Ką darytų Jėzus, arba Kaip sukurti laimingą meilės istoriją?

GINTAUTAS VAITOŠKA, teologijos mokslų daktaras, profesorius, gydytojas psichiatras, Tarptautinio teologijos instituto Trumau (Austrija) šeimos ir santuokos magistro studijų programos vadovas, sukūrė laidų ciklą „Ką kalbėti vaikams apie meilę?“. Jame jis aptaria, kad meilė yra ne vien jausmas ar aistra, bet ir atsakinga draugystė, rūpestis dėl kito žmogaus.

Jis pabrėžia, kad tėvų pareiga – palaikyti ryšį su vaikais, rūpintis emocine jų savijauta, padėti suprasti tapatybę ir meilės prasmę. Juk tikėjimas ir vertybinis ugdymas yra brandžios meilės pagrindas.

Be to, didelį dėmesį G. Vaitoška skiria emocinei vaikų savijautai ir dialogui šeimoje, kad jie augtų psichologiškai sveiki. Profesorius aptaria žinomo amerikiečių filosofo Donaldo DeMarko išskirtus laimingai meilės istorijai būtinus dalykus: gebėjimą draugauti, aistrų valdymą, atsakomybę už gyvenimo sąlygas ir tikėjimą.

Kaip kilo idėja kurti tokią laidą?

Apie meilę visi žinome ir kalbame, tik mūsų dienomis ji tapo gana sudėtinga, nes nežinome, ką ir kaip mylėti, nežinome, kas yra tas mylintysis. Anksčiau vyrai mylėjo moteris, merginos – vaikinus, vaikai – tėvus ir panašiai. O dabar nelabai aišku, kas yra vyras ir kas – moteris.

Kai kurios šalys laikosi griežtos pozicijos: vyrai yra tie, kurie biologine prasme yra vyrai, o moterys – biologine prasme moterys. Bet pasaulis labai susimaišė. Pas mus, Lietuvoje, deja, vaikai sutrikę, nežino, kas jie yra, nori būti priešingos gimties. Šis reiškinys plinta. Kaip padėti vaikams nesusipainioti?

Tai, kaip padėsime vaikams pažinti tikrai gražią meilę, kuri jiems teikia laimę, o ne stumia į beviltiškumą, sunkius išgyvenimus, labai priklauso nuo to, ką mes apie ją galvojame, kaip suprantame šią pagrindinę žmogaus gyvenimo dimensiją ir svarbiausią tikslą – augti meilėje.

Atrodytų, viską apie meilę žinome, tačiau tėvams turiu drąsos priminti pačius esmingiausius dalykus, nes jie formuoja, kreipia, ir jų balsas turėtų būti garsesnis už sūnelio ar dukrelės girdimus balsus savo miegamajame, su kuriais jis arba ji leidžia vakarus, kartais ir naktis. Keista situacija: tėveliai ne visada žino, su kuo jų vaikai gyvena savo miegamajame – turiu omenyje socialinius tinklus.

Taip pat skaitykite:

Vaikų kišenpinigiams – nuo 16 iki 100 eurų per mėnesį. Kokia jų tikroji paskirtis?

Kai vaikas nevalgo: kada tai tik įprastas etapas, o kada – signalas kreiptis į gydytoją?

Kada verta pradėti ruoštis mokyklai ir kaip pirkinius planuoti iš anksto?

Kuo pasižymi Alfa karta?

Šeimų universitetui – 15 metų: daugiau nei 3000 įkvėptų tėvų istorijų

Apie tėvystę šiandien, arba Kada veikti, o kada išbūti?

Šv. Kazimieras vaikų piešiniuose: renka šiukšles, darosi asmenukes ir saugo Lietuvą nuo kontrabandinių balionų

Prof. A. Blaževičienė apie šeimų lankymą namuose: pagalba prasideda dar nėštumo metu

Pradėkime nuo meilės. Kas gi ji yra?

Visi žino, kad meilė – labai smagus jausmas. Dabar ir neurobiologai patvirtina, kad mylint smegenyse išsiskiria dopaminas – pagrindinis neuromediatorius, atsakingas už malonų laimės pojūtį.

Meilė yra labai stiprus jausmas, stipri aistra, laimę teikianti aistra. Ir čia prasideda problema, nes tokia samprata supaprastina meilę. Klasikine kalba kalbant, meilė yra Erosas ir Agapė.

Popiežius Pranciškus gražiai trumpai pasakė: „Meilė yra aistringa draugystė.“ Aistra, emocija, tai, ką mes gauname ir patiriame. Dievo dovana, kuri ateina, užklumpa nežinia iš kur, ir nežinia, kodėl įsimylime. Spontaniškas jausmas.

Kaip tą užklupusią meilę išlaikyti?

