Apie tėvystę šiandien, arba Kada veikti, o kada išbūti?

Psichologas ir filosofas Erichas Frommas savo knygoje klausė – turėti ar būti? Šiuolaikiniame pertekliaus pasaulyje aktualiau būtų klausti – veikti ar (iš)būti? Ypač kai kalbame apie tėvystę.

Gyvename beveik neribotų galimybių ir pasirinkimo pasaulyje ir norime, kad tokias neribotas galimybes turėtų mūsų vaikai. Rūpinamės jų išsilavinimu, sveikata, gerove, sakome, kad jie galės būti bet kuo. Norime vaikams parodyti, kad įdėję pastangų jie ką nors pasieks, kad jų galimybės plačios ar bent platesnės, negu buvo tuomet, kai augome mes.

Svarbu paskatinti vaikus dėti pastangas, drąsinti. Taip padedame ugdyti pasitikėjimą savimi, atkaklumą, formuoti teigiamą savęs vaizdą. Taip pat svarbu neįsitraukti pernelyg stipriai bandant apsaugoti vaiką nuo sunkios gyvenimo patirties – nesėkmių, netinkamai besielgiančių kitų asmenų ar nemalonių jausmų.

Mūsų galimybės yra plačios, tačiau ne beribės: net ir įdėjus daug pastangų ir sulaukus pagalbos, rezultatas nebūtinai bus toks, kokio tikėjomės. Mes skiriamės proto gebėjimais, gimstame tam tikro temperamento, esame ribojami fizinio kūno. Ribos ir jų įsisąmoninimas svarbus ir reikalingas suaugusiajam, o vaikui – ypač.

Suaugusiųjų nubrėžtos ribos saugo, o savo ribų suvokimas ilgainiui padeda prisitaikyti visuomenėje: suprantu, ką galiu, ir suprantu, ko negaliu, o ne manau, kad negaliu nieko arba kad galiu viską. Taip pamažu vaiko raidoje vykstantis savęs vaizdo formavimasis susijęs su jam artimais žmonėmis, nes save matome ir patiriame per santykius su kitais.

Todėl augančiam vaikui, kad susiformuotų daugiau mažiau realus savęs vaizdas, reikalingi artimi žmonės, gebantys atlikti dvi svarbias funkcijas – jausmų atliepimo ir elgesio reguliavimo. Jausmų atliepimas – tai vaikui artimo žmogaus gebėjimas pamatyti, ramiai priimti ir atspindėti, įvardyti nevertinant jo būseną, jausmus. Tai padeda vaikui mokytis ir ilgainiui išmokti tuos jausmus suprasti, išgyventi ir tinkamai reikšti. Taip rodome, kad jausmai yra natūrali mūsų gyvenimo dalis, jie suprantami ir valdomi, juos galima ištverti, kada nors jie baigiasi, keičiasi. Mokome suprasti, kad visi jausmai, taip pat norai, svajonės ar fantazijos yra priimtini ir galimi.

Tačiau ne visi veiksmai yra galimi, ne visiems norams, svajonėms ir fantazijoms lemta išsipildyti. Tad vaiko elgesio reguliavimas nustatant ir brėžiant ribas yra antroji svarbi artimųjų funkcija, kuri padeda vaikui prisitaikyti visuomenėje. Atsiranda ribos, taisyklės ir draudimai, nes tik taip mes galime būti su kitais: ribos saugo mus ir kitus.

Taip pat skaitykite:

Vaikų kišenpinigiams – nuo 16 iki 100 eurų per mėnesį. Kokia jų tikroji paskirtis?

Kai vaikas nevalgo: kada tai tik įprastas etapas, o kada – signalas kreiptis į gydytoją?

Kada verta pradėti ruoštis mokyklai ir kaip pirkinius planuoti iš anksto?

Kuo pasižymi Alfa karta?

Šeimų universitetui – 15 metų: daugiau nei 3000 įkvėptų tėvų istorijų

Ką darytų Jėzus, arba Kaip sukurti laimingą meilės istoriją?

Šv. Kazimieras vaikų piešiniuose: renka šiukšles, darosi asmenukes ir saugo Lietuvą nuo kontrabandinių balionų

Prof. A. Blaževičienė apie šeimų lankymą namuose: pagalba prasideda dar nėštumo metu

Mano laisvė daryti, ką noriu, baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Tai neišvengiamai apima ir tam tikrą gedėjimo procesą, nes tenka susitaikyti, kad negaliu daryti visko, negaliu turėti visko, negaliu patirti visko. Kai ką nors pasirenku: kelią, kuriuo eisiu, šalį, kurioje gyvensiu, geriausią draugą, mokyklą, sutuoktinį, profesiją, darbovietę ar ką kita, tada atsisakau kitų galimybių.

Gedėdami liūdime, pykstame. Tad šie du procesai neišvengiamai susiję: susidūrę su ribojimais, natūraliais ar kitų žmonių nustatytais – taisyklėmis, reikalavimais, draudimais – susiduriame su jausmais.

Todėl viena iš nelengvų užduočių auginant vaiką yra suprasti, kada laikas veikti: nubrėžti ribas, kas galima, o kas – draudžiama, nustatyti taisykles, reaguoti, liepti, o kada – (iš)būti su kylančiais jausmais: klausti, klausytis ir išgirsti.

