Kodėl žmonėms taip sunku tapti laimingiems?

Neseniai pasirodžiusiame veikale „Nerimastis kultūroje“ (iš vokiečių kalbos vertė Jokūbas Andrijauskas, viršelio dailininkas Jurgis Griškevičius) S. Freudas pristato ir detalizuoja agresijos kilmę, kaltę, kančias, kylančias apribojus asmeninius laimės siekius, įtampas tarp individo ir visuomenės; kalba apie žmogaus ir kultūros santykį antropologiniu bei ontologiniu požiūriu, o kultūrą interpretuoja kaip natūralių potraukių – gyvybinių ir destruktyvių – ribą.

Leidykla „Hubris“ maloniai sutiko su „Bernardinai.lt“ skaitytojais pasidalinti knygos ištrauka.

III

Mūsų laimės tyrinėjimas neatskleidė beveik nieko, kas nebūtų ir taip visuotinai žinoma. Net jeigu toliau svarstytume klausimą, kodėl žmonėms taip sunku tapti laimingiems, galimybė išmokti ką nors naujo nepadidėtų. Atsakymą, iš kur kyla kančia, jau minėjome, nurodydami tris šaltinius: gamtos pranašumą, mūsų kūnų nepatvarumą ir priemonių reguliuoti tarpusavio santykiams šeimoje, valstybėje ir visuomenėje netinkamumą. Dėl pirmųjų dviejų mūsų sprendimas ilgai nesvyruoja: jis priverčia mus pripažinti šiuos kančios šaltinius ir pasiduoti jų neišvengiamumui. Niekada nevaldysime visos gamtos, mūsų organizmas, pats esantis gamtos dalis, visados išliks laikinas, ribotai prisitaikantis ir veikiantis darinys. Šis suvokimas neparalyžiuoja, priešingai, jis mūsų veiklai parodo kryptį.

Nors visų kančių negalime panaikinti, visgi kai kurias įstengiame, o dar kitas žinome, kaip sušvelninti, tuo mus įtikino tūkstantmetė patirtis. Bet mūsų požiūris į trečiąjį, socialinį, kančios šaltinį yra kitoks. Jo apskritai nelaikome kančios šaltiniu, sunku suprasti, kaip mūsų pačių atliekamas reguliavimas gali teikti ką nors kita nei apsaugą ir gerovę. Vis dėlto, kai pagalvojame, kokios nesėkmingos mūsų pastangos apsisaugoti nuo kančios šiuo būdu, kyla įtarimas, kad galbūt už viso to stovi minėtos nenugalimos gamtos dalis, šįsyk pasirodanti kaip mūsų pačių psichika.

Svarstydami šią galimybę, galiausiai susiduriame su teiginiu, kuris toks įstabus, jog ties juo verta sustoti. Pasak jo, didžioji dalis atsakomybės dėl mūsų bėdų tenka vadinamajai kultūrai; būtume žymiai laimingesni jos atsisakę ir sugrįžę į primityvias sąlygas. Šį teiginį vadinu įstabiu, nes – kad ir kaip suprastume kultūros sąvoką – vis dėlto neginčijama, kad visos mūsų priemonės gynybai nuo kančios šaltinių keliamos grėsmės priklauso būtent kultūrai.

Kokiu keliu tiek daug žmonių priėjo prie šios keistos, kultūrai priešiškos pozicijos? Manau, kad ilgalaikis, gilus nepasitenkinimas esamomis kultūros sąlygomis paklojo pamatus, ant kurių dėl tam tikrų istorinių priežasčių ir išaugo minėtasis įsitikinimas. Paskutines dvi priežastis, mano manymu, atpažįstu, tačiau nesu pakankamai mokytas, kad galėčiau sekti jų grandine giliau į žmonijos praeitį. Jau krikščionybės pergalė prieš pagoniškas religijas turėjo pasižymėti tokiu priešiškumu kultūrai, nes jis labai artimas krikščioniškam žemiškojo pasaulio nuvertinimui. Vėlesnė priežastis radosi, kai, pažengus tyrimų ekspedicijoms jūra, buvo užmegztas kontaktas su primityviomis tautomis ir gentimis. Europiečiams, stokojusiems išsamių stebėjimų ir nesupratusiems jų papročių ir elgsenos, čionykščių gyvenimas pasirodė paprastas, nerūpestingas ir laimingas, tarytum nepasiekiamas kultūriškai pranašesniems atvykėliams.