Meilė ateina kaip dovana, bet ją išlaikyti prilygsta žygdarbiui. Galbūt, sakysite, per daug patetiški žodžiai, bet iš tikrųjų pusė meilės istorijų Lietuvoje, kaip ir kitur Vakaruose, baigiasi skyrybomis. Ką tai reiškia? Kad meilė suprantama vienpusiškai, tai yra tik kaip erosas, romantiška emocija, o nematoma kita jos dalis – Agapė, draugystė.

Pasak Tomo Akviniečio, draugystės meilė yra tokia, kuri rūpinasi mylimo žmogaus augimu ir gyvenimu. „Rūpinimasis mylimo žmogaus gyvenimu ir augimu“, – cituoju Erichą Frommą, žymų žydų tautybės psichoanalitiką, kuris taip apibrėžia meilę. Iš tiesų meilė yra rūpestis: draugais mes rūpinamės, norime, kad jiems gerai sektųsi, linkime jiems geriausia.

Yra įvairių draugystės formų: dėl naudos, malonumo ir kitokių. Jau Aristotelis apie tai kalbėjo. Tačiau tikra draugystė yra tokia, kai žmogus išties rūpinasi tikrąja draugo gerove. Kas yra tikroji gerovė? Tai stipri asmenybė, augimas, laimė ir gebėjimas atsakyti į kito meilę.

Anot žymaus anglų intelektualo Clive’o Stapleso Lewiso, vyras ir žmona turėtų būti geriausi draugai, tai yra visomis paslaptimis, svajonėmis, sielos džiaugsmais ir skausmais jie turėtų dalytis vienas su kitu, artimiausiu savo žmogumi, su kuriuo tampa vienu kūnu.

Taigi suprantant mokslo dėsnius apie žmogaus asmenybę, draugystės dinamiką ir emocijų veikimą, galima padėti jaunam žmogui suprasti, kas yra meilė, ir jį kreipti teisinga kryptimi, tai yra padėti jam tapti gebančiu mylėti. Kai pats tikrai myli, gali būti geras draugas kitam, o kai kitas žmogus atsako tuo pačiu, galima patirti laimingą meilės istoriją.

Ko reikia laimingai meilės istorijai?

Apie tai reikia aiškinti vaikui maždaug nuo trejų metų. Matyt, dar nevėlu, nors raidos požiūriu treji metai jau yra gana ilgas gyvenimo tarpsnis. Suprantama, ne viską tuo metu galima paaiškinti, bet užuomazgos reikalingos.

Amerikiečių filosofas D. DeMarco, kuris rašė bioetikos, moralės, meilės, draugystės temomis, sakė, kad jaunas vyras turėtų pirmiausia ugdyti gebėjimą būti draugu. Kam? Visiems: gatvės praeiviams, tėvui ir mamai. Jis turi būti draugiškas broliams, seserims, draugams, draugėms. Draugystė yra tokia žmogaus savybė, kuri visus apgaubia, skleidžia šilumą, gerą linkėjimą, ji yra esminė meilės dalis.

Karolis Wojtyła – popiežius šv. Jonas Paulius II, panašiai kaip ir Tomas Akvinietis, aiškino apie tris meilės rūšis: meilė yra patikimas, kai žmogus tau patinka; meilė – troškimas, kai trokšti to žmogaus artumo; ir meilė – gero linkėjimas (lot. amor benevolentiae). Taigi gera linkinti meilė ir draugystės meilė (lot. amor amicitiae) – sinonimai. Tai pagrindinė meilės dalis, užtikrinanti, kad ta liepsna toliau spindės, liepsnos.

Ką daryti, kad liepsna neužgestų?

Apie tai reikia jauniems žmonėms – tiek vaikinams, tiek merginoms – kalbėti. Tai pasirengimas laimingai meilės istorijai, laimingai santuokai ir laimingam gyvenimui.

Tapti draugu pradedama anksti. Pavyzdžiui, mokaisi dalytis vaikiška knygute. Suprantama, tai gana sudėtinga. Vaikai susiduria su labai draugiškais ir gerais žmonėmis, bet taip pat ir su prislėgtais įvairaus skausmo, įsižeidusiais, įskaudintais. Galbūt šie žmonės nėra tokie geri, ir šių draugai galbūt ne tokie geri.

Vaikui reikia padėti suprasti, kas yra draugystė, kaip augti toje draugystėje. Tiesiog kalbėti apie tai, klausti, kaip praėjo jo diena, kokia jo nuotaika, kas labiausiai patiko ir nepatiko, kas vaiką šiandien pralinksmino, o kas nuliūdino, kaip praėjo pamokos, kuris mokytojas patiko ir nepatiko ir panašiai.

