2021 05 26

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kunigų bendruomenės narys kun. V. Kudriašovas: yra svarbu vieniems kitus kasdien palaikyti

Vilniaus Šv. Pilypo Nerio oratorijos kunigai: Marius Žitkauskas, Algirdas Toliatas, Hansas Friedrichas Fischeris, Viktoras Kudriašovas ir Žydrius Kuzinas. Feisbuko paskyros „Vilniaus oratorija“ nuotrauka.

Vilniuje įsikūrusi Šv. Pilypo Nerio oratorija – unikalus dalykas Lietuvoje. Penki „paprasti“ kunigai, ne vienuoliai, gyvena po vienu stogu, nuolat bendrauja, kartu išgyvena tikėjimo kelionę ir kasdienę buitį. Ir šitaip – visam gyvenimui.

Šios idėjos įkvėpėjas ir bendruomenės globėjas – šv. Pilypas Neris, gyvenęs XVI a. Šį charizmatišką italų kunigą šiandien mini Bažnyčia.

Apie oratoriją ir jos reikšmę pasakoja vienas iš šios bendruomenės narių – kun. Viktoras Kudriašovas CO.

Kas yra toji oratorija? Kokia jos idėja ir tikslas?

Oratorija yra diecezinių kunigų ir brolių, apsisprendusių visą gyvenimą gyventi kartu tuose pačiuose namuose, bendruomenė. Jai gali priklausyti ir krikščionys pasauliečiai (vyrai ir moterys). Oratorija gimė iš pasauliečių ir kunigų maldos ir meninių programų susitikimų. Atskiri nariai, turėdami pavestą arkivyskupo tarnystę, gali gyventi drauge be įžadų ar ypatingos priesaikos.

Atsakomybės ir bendrystės ryšys yra Kristaus sekimas ir tarpusavio broliška meilė. Oratorijos „regula“ primena labiau ne vienuolyną, bet šeimos gyvenimą. Mūsų bendruomenė yra demokratiška: visi nutarimai turi būti bendrai aptarti ir priimti. Kunigai paklūsta vyskupui ir tarnauja paskirtose vietose.

Gera patirti, kad vieni kunigai labiau akcentuoja maldos gyvenimą, o kiti – tikėjimo veiklumą. Deriname šiuos du evangelinius „Marijos ir Mortos“ tarnystės būdus.

Kun. Viktoras Kudriašovas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilniaus oratoriją įsteigė kun. Hansas Friedrichas Fischeris, kuris prieš tai daug metų gyveno Leipcigo (Vokietija) oratorijoje. Mūsiškės, Vilniaus, oratorijos paskelbimas ir kanoniškas pripažinimas įvyko 2004 m. Sekminių išvakarėse Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Juokinga, kad šv. Pilypo Nerio oratorija yra netoli nuo Neries upės, o reklamos šalia oratorijos namų skelbia apie „neri-botus pokalbius“.

Kokia ta bendruomenė Vilniuje yra šiuo metu?

Dabar čia gyvename penki kunigai – kun. Hansas Friedrichas Fischeris, mūsų namų prepozitas (vadovas) kun. Algirdas Toliatas, taip pat – kun. Marius Žitkauskas, kun. Žydrius Kuzinas ir aš. Esame kartu apie penkerius metus, o oratorijoje gyvename apie trejus–ketverius metus.

Su mumis tikėjime keliauja pasauliečių bendruomenė, mes ją vadiname „džiaugsmo apaštalo bičiuliais“. Esame jiems dėkingi už maldą ir pagalbą. Džiugina, kad į susitikimus ateina vyrai ir jaunimas. Taip pat mus lanko keli kunigai ir žinome, kad Pilypo dvasingumu domisi seminaristai ir kitose vyskupijose tarnaujantys kunigai.

Turime savo puslapį feisbuke – „Vilniaus oratorija“. Parapijose tarnaujame po du ir padedame kun. Algirdui Ramintojos bendruomenės pastoracijoje.

Feisbuko paskyros „Vilniaus oratorija“ nuotrauka.

Kaip pats nusprendėte prisijungti prie šios bendruomenės?