Taip pat skaitykite:

Skandalas po skandalo… Apie moralę po fakto

Kai klasėje nesaugu: kaip emocinė aplinka lemia mokinių ir mokytojų sėkmę?

Nutylimi ženklai: kodėl ankstyvoji psichozė dažnai nepastebima?

Psichologė V. Ivanauskaitė: kai kurie vieniši žmonės priverčia juoktis visą kambarį

Jūrinis ir galvijų kolagenas: kuo jie skiriasi?

Nematoma grėsmė: kaip genetiniai kraujo tyrimai gali padėti nustatyti ankstyvą vėžio diagnozę?

Viešumoje daugėja nepilnamečių smurto atvejų: „Svarbu ugdyti drąsą būti neabejingiems“

„Man atsibodo visi“: ką iš tiesų reiškia paauglio atsitraukimas?

Vėlesnė patirtis pakoregavo kai kuriuos iš šių įsitikinimų; lengvesnis gyvenimas, dažnai klaidingai priskirtas išsivysčiusios kultūros keliamų reikalavimų stokai, pasirodė betgi priklausomas nuo gamtos turtingumo ir patogesnio būtinųjų poreikių patenkinimo. Paskutinis istorinis atvejis mums artimas; tuo pat metu buvo atrastas neurozės mechanizmas, besikėsinantis į ir taip menką civilizuotam žmogui prieinamą laimės kiekį. Buvo atrasta, kad žmonės tampa neurotiški, nes negali ištverti atsižadėjimo, sukelto visuomenės primestų kultūrinių idealų, masto, ir buvo prieita prie išvados, kad šių sąlygų panaikinimas arba žymus jų apribojimas sugrąžintų didesnę laimės galimybę.

Čia išryškėja nuviliantis momentas. Praėjusios kartos pasiekė nepaprastą pažangą gamtos mokslų ir jų technologinio pritaikymo srityje bei įtvirtino savo viešpatavimą gamtos atžvilgiu lig tol neįsivaizduotu mastu. Šios pažangos smulkmenos visuotinai žinomos, čia nebūtina jų vardyti. Žmonės pelnytai didžiuojasi šiais pasiekimais. Tačiau dabar jie manosi pastebėję, kad įgytas laiko ir erdvės valdymas, gamtos jėgų pavergimas, tūkstantmečius gyvavusio lūkesčio išsipildymas nepagausino gyvenimo malonumų patyrimo – žmonių nepavertė laimingesniais. Taip tarus pakaktų padaryti išvadą, kad gamtos valdymas nėra vienintelė žmogaus laimės sąlyga, kaip nėra ir vienintelis kultūrinių siekių tikslas, tačiau tuo remdamiesi negalime tvirtinti, kad technologijos pažanga yra bevertė mūsų laimės ekonomikai.

Norėtųsi paklausti: argi tai ne pozityvus malonumas, neabejotinas laimės padidėjimas, jei kada panorėjęs galiu išgirsti savo vaiko, nutolusio šimtus kilometrų, balsą, arba tuojau pat išgirsti, kad draugas po ilgos ir sunkios kelionės saugiai pasiekė tikslą? Argi nieko nereiškia medicinos pasiekimai, reikšmingas kūdikių mirtingumo ir grėsmės moterims užsikrėsti gimdant sumažinimas, netgi gerokas vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas? Dar ilgai galėtume vardyti privalumus, perimtus iš taip stipriai neapkenčiamo mokslinio ir technologinio progreso amžiaus, tačiau čia pasigirsta pesimistiško kritiko balsas, atkreipiantis dėmesį, kad visi šie džiaugsmai seka viename anekdote pateiktu „pigių malonumų“ pavyzdžiu: žmogus susikuria sau tokį malonumą, šaltą žiemos naktį iš po antklodės iškišdamas nuogą koją ir ją įtraukdamas atgal.