Kodėl tai svarbu?

Tyrimai rodo, kad gimties, tapatybės ar lyties problemos susijusios su prasta vaiko savijauta, liūdesiu, depresiškumu, nerimu. 75 procentai vaikų, turinčių lyties (gimties) tapatybės sutrikimą, kenčia nuo psichinio sutrikimo.

Jie turi kitą diagnozę, kuri buvo nustatyta prieš atsirandant lyties disforijos (angl. gender dysphoria) reiškiniams. Jauno žmogaus bendraamžiai taip pat sutrikę, socialiniuose tinkluose ieško tapatybės: „Žiūrėk, tau negerai, tu liūdnas (-a), nepasitiki savimi. Ar nemanai, kad esi vykusi mergina, gražuolė? O tu nesi kietas vyras, nesi stiprus. Abejoji? Tai tu – translytis asmuo (angl. transgender).“ Ir nenuostabu, jei sūnus vieną dieną pareiškia: „Sveiki, aš esu ne Arūnas, bet Arūnė. Prašom mane taip vadinti. Jeigu taip nevadinsite, aš galbūt ką nors pasidarysiu…“

Čia išryškėja klaidinga nuostata, mitas – kad jeigu nesutiksite su vaiko translytiškumo idėjomis, jis žudysis. Tyrimai to nerodo. Tačiau tokios problemos kyla dėl to, kad mes, tėvai, seneliai, nežinome, kaip vaikas jaučiasi, kaip praėjo jo diena, kokia jo nuotaika, ar pavyko šiandien būti geru draugu ir taip toliau. Vėliau, paauglystėje, truputėlį sunkiau išlaikyti tą ryšį, bet jei įprasime nuo mažumės, gal turėsime progų pasikalbėti.

Geriausias draugas, stipriausias, laimingiausias žmogus pasaulyje buvo Viešpats Jėzus, kuris gebėjo parodyti, kad blogis nugalimas gerumu. Gerumas kartais tapatinamas su silpnumu – tai netiesa. Kaip tik į vaiko dieną reikia žvelgti per gebėjimo augti, būti draugu prizmę.

Draugystės matmenį minėtas D. DeMarco nurodo kaip svarbiausią pasirengimo santuokai dalį. Žmogus gali sukurti laimingą santuoką, patirti laimingą istoriją, gebėti draugauti, būti geru draugu kitam žmogui. Tai yra iš tiesų svarbiausias žmogaus resursas, psichinės sveikatos pagrindas. Čia tik viena dimensija, apie kurią galima kalbėti nuo pat ankstyvų metų.

O kitos?

Dar reikia ugdyti gebėjimą suvaldyti savo aistras – tai skaistumas. Vaikinui aistros galbūt labiau kūniškai pasireiškia, merginai – psichologiškai. Tačiau abiem reikia jas valdyti, tai nelengva. Kodėl tai svarbu? Arba mes valdome aistras, arba jos – mus. Suvaldyti svarbu, kad gražią aistros energiją kreiptume į gėrį ir laimę, o ne atvirkščiai.

Trečioji dimensija yra, sakyčiau, buitiška. Pradėjusiam meilės istoriją jaunuoliui reikia pasiūlyti stabtelėti ir pagalvoti, ar po dvejų trejų metų jis norės tą merginą vesti. Kodėl tokie griežti standartai? Iš tiesų po tiek laiko romantiškoji emocija ima po truputį blėsti. Tada jau reikia moralinės pastangos tą meilės istoriją išlaikyti. O jaunas žmogus, pasak psichoanalitiko Eriko Eriksono, neturi etinės galios išlaikyti pažadą, likti ištikimas savo pažadams. Todėl jaunų žmonių meilės istorijos yra ypač trumpos.

Norėčiau čia įterpti mintis iš amerikiečių sociologo Marko Regneruso knygos „Pigus seksas“ (angl. Cheap Sex). Anksčiau vyrukui, kad gautų sekso, tekdavo kaip reikiant paplušėti. Seksas reiškia ir nėštumo tikimybę, vadinasi, reikės tą merginą vesti. O kur su ja gyvens? Reikia trobos ir uždarbio. Neturi to – neturi ir žmonos. Dabar jau gyvename kitaip. Tačiau sėkmingai meilės istorijai taip pat reikia pasirūpinti tokiu paprastu dalyku kaip būstas, kuriame ta meilė bus auginama.

Ketvirtoji dimensija, pasak D. DeMarco, yra tikėjimas. Viską, apie ką kalbėjome, galima pasiekti sekant Kristumi. Prieš ką nors darydamas paklausk savęs, ką darytų Jėzus. Tai atsakymas į kiekvieną klausimą kiekvienoje situacijoje kiekvieną dieną, kiekvieną valandą.