Apie oratoriją buvau girdėjęs dar seminarijoje ir net vieną kartą su savo kursu čia turėjome prasmingą pokalbį. Vilniuje tarnavau parapijoje, kuri neturėjo klebonijos, taip pat ieškojau bendrystės su kunigais, todėl natūraliai atėjau čia, kur buvau laukiamas. Iš pradžių į oratoriją ateidavau kartą per savaitę melstis ir bendrauti su keliais kunigais, o paskui čia ir apsigyvenau.

Mane patraukė kunigų nuoširdumas ir bendrystė. Kadangi šiais laikais kunigui reikia vis tobulėti ir augti dvasiškai, todėl apsisprendžiau pamėginti susipažinti su oratorija. Esu jaunas kunigas, tad man svarbi vyresnių brolių patirtis ir patarimai. Prieš oratoriją turėjau gerą Šventosios Dvasios veikimo patirtį ir bendravau su charizmatais. Tai padėjo suprasti, kad šv. Pilypo dvasingumas yra šios patirties „pratęsimas“.

Kadangi dabar tarnauju Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, o jo šūkis buvo „blogį nugalėk gerumu“, tai susiejau šią mintį su šv. Pilypo posakiu: „Būkite geri, jei galite“. Todėl ir stengiuosi  būti geras, apsisprendęs tikėjime ir tarnaujantis Bažnyčiai.

Ką Jūs oratorijoje konkrečiai veikiate? Koks yra Jūsų dvasingumas, bendruomeniškas gyvenimas?

Svarbiausia, kad meldžiamės kartu ir gyvename pagal Pilypo dvasingumą. Kalbame apie pastoraciją parapijose ir arkivyskupijoje, kartu valgome ir rengiame susitikimus su pasauliečiais. Kartu skaitome šv. Jono Henriko Niumano CO laiškus apie oratoriją ir kitas knygas. Palaikome vieni kitus tarnaujant parapijose ir stengiamės turėti bendrą laisvalaikį. Taip pat lankome kitas oratorijas ir su jomis draugaujame.

Esame pasiskirstę pareigomis oratorijos namuose ir kas antrą antradienį su pasauliečiais skaitome Apaštalų darbų knygą. Kartu švenčiame šventes, o per agapes kalbame aktualiomis tikėjimo temomis arba turime meninę programą (sakraliniai šokiai, filmo apie Pilypą žiūrėjimas, ėjimas į koncertus). Planuojame išleisti naują knygutę apie Pilypą su jo mintimis. Taip pat norime į lietuvių kalbą išversti filmą apie šį šventąjį.

Šv. Pilypo Nerio oratorijos namai Vilniuje, Antakalnyje. Kun. Viktoro Kudriašovo nuotrauka

Oratorijos namai yra Vilniuje, Antakalnyje, todėl dažnai pas mus žmonės ateina pabendrauti, dvasinio pokalbio ar išpažinties. Kartu meldžiamės už Ramintojos bendruomenę ir Šv. Jono Pauliaus parapiją bei už vyskupijos reikalus.

Čia noriu pabrėžti ir paneigti mitą, kad oratorijoje „gyvename tam, kad galėtume būti Vilniuje“. Mes, jauni kunigai, jau turime tarnavimo ir ne Vilniuje patirtį, todėl esame pasiruošę tarnauti, kur reikia. Antras mitas – kad oratorija yra tik „kunigų bendrabutis“, kur mes smagiai praleidžiame laiką ir pernakvojame. Iš tikrųjų tai yra namai, kur kartu meldžiamės, valgome, tariamės, kaip geriau ir teisingai skelbti Dievą. Kiti sako – geriau gyventi atskirai ir turėti 2–3 kambarius, o ne vieną. Mes sakome – geriau jau vienas kambarys, bet švarus, ir jame gali turėti viską po ranka.

Dar kiti žmonės priekaištauja, kad nesame matomi Vilniaus arkivyskupijoje. Tačiau galiu pasakyti, kad mes – dar gan jauna bendruomenė, o karantinas taip padarė, kad buvo sunkiau komunikuoti su tikinčiaisiais. Trečia – mes jau esame matomi kaip bendruomenė ir oratorijonai parapijose, kuriose tarnaujame.

