Šv. Kazimieras vaikų piešiniuose: renka šiukšles, darosi asmenukes ir saugo Lietuvą nuo kontrabandinių balionų

Jau dešimt pavasarių iš eilės Vilniaus arkikatedroje bazilikoje eksponuojami vaikų ir suaugusiųjų piešti, lipdyti ar kitaip sukurti šv. Kazimiero atvaizdai. Paroda skirta Lietuvos globėjui šv. Kazimierui. Geriausi ir temą labiausiai atitinkantys darbai apdovanojami.

Parodos rengėja LINITA ŽEBRAUSKIENĖ sako esanti maloniai nustebinta, kaip šventumą pamato dalyviai: jų šv. Kazimieras veda diskoteką, padeda močiutei pereiti kelią ir saugo Vilnių nuo kontrabandinių balionų.

Jūs Šv. Kazimiero konkurso darbų parodą rengiate nuo pat pradžių, ši paroda – jau dešimtoji. Ar neatsibodo dešimt pavasarių iš eilės daryti tą patį?

Kad nelabai tą patį ir darau. Kas kartą stebina darbelių įvairovė ir naujovės. Iš pradžių buvo eksponuojami tik piešiniai, paskui atsirado ir skulptūrėlės, filmukai. Paroda kito savo dydžiu, apimtimi ir eksponatų grožiu. Prisipažinsiu, kartais pradedu murmėti, kad ir vėl tas pats, bet tada prisimenu, kaip paroda keitėsi ir išgražėjo.

Prisiminkime ištakas. Kam kilo mintis surengti tokį konkursą ir darbus eksponuoti viešai?

Surengti parodą pasiūlė parapijietė iš Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios. Aš buvau tik pradėjusi darbuotis šioje parapijoje, ir kartą klebonas užsiminė, kad viena Šv. Kazimiero parapijos narė nori ateiti pakalbėti apie parodą. Moteris degė šventojo Kazimiero dvasia ir šventumu. Ji pasakojo, kad įprastai Šv. Kazimiero bažnyčioje būdavo rengiama vaikų piešinėlių paroda, tačiau dabar ji jos organizuoti nebegalinti, nepamenu, dėl kokios priežasties. Ir pasiūlė šią tradiciją perimti. Aš, žinoma, atsakiau: perimsime be jokių problemų!

Pirmieji darbai gal net buvo ir parapijai siųsti, bet mes maždaug dvidešimt piešinių suklijavome tiesiog ant Katedros sienos. Net neskelbėme, kad vyks paroda, – taip paprastai viską padarėme. Paskui kilo sumanymas parodos metu ne tik piešinukus eksponuoti. Paskelbėme, kad kviečiame kurti skulptūras, sugalvojome sąlygas, iš ko jos turi būti.

Taip pat skaitykite:

Vaikų kišenpinigiams – nuo 16 iki 100 eurų per mėnesį. Kokia jų tikroji paskirtis?

Kai vaikas nevalgo: kada tai tik įprastas etapas, o kada – signalas kreiptis į gydytoją?

Kada verta pradėti ruoštis mokyklai ir kaip pirkinius planuoti iš anksto?

Kuo pasižymi Alfa karta?

Šeimų universitetui – 15 metų: daugiau nei 3000 įkvėptų tėvų istorijų

Apie tėvystę šiandien, arba Kada veikti, o kada išbūti?

Ką darytų Jėzus, arba Kaip sukurti laimingą meilės istoriją?

Prof. A. Blaževičienė apie šeimų lankymą namuose: pagalba prasideda dar nėštumo metu

Iš pradžių buvo idėja per visas Šv. Kazimiero parapijas Lietuvoje – jų yra šešiolika – paskelbti kvietimą dalyvauti konkurse, tačiau ne visos parapijos atsiliepė, tad vėliau pradėjome ieškoti meno mokyklų, krikščioniškų gimnazijų adresų ir 2017-aisiais jau surengėme tikrą parodą su skulptūrėlėmis. Jas eksponavome Šv. Vladislovo koplyčioje ant altorėlio.

Kiekvienais metais atsirasdavo vis daugiau dalyvių, nes ir aš kaupiau duomenų bazę, ir informacija sklido iš lūpų į lūpas. Pastaraisiais metais, kad būtų lengviau, pasitelkiau ir dirbtinį intelektą, kad man surinktų visus Lietuvos meno mokyklų adresus.

Ar nesigailite priėmusi ir palaiminusi parapijietės mintį parodą rengti Katedroje?

Tikrai nesigailiu. Iš kai kurių darbelių matyti, kad vaikai nuoširdžiai gilinasi, kas yra šventasis Kazimieras. Ir ne tik jie dalyvauja parodoje – mes visada skelbiame, kad ji skirta visiems. Pavyzdžiui, šiemet ant altoriaus eksponuojamas didelis gražus paveikslas – jis tapytas neįgalios močiutės, kuri gyvena senelių namuose. Kartais ir liaudies meistrai padaro šventojo Kazimiero skulptūrą, o paskui ją neša parduoti į Kaziuko mugę. Taigi parodoje dalyvauja ne tik vaikai – tačiau, žinoma, daugiausia jie.

Visada kartoju, kad bus atrinkti tie darbeliai, kurie labiausiai atliepia konkurso temą, o ji kasmet vis kitokia. Šių metų tema – „Šv. Kazimieras – dorybės, kurios kalba šiandien“. Daug darbelių yra tiesiog šventojo Kazimiero portretas, bet yra ir tokių, kuriuose įsigilinta į jo šventumą. Kai kur šventasis Kazimieras vaizduojamas renkantis šiukšles arba saugantis Vilnių nuo krentančių kontrabandinių balionų. Man labai gražu, kai vaikas piešdamas ne tik nukopijuoja šventojo portretą, bet ir pagalvoja apie patį Kazimierą, jį aktualizuoja.

