vidaus ekspozicija, paremta kitais muziejaus rinkiniais. Tai daug laiko, nuoseklaus darbo ir finansinių išteklių reikalaujantys projektai. Šis vyksmas – nepertraukiamas. Tačiau buvo gana ženklių laikotarpių, kai telktasi į kurį nors vieną objektą.

7–8 dešimtmečiuose pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į medinę kaimo architektūrą ir valstiečių kasdienybės kultūrą, ji buvo pristatoma keturių etnografinių regionų Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos įrengtose išorės ir vidaus ekspozicijose.

Kiek vėliau, 9-ajame dešimtmetyje ir XXI a. 2-ajame dešimtmetyje, intensyviai dirbta kuriant etnografinio muziejaus miestelio ekspoziciją.

XX a. 10-ajame dešimtmetyje į idiliškos kaimo būties ir buities vaizdą įsiterpia sektorius, skirtas Lietuvos gyventojų tremties ir pasipriešinimo atminimui: pastatyta jurta (žeminukė), tremties vagonas, partizanų slėptuvė (bunkeris), paminklai. Sektoriaus kūrimas – ilgamečio muziejaus ir Lapteviečių brolijos bendradarbiavimo pavyzdys.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas atsikartoja?

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais, įgyvendinant Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programų projektus, muziejuje atstatomi XVIII a. Aristavėlės dvaro rūmai, vertingas medinės architektūros pavyzdys.

Galiausiai dabar muziejuje atveriamas Mažosios Lietuvos etnografinis regionas, kurį reprezentuoja Vabalų kaimo sodyba.

Taip sukuriama vertinga 155 pastatų Lietuvos tradicinės medinės architektūros ekspozicija, kurioje pristatomas visų penkių etnografinių regionų kaimų, dvaro ir miestelio paveldas. Tai parodo, kad tuos 50 metų muziejaus paveikslas pildėsi ir keitėsi.

Koks šiandien yra Lietuvos etnografijos muziejus, skaičiuojantis penkis veiklos dešimtmečius?

Besikeičiantis ir kuriantis. Muziejus šią sukaktį pažymi nuo praėjusių metų lapkričio prisistatydamas naujuoju pavadinimu – Lietuvos etnografijos muziejus. Senasis – Lietuvos liaudies buities muziejus – nebeatspindėjo per laiką mūsų šalyje, visuomenėje ir pačioje muziejaus raidoje vykusių pokyčių, o ir paties muziejaus veiklos apimties. Dabartinis pavadinimas yra glaustesnis ir tiksliau nusako muziejaus ekspozicijų, esamų muziejinių vertybių rinkinių ir veiklos turinį. Muziejuje saugomi etnografijos paveldo rinkiniai: tradicinės medinės architektūros pastatai; tekstilės, baldų, amatų, pramonės, technikos, namų apyvokos daiktų, liaudies meno, žemės ūkio padargų ir kitos vertybės, kurios perteikia Lietuvos žmonių kasdienybės kultūrą, dvasinės būties apraiškas joje, tautinį tapatumą, šalies istorijos atmintį. Tai ženklina dar vieną muziejaus raidos aspektą, ne vien iškabos pakeitimą.

Lankytojai kviečiami ne tik susipažinti su muziejaus ekspozicija, bet ir įsitraukti į jo veiklą bei edukacijas, kurių siūlome daugiau kaip pusę šimto. Jose susipažįstama su lietuviškomis tradicijomis ir papročiais, kulinariniu paveldu, tradicine architektūra, Lietuvos istorija. Dauguma edukacijų rengiamos natūralioje sodybų aplinkoje, pristatant ir pastatus, kuriuose visai kitaip atsiskleidžia ugdymo medžiaga bei turinys, skirtas įvairaus amžiaus žmonėms.

Muziejus garsus tradicinėmis kalendoriniams papročiams skirtomis šventėmis. Labiausiai lankomos Užgavėnės, Velykos, Joninės, Žolinė, Adventinis miestelis kasmet pritraukia vis daugiau lankytojų.

Lietuvos etnografijos muziejus kasmet rengia parodas, inicijuoja ir vykdo projektus, organizuoja mokymus, savanorystės veiklas.

Muziejus – gyvas ir atviras, todėl ir etnografinė medžiaga lankytojus pasiekia veikiau kaip patirtis – įsirašanti, stebinanti, keičianti. Esame susitelkę ir nuosekliai, kryptingai dirbame, kad muziejus ne tik vizijoje, bet realybėje būtų atvira erdvė kiekvienam. Šios nuostatos įgyvendinimas reikalauja didžiulio muziejaus bendruomenės profesionalumo, kūrybiškumo. Matome, kaip ir mes patys tampame atvira, bendraujančia ir bendradarbiaujančia komanda.

Kuo muziejus įdomus tiek lietuviams, tiek turistams?

Lietuvos etnografijos muziejus, kaip muziejus po atviru dangumi, derina ir jungia tris svarbiausius aspektus: muziejaus rinkinių ekspoziciją ir jos interpretaciją, kraštovaizdį ir gyvąją ekspoziciją, rekreaciją ir pramogas.

