Filosofas L. Donskis: optimizmas – tai tikėjimas, kad blogis laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą

Būtent todėl L. Donskio bičiulė, visuomenininkė ir žurnalistė Birutė Garbaravičienė nusprendė vėlyvąją L. Donskio publicistiką, spausdintą portale „15min“ ir žurnale IQ, sudėti į knygą „Man skauda“ („Tyto alba“, 2022 m.). Neapykanta, tapusi preke, baimės epocha, gyvenimo teigimas, atvirumo egzaminas – daugybė ir šiandien aštrių temų, rūpėjusių L. Donskiui.

Gruodžio 7 d. 18 val. knygą „Man skauda“ išleidusi leidykla „Tyto alba“ kviečia visus į pristatymą MO muziejuje. Renginyje dalyvaus L. Donskio bičiuliai – B. Garbaravičienė, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, scenaristas Haroldas Mackevičius, visuomenininkas Donatas Puslys.

O gruodžio 8 d. 18 val. knygos sutiktuvės įvyks Kaune Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.

Prieš susitinkant renginiuose – šiek tiek skvarbių ir įžvalgių L. Donskio minčių iš knygos „Man skauda“.

Nevertingas gyvenimas

Pripažinkime tris šokiruojančius faktus. Pirma, mes žinome konvencinę išmintį, bylojančią, jog vieno žmogaus mirtis – tragedija, o milijono – jau statistika. Tai reiškia viena: prie mirties ir žūties priprantama gan greitai. Mirtis rutinizuojama, biurokratizuojama, suklasifikuojama ir tada jau saugiai paliekama apskaitai, statistikai, teisei arba lėtai užmarščiai.

Taip pat skaitykite:

Pokalbiai su Tėvu. Dvi Lietuvos temos

Šluota prie durų

Draugystė be draugų, arba Postdraugystės visuomenė

Kodėl mes vis dar kariaujame?

Saugumas karo Ukrainoje kontekste ir pavojus klimato krizės akivaizdoje – Radvilų rūmų dailės muziejaus parodoje „(Ne)saugumo ribos“

Tauta, kurią auginame: tarp Mindaugo karūnos ir prarastos tiesos

Kas bendra tarp universiteto ir protesto?

Kultūra ir jos masinis vartojimas

Antra, naciai vartojo baisią sąvoką Lebensunwertes Leben – nevertingas gyvenimas; į šią kategoriją, anot jų, patenka nesvarbios ir žemosios grupės ir rasės. Nemalonu tai įvardyti, bet su tam tikromis pataisomis šią koncepciją išpažįsta net ir liberalieji Vakarai – gyvybė branginama ten, kur ginamos investicijos ir ištekliai.

Ne paskutinėje vietoje ir kultūrinio-istorinio atpažinimo bei artimumo dalykai – reikia visiškai prarasti tikrovės pojūtį, kad patikėtum, jog Rytų Europa prancūzų elitui rūpi labiau nei prancūzakalbės Šiaurės Afrikos šalys, o olandų – labiau nei Surinamas, Indonezija ar Pietų Afrika. Trečia, visų svarbiausias yra moralinis ir politinis horizontas. Ar mes patys ėjome į gatves, kai Ruandoje buvo išžudyta milijonas tutsių? Ar daugiau kaip šimtas tūkstančių Bosnijos ir Hercegovinos žmonių?

Žmogus – ne valstybės nuosavybė

Pradėkime nuo to, kad žmogaus teisės nėra tai, ką mes turime išmaldauti iš valstybės. Pati demokratinė valstybė tuo ir yra ypatinga, kad nesiskelbia ir nelaiko savęs aukštesne kategorija už individą. Pavienis individas neturi būti paaukotas nei privilegijuotam kolektyvui, nei valstybei – priešingai besielgianti valstybė netrunka prarasti demokratinę – politinę ir moralinę – legitimaciją.

Pilietis, skirtingai nuo beteisio pavaldinio, nėra valstybės ir jos institucijų nuosavybė. Mes nesame net ir savo sukurtosios valstybės nuosavybė. Priešingai – ji be mūsų negali funkcionuoti. Žmogaus gyvenimas negali būti suvestas į valstybę – priešingu atveju prasmę prarastų ne tik pilietinės visuomenės, bet ir piliečio sąvokos.

Optimizmas ir viltis

Optimizmas yra anaiptol ne koks kvailas džiūgavimas, kad esi ir kad aplink šilta, gražu ir gera, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą (o jei laimi – tai neilgam). Maža to – optimizmas reiškia tikėjimą, kad visada lieka viltis ir egzistuoja alternatyvos. Įsitikinimas, kad pesimistas yra visapusiškai aukštesnė ir kilnesnė būtybė už optimistą, yra ne vien romantinė mūsų moderniojo jautrumo ir pasaulėjautos liekana, bet ir kai kas daugiau.

Baimės epocha

Sykiu mes gyvename baimės, negatyvumo ir blogų žinių kulto epochoje. Mat geros naujienos blogai perkamos, niekam jų nereikia. Smagus, nuotaikingas apokaliptinis skaitinys – visai kas kita. Iš čia tas pomėgis sėti paniką ir ištisa baimės industrija, kaip pačias karščiausiais naujienas sėkmingai parduodant savų ir svetimų komentatorių gąsdinimus ir baimę (deja, dalis įtakingos Lietuvos žiniasklaidos tuo visiškai persiėmė), remiantis vienas kitą neretai paneigiančiais tų pačių komentatorių pasisakymais. Dalis jų įžvalgūs ir argumentuoti, bet kiti – kapituliantiški ir isteriški.