Vaikai šventąjį Kazimierą netgi suaktualina?

Mokytojai supažindina su pagrindinėmis šventojo Kazimiero dorybėmis: skaistumu, nuolankumu. Ir šias dorybes vaikai labai gražiai suaktualina. Pernai šventąjį Kazimierą vaizdavo besidarantį asmenukę, vedantį diskoteką, lydintį močiutę per gatvę.

O kaip jūs žiūrite į tokį aktualinimą? Juk kai kurie gali tai pavadinti patyčiomis.

Kiekvienais metais, kai galvojame Šv. Kazimiero atlaidų temą, skaitome jo litaniją. Šventumas nėra būdingas vien praeičiai, jis egzistuoja ir šiandien. Tam ir turime šventuosius – kad galėtume iš jų mokytis; tikimės, kad jie gali prabilti ir šiuolaikine kalba.

Užsiminėme, kad ši paroda yra jubiliejinė – dešimtoji. Jums tai daug ar mažai?

Sakyčiau, nemažai. Jau gal reikėtų ir naujoves išbandyti. Gyvename kompiuterių amžiuje, tad gal būtų galima konkurso sąlygas pritaikyti jaunesniems žmonėms, kurie šiuos dalykus geriau išmano. Piešiniai ir skulptūrėlės yra gerai, bet norėtųsi ir naujų sprendimų, tarkime, ekranų.

Kiek žmonių padeda rengti šią parodą?

Iš pradžių rengiau aš viena, vėliau sulaukiau pagalbos. Čiurlionio menų mokykla paskolino molbertus piešinių ekspozicijai. Mokytoja iš menų mokyklos padėjo juos gražiai sustatyti. Viena šeima padės skaičiuoti balsavimo rezultatus, nes tai sunkus darbas. Taip pat suburiu komisiją, kuri vertina darbelius.

Komisija kiekvienais metais yra skirtinga. Žinoma, visada dalyvauja klebonas – turime įsteigę atskirą klebono prizą, jis pats išsirenka gražiausią darbą. Visada stengiuosi į komisiją kviesti žmones, išmanančius meną. Anksčiau joje dalyvaudavo dabartinė ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, dabar prisijungia kas nors iš Bažnytinio paveldo muziejaus, Čiurlionio menų mokyklos. Esame įsteigę dešimt nominacijų, ir komisija sprendžia, kam atiteks pirma, antra bei trečia vietos, kuris darbelis yra aktualiausias, įspūdingiausias ir panašiai. Žinoma, balsuoja ir žiūrovai. Visada skelbiame jų balsavimą, o paskui skaičiuojame rezultatus. Pernai suskaičiavome 1415 balsų, panašiai tiek žmonių apsilanko ir parodoje.

Galiausiai mano pareiga yra sukviesti nugalėtojus. Juokaujame, kad paroda yra respublikinė. Iš tiesų ji tokia ir yra, nes dalyvauja įvairių miestų, kaimų žmonės. Jeigu nugalėtojas gyvena toliau nuo Vilniaus, ne visada pavyksta jį prisikviesti atvažiuoti į sostinę.

Dar ruošiu ir pakuoju dovanas. Šiemet parodos dalyviams įteiksime krepšius su šv. Kazimiero atvaizdu, į juos prikrovę įvairių gėrybių.

Kaip jums atrodo, kiek tokia paroda padeda lietuviams geriau pažinti savo šventąjį globėją?

Visų pirma ši paroda edukuoja kūrėjus – jie turi pasidomėti šventuoju Kazimieru. Lietuviai iš tikrųjų yra smalsūs. Jeigu bažnyčioje paskelbi apie kokias nors svarbias Mišias arba, pavyzdžiui, kunigo Mozės Mitkevičiaus abrozdėlių parodą, žmonės tiesiog plūste suplūsta. Jeigu ateina į šventajam Kazimierui skirtų darbų parodą, juo pasidomi. Gal paskui nueina pasimelsti prie šventojo Kazimiero palaikų, saugomų Katedroje.

Šiais metais gavote tiek daug darbelių, kad net reikėjo sudaryti atskirą komisiją, kuri atrinktų vertus eksponuoti. Jūsų manymu, kodėl šventasis Kazimieras žmonėms ir ypač vaikams yra įdomus?

Moksleivius dažniausiai paskatina mokytojai, paaiškina, kad Kazimieras yra vienintelis Lietuvos šventasis, o vaikams žodis „šventumas“ suspindi kitomis spalvomis. Vis tiek vaiko širdis yra šventa, nesutepta, ir jis viską mato kitaip.

Kaip manote, ką pats šv. Kazimieras galvoja apie šią parodą? Ar nepyksta, jeigu kartais yra pavaizduojamas su didesniu pilvu, negu buvo iš tiesų?

Piešinių iš tikrųjų yra visokių, kartais ir labai keistų (juokiasi). Mane kartais aplanko jausmas, kad pats šv. Kazimieras mūvėdamas džinsus vaikšto po parodą. Šventieji dalyvauja mūsų gyvenime, gal net ir kūnišku pavidalu. Šventasis Kazimieras turėtų džiaugtis, kad yra tiek daug kartų pieštas, kad tiek apie jį galvota. Taip ir turi būti: šventųjų Lietuva turi mažai – mes juos sunkiai išmeldžiame.