Ir jau vien todėl jis yra daugialypis ir daugiaplanis. Lankytojai, atvykę į muziejų, gali pasirinkti tokią veiklų dėlionę, kuri labiausiai atitiktų jo tos dienos nuotaiką, lūkesčius, pagaliau ir laiko resursą. Todėl išskirti konkrečius dalykus būtų sudėtinga. Vieni teikia pirmenybę kalendorinėms šventėms (pastaraisiais metais  jose nuolat auga užsienio turistų skaičius), kiti – edukacinei veiklai, treti labai vertina mūsų rengiamus praktinius mokymus medinės architektūros paveldo tvarkybos, priežiūros klausimais. Dauguma žavisi išpuoselėtomis ir prižiūrėtomis sodybomis, margaspalviais gėlių darželiais. Dar kitiems tai – labai patraukli vieta tiesiog ramiai pasivaikščioti kultūriniame kraštovaizdyje įvairiais metų laikais. Norisi paminėti ir tremtinės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės vedamas edukacijas Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje. Šis gyvas istorijos liudijimas nepalieka nė vieno, bendravusio su ja, abejingo.

Ar sulaukiate ne tik lankytojų iš kitų šalių, bet ir muziejininkų, specialistų dėmesio?

Esame Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos (AEOM), Europos muziejų švietėjų tinklo „Mokymasis visą gyvenimą muziejuose po atviru dangumi“ (LLOAM), Europos muziejų organizacijų tinklo (NEMO) nariai, taip pat vykdome dvišalius bendradarbiavimo projektus su  Lenkijos, Estijos, Latvijos, Švedijos, Nyderlandų, Ukrainos muziejais po atviru dangumi. Trečius metus muziejuje įgyvendiname projektą su tarptautine organizacija „European Heritage Volunteers“. Šis projektas į muziejų pritraukia kultūros paveldo ir kitų sričių specialistus, studentus, kurie atvyksta į teorinius bei praktinius mokymus. Kasmet sulaukiame įvairių pasaulio šalių tyrėjų, specialistų, kuriuos domina mūsų medinės architektūros, baldų, tekstilės ir kiti rinkiniai bei tradicinės šventės, edukacijos. Iš tiesų vyksta intensyvūs tarptautiniai specialistų mainai dalyvaujant tarptautiniuose renginiuose, projektuose.

Kaip sutikote žinią, kad po kelerių metų turėsite naujus „kaimynus“ – šalia iškilsiančią atvirą centralizuotą muziejinių vertybių saugyklą su kompetencijų centru?

Tai yra didžioji geroji žinia ne tik mūsų, bet visai muziejų bendruomenei. Dėl šio projekto įgyvendinimo esame pasirengę sunešioti geležines klumpes, perplaukti marias ir nuversti kalnus. Labai tikimės, kad visuomenei, kultūros bendruomenei galėsime atverti naują, modernią, funkcionalią, patrauklią, išskirtinę erdvę.

Tai vertiname kaip labai svarbų Lietuvos valstybės pareiškimą, kai ne tik deklaratyviai reiškiamas susirūpinamas kultūra, bet ir konkrečia programa parodoma, kad muziejinės vertybės ir jų derama priežiūra, apsauga ir kuo platesnis jų pristatymas visuomenei yra ne vien muziejininkų rūpestis. Įgyvendinę projektą, galėsime brėžti dar vieno muziejaus raidos etapo pradžią.

Su kokiais iššūkiais ir lūkesčiais pradedate antrąją vadovavimo šiam muziejui kadenciją?

Šiuolaikiniam muziejui nepakanka būti žinomam ir pripažintam vien Lietuvoje. Šiuolaikinio muziejaus veiklos neįsivaizduoju be atidaus pasaulio, Europos, šalies ekonominių, socialinių, geopolitinių prognozių vertinimo ir tyrinėjimo, kurios žada intensyvų, kupiną iššūkių ateinantį dešimtmetį.

Tokiais neramiais laikais muziejai gali tapti inkaru, suteikiančiu visuomenei aiškumo, supratimo, vilties. Muziejus šiandien yra aktualesnis nei kada anksčiau, būdamas ta vieta, kur mokomasi iš praeities patirties, buriamos bendruomenės, ginamos humanistinės vertybės, vyksta jaunosios kartos ugdymas. Muziejus turi galią atliepti visuomenės poreikius ir ją keisti, sprendžiant svarbiausias socialines problemas ir kuriant ateities vizijas. Rusijos ir Ukrainos karo aplinkybėmis atskleidžia kultūrinio paveldo, tapatumo ir etninės kultūros svarbą, stiprina visuomenės sąmoningumą, pilietiškumą, bendruomeniškumą ir atsparumą susidūrus su grėsmėmis. Lietuvos etnografijos muziejus – vienas iš aktyvių šio vyksmo dalyvių. Tokiomis mintimis ir nusiteikimu pradėjau antrąją kadenciją.

Apie konkrečius planus, kol jie tik planai, nesu linkusi daug kalbėti, nes visiems gerai žinoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Susiję:

Gediminas Kajėnas

7 min

Henrikas Gudavičius. „Viskas yra viena: gamta, darbas, kultūra, etnografija“

Bernardinai.lt

2 min

Bernardas Belickas OFM. Po etnografinio filmo „Dzūkų laidojimo apeigos“ peržiūros

Henrikas Gudavičius

8 min

Kur dingsta mūsų kaimas?

Vida Tavorienė

6 min

Rašytojas V. Almanis: kaimas sunaikintas labiau nei pokario metais