Kad ir kaip būtų, ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš gilios išminties ir patirties plaukiantis optimizmas reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra nepalyginamai daugiau už mane patį, mano aplinką ir panašius į mane. Jei taip, tai jau vien mano buvimo pasaulyje faktas ir galimybė mąstyti bei abejoti yra dovana, nusipelnanti dėkingumo ir supratimo, jog viskas galėjo arba galėtų būti daug blogiau.

Neįmanoma harmonija?

Žmonėms skauda. Mus žeidžia daugybė dalykų, bet ypač nesusikalbėjimas esminiais klausimais. Žinoma, mūsų brandos ženklas yra gebėjimas ir pasirengimas gyventi disonansų pasaulyje: gyvenimas modernioje visuomenėje niekada nebuvo ir nebus harmoningas. Pamirškime tai. Daugių daugiausia, ko mes galime tikėtis, – tai Ernesto Renano nusakytasis kasdienis plebiscitas, leidžiantis mums kasdien savo veiksmais ir įsipareigojimais siųsti žinią, kad šią visuomenę laikau pirminiu savojo atsidavimo, lojalumo ir, žinoma, kritikos objektu.

Kas labiausiai nužmogina

Mes nesame statistika ir kvotos. Laikyti žmogų statistikos vienetu, man atrodo, yra vienas pačių atgrasiausių ir žmogų labiausiai nužmoginančių sąmonės bruožų ir sykiu viena iš pačių barbariškiausių politikos tendencijų. Mes nesame skruzdės ar bitės, kurias kas nors suklasifikavęs galėtų pateikti kaip rūšinius darnos ir sugyvenimo pavyzdžius. Žmonių rūšiavimas ir klasifikavimas man yra viena iš pamatinių moderniosios barbarybės apraiškų.

Atvirumo egzaminas

Pats sunkiausias atvirumo egzaminas – nesupykti ir neįsižeisti ant saviškio ar bičiulio už kritiką ir kitokią nuomonę. Jį išlaiko itin negausi ir trapi mažuma. Ypač pas mus, deja, nes mes vis dar tikime, jog mūsų grupės niekšai ir kvailiai yra tiesiog pagal apibrėžimą geresni ir artimesni už mums oponuojančios grupės mąstančius ir padorius žmones.

Senas ir jaunas

Kaip mes suvokiame senatvę? Kas mums yra senas žmogus? Ar amžius – mūsų pranašumas? Ar yda? Ar kuo nors reikšmingas faktas? Juk gyvename globalioje jaunystės kultūroje, kur slepiami du dalykai – senatvė ir mirtis. Mirtis tampa klinikiniu atveju, medicininiu sindromu ir saugiai paslepiama nuo jaunųjų, kaip savo studijose rašė mirties sampratą Europoje tyrinėjęs prancūzų antropologas Philippe’as Ariès. Būti senam žiaurioje, jaunystės ir jauno kūno grožio kulto persmelktoje visuomenėje – tai atverti ir paviešinti savo neįgalumą arba pasitraukti į vienatvę, kad netrikdytum jaunų ir gražių.

Nesaugus žmogus

Nesaugus žmogus ieško priešų ir grėsmių, leidžiančių jam sudėlioti savąją tapatybę – ypač kai iš neaiškumo, abejonių, pustonių ir niuansų ji niekaip nesidėlioja. Reikia stiprių dirgiklių ir tvirtos tapatybės. Žodžiu, būtina turėti priešų ir tik juodą ir baltą socialinę optiką. Savo paties vidinės abejonės ir neaiškumai represuojami išorės dirgikliais – demonais, raganomis, barbarais prie vartų, šliaužiančiu liberaliuoju totalitarizmu, violetiniais liberalais, leftistais ir „leftistinėmis žertvomis“.

Neapykanta, tapusi preke

Preke tapusi neapykanta į mūsų viešąją erdvę iš pradžių atkeliavo kukliai maskuodamasi. Jai buvo reikalingi anoniminiai komentarai. Iš pradžių mes jais piktinomės. Jie atrodė kaip tikra minties ir kalbos kloaka – antisemitinių, rasistinių ir homofobiškų išpuolių išklotinės, neretai su tiesiog zoologinės neapykantos priemaišomis. Buvo skelbiama, kad dalis komentarų trinama (ypač jei jie itin brutaliai įžeidžia autorių ar jam grasina), bet skiriamoji riba tarp priimtinų ir nepriimtinų komentarų buvo ir liko itin menka ir nepatikima.

Man pačiam teko ne kartą stebėti, kad nuolatiniai antisemitiniai to paties asmens ar grupės asmenų pasisakymai apie mano kilmę ir rasinį defektyvumą ar panašūs nebuvo trinami. Pastebėjau ir linkėjimus man dingti iš Lietuvos arba greičiau gauti galą – jie taip pat nebuvo ir nėra trinami. Simptomiška, kad aš pats į tai galų gale numojau ranka ir susitaikiau su tuo kaip su naujuoju gyvenimo faktu.

Susiję:

Leonidas Donskis

5 min

L. Donskis: „Žmonėms skauda. Mus žeidžia daugybė dalykų, bet ypač nesusikalbėjimas esminiais klausimais“

Jurga Ivanauskaitė

10 min

Kentauras. J. Ivanauskaitės pokalbis su L. Donskiu

Leonidas Donskis

9 min

Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins?

Leonidas Donskis

2 min

Keletas žodžių apie sąžiningumą politikoje