Kiekviena situacija yra unikali ir veikiama daugybės aplinkybių: vaiko amžiaus, jo raidos ypatumų, tėvų gebėjimo, patirties, savijautos esamu momentu, turimo laiko, egzistuojančios grėsmės ir panašiai.

Kada veikti, o kada būti, kai penkiametis parduotuvėje griūva ant žemės ir rėkia, kai išbėga į gatvę, kai devynmetė atsisako vesti šuniuką į lauką, nes yra pavargusi, kai šešiolikmetis užsidaro kambaryje ir neina vakarieniauti, kai per sunki matematika, kai per daug namų darbų, kai nesuprantamas uždavinys?

Kada veikti, o kada būti, kai penkiametis parduotuvėje griūva ant žemės ir rėkia, kai išbėga į gatvę, kai devynmetė atsisako vesti šuniuką į lauką, nes yra pavargusi, kai šešiolikmetis užsidaro kambaryje ir neina vakarieniauti, kai per sunki matematika, kai per daug namų darbų, kai nesuprantamas uždavinys? Ar, o gal kaip reaguoti, kai mokytoja visai klasei rodo antroko sąsiuvinį ir juokiasi, kai seneliai verčia valgyti, kai dešimtoko draugai šaiposi, nes jis nesportiškas, kai paauglys nori išbandyti naują stilių, prasiverti ausį ar bambą, kai nori išmėginti naują būrelį, alkoholį, kai nori keisti mokyklą, išeiti iš namų, kai jam dešimt arba aštuoniolika?

Kartais tikrai reikia veikti (kilus grėsmei reikia veikti greitai), bet prieš tai neretai dar galima stabtelėti ir (iš)būti arba (pa)būti su vaiku. Kai nevertindami paklausiame ar parodome, kad mums rūpi, kaip vaikas jaučiasi, ką galvoja (jei vaikas mažas, jausmą jam reikia padėti įvardyti), jis pasijunta išgirstas, suprastas, jam lengviau suvokti ir situaciją, kurioje atsidūrė. Neskubėdami veikti ir spręsti už vaiką, sudarysime jam sąlygas įgyti patirties, mokytis iš klaidų, taip auginsime ne tik jo pasitikėjimą savimi, bet ir savarankiškumą.

Tačiau išbūti ir atlaikyti vaiko jausmus reikia didelių resursų, kurių tėvams ne visada užtenka šiuolaikiniame greito tempo, įvairios stimuliacijos, informacijos pertekliaus kupiname, beribį vartojimą skatinančiame, skubančiame, spaudžiančiame veikti ir nerimą keliančiame pasaulyje. Nes pirmiausia išbūti, priimti savo jausmus reikia pačiam, o tada – padėti išbūti vaikui. Kai trūksta vidinės erdvės ir laiko sau, jų nelieka ir kitiems. Auginti vaiką tokiame pasaulyje yra nelengva.

Šiuolaikinio gyvenimo patogumai palengvino buitį, bet apsunkino santykius. Turime išmaniuosius telefonus, kompiuterius, mašinas ir įvairios veiklos galimybių, bet laukiame spūstyse, turime išmaniuosius namus, kurių priežiūrai reikia papildomų priemonių ir mūsų laiko, daug vartojame, daug rūšiuojame, brangiai už tai mokame ir tada dirbame dar daugiau. Daug veikiame – dirbame, keliaujame, tobulėjame, pramogaujame, rūpinamės namais, daiktais, vaikais, augintiniais, senais tėvais, stengiamės ir nieko negalime praleisti.

Tokiame veiksmo pasaulyje pervargusiems nuo atsakomybės ir tempo tėvams labai patrauklu nebrėžti ribų ir išvengti ne itin malonaus ir daug vidinių resursų reikalaujančio darbo – išbūti ir atlaikyti nemalonius vaiko jausmus, kurie neišvengiamai kyla šiam susidūrus su vienokiu ar kitokiu apribojimu patyrus frustraciją.

Bet jei ne tik veikiame, o ir stabtelėjame bei klausome, vaikas patiria, kad artimi žmonės girdi ir supranta jo jausmus, gali kartu išbūti. Tokiu būdu augdamas jis šį gebėjimą pamažu įsisąmonina: „Kai man liūdna, pikta, baisu, apmaudu, kai jaučiuosi nusivylęs, bejėgis, vienišas, galiu rasti tinkamų būdų palengvinti savo savijautą – pasikalbėti su kuo nors ar nuveikti ką nors malonaus sau, mano jausmai neišgąsdina kitų ir nesugriauna santykio, jie yra suprantami ir natūralūs, kiti juos irgi patiria, man viskas gerai.“

Tad ar reikia saugoti vaikus (o gal čia saugomės patys?) nuo sudėtingų jausmų ir patirties? Kalbėdami apie jausmus ir mokydami juos išgyventi, išbūti, kai ne viskas galima, kai yra apribojimų, kai reikia laikytis taisyklių, duosime vieną vertingiausių įrankių savo vaikui, nes gyvenime jis galės ir mokės tuo įrankiu pasinaudoti. Jis žinos, bus patyręs, kad sunkumai įveikiami, nemalonios patirtys kada nors baigiasi, sudėtingi jausmai yra ištveriami.