Jeigu nebūtų tolius įveikti leidžiančio geležinkelio, mano vaikas nebūtų palikęs gimtinės, nereikėtų ir telefono jo balsui išgirsti. Jeigu laivininkystė nebūtų išvystyta, mano draugas nebūtų keliavęs į kitą kraštą ir man nereikėtų malšinti nerimo pasitelkiant telegrafą. Kokia kūdikių mirtingumo sumažinimo nauda, jei būtent tai lėmė didžiausią susilaikymą nuo vaikų gimdymo ir dabar apskritai auginame mažiau vaikų nei laikais, kai higiena dar nebuvo įsivyravusi, bei apsunkinome seksualinio gyvenimo santuokoje sąlygas, taip turbūt padarydami meškos paslaugą geradarei natūraliajai atrankai? Galiausiai, kam mums tas ilgas gyvenimas, jeigu jis toks varginantis, stokojantis džiaugsmų ir kupinas skausmo, jog mirtį galime pasitikti tik kaip išvaduotoją?

Atrodo neabejotina, kad mūsų savijauta dabartinėje kultūroje nėra gera, tačiau labai sunku spręsti, ar (ir kokiu mastu) žmonės ankstesniais laikais buvo laimingesni, ir kiek tai lėmė kultūrinės sąlygos. Visada turėsime polinkį kančią įsivaizduoti objektyviai, t. y. perkelti save su mums būdingomis pretenzijomis ir jautrumu į kitas sąlygas, idant patikrintume, kokią dingstį atrandame laimės ir nelaimės jausmui. Šis požiūris, iš pirmo žvilgsnio atrodantis objektyvus, nes atsiriboja nuo subjektyvaus jautrumo variacijų, žinoma, yra subjektyviausias iš visų galimų todėl, kad žmogus į visų kitų, nežinomų psichinių būsenų vietą įstato savąją.

Vis dėlto laimė yra kai kas visiškai subjektyvaus. Nors ir susigūžtame iš siaubo, pagalvoję apie vergus antikos galerose, apie valstiečius Trisdešimties metų kare, šventosios inkvizicijos aukas, pogromų belaukiančius žydus, vis dėlto neįmanoma į šių žmonių situaciją įsijausti, įminti visus pasikeitimus malonumo ir nemalonumo imlume, kuriam poveikį daro prigimtas pojūčių nejautrumas arba laipsniškas jų atbukimas, lūkesčių panaikinimas ir daugelis kitų, šiurkštesnių bei įmantresnių nuskausminimo būdų. Kraštutinės kančios galimybės atveju taip pat suveikia ir tam tikri psichiniai apsaugos mechanizmai. Man atrodo nevaisinga toliau plėtoti šį problemos aspektą.

Metas atsigręžti į kultūros – kurios verte laimei taip abejojama – esmę. Nepateiksime jokių keliais žodžiais ją išreiškiančių formuluočių tol, kol patys kažko neišmoksime remdamiesi savo tyrinėjimu. Pradžiai užteks pakartoti¹, kad žodis „kultūra“ žymi bendrą pasiekimų ir reguliavimo priemonių sumą, mus skiriančią nuo mūsų pirmtakų gyvūnų ir tarnaujančią dviem tikslams: apsaugoti žmogų nuo gamtos ir reguliuoti žmonių tarpusavio santykius. Idant suprastume daugiau, susiesime pavienius kultūros bruožus, pasirodančius žmonių bendruomenėse. Leisime sau tai daryti, nesukdami galvos dėl kalbos vartosenos arba, kaip sakoma, kalbos jausmo, tikėdamiesi, kad taip teisingai išsakysime vidines įžvalgas, kurios dar priešinasi išraiškai abstrakčiais žodžiais.

¹ Žr: Die Zukunft einer Illusion [Iliuzijos ateitis].

Susiję:

Bernardinai.lt

< 1 min

Psichoterapijos pradininko Sigmundo Freudo išmintis

Bernardinai.lt

5 min

Gintautas Vaitoška. Kieno pusėje Freudas?

Bernardinai.lt

< 1 min

Sigmundo Freudo „Totemas ir tabu“

Roger Scruton

4 min

Freudas – fantastas