Kuo ši kunigų oratorija skiriasi nuo kunigų seminarijos?

Manau, skiriasi tuo, kad čia nėra vadovybės. Taip yra Romos oratorijos atsakingieji ir kiekvienų namų prepozitas – bet jie paskirti labiau tarnauti, o ne valdyti. Tai pat neturime dienotvarkės, nes įvairiais reikalais apsitariame tarpusavyje ir vieni kitus informuojame dėl maldos, žmonių pakvietimo pokalbiui ar atostogų.

Pagrindinis skirtumas – esame kunigai ir turime atsakomybę būti dvasinių dalykų ekspertais. Mums svarbu tarpusavyje dalintis ta pačia patirtimi. Oratorijoje mokomės atlikti remontus, pasirūpinti buitimi, maistu, švara, sveikata, o seminarijoje dažnai tai daroma už klierikus.

Ir dar svarbus dalykas – kadangi oratorija yra kaip namai, tai oratorijonas gali čia auginti katiną ar šunį. Mano katė yra pati ištikimiausia „oratorijonė“, nes namuose būna 24 val. per parą.

Feisbuko paskyros „Vilniaus oratorija“ nuotrauka.

Pastaruoju metu visuotinėje Bažnyčioje kalbama apie poreikį kunigams gyventi kartu, būti bendruomenėse. O ir Lietuvoje ne kartą teko išgirsti apie kunigų vienišumą ir iš to kylančias įvairias problemas. Ką apie tai galėtumėt pasakyti?

Taip, manau, kad oratorijos bendruomenės idėja šiandien yra aktuali, nes Lietuvoje turime parapijų, kuriose nėra klebonijos arba, jei yra – kunigai joje negyvena kartu. Matyt, vis nugali egoizmas „būti sau pačiam“, nes tada nereikia tartis, mokėti už bendrą gyvenimą ar derintis prie kitų. Šiandien svarbu vieniems kitus palaikyti kasdienybėje ir išmokti švęsti šventes. Svarbu, kad kitas parodytų mano klaidas ir padrąsintų.

Kadangi po seminarijos ne visi kunigai turime tolesnes studijas, oratorijoje yra proga skaityti, dalintis, net studijuoti. Oratorija yra proga būti vienybėje su vyskupais ir Bažnyčia, ji jungia labai skirtingus kunigus ir pasauliečius. Tai geras dvasingumo kelias – kitą ne valdyti, bet palaikyti, paguosti.

Oratorijos gyvenimas netrukdo tarnauti savo parapijoje, turėti turto, draugauti su kitomis bendruomenėmis, turėti atostogas ir pomėgius. Atvirkščiai, šis gyvenimo būdas duoda laisvės būti atsakingam. Čia nesi kontroliuojamas, bet palaikomas Dievo ir brolių.

Šiandien Bažnyčioje minime šv. Pilypą Nerį. Galbūt jį esame linkę įsivaizduoti kaip linksmą, saviironišką šventąjį, kuris mokėjo paprastai ir suprantamai skelbti Evangeliją. Ką apie jį būtų galima pasakyti daugiau?

Šv. Pilypas buvo labai nuolankus ir nepaprastas šventasis. Jis gyveno XVI amžiuje Italijoje. Gimė Florencijoje, o didžiausią gyvenimo dalį praleido Romoje. Gyveno sunkiais Reformacijos ir Renesanso laikais.

Jis buvo popiežių, vyskupų, Romos aristokratų, meninnikų, vaikų ir jaunimo, ligonių, paprastų žmonių draugas. Šv. Pilypas taip pat buvo maldos žmogus ir kartu – apaštalaujantis pasaulyje. Jį žinome buvus labai tėvišką (todėl kunigai oratorijonai vadinami tėvais), apdovanotą Šventąja Dvasia, jautrų ligoniams, jaunimui, vaikams, nusidėjėliams, turtingiems ir vargšams.

Taip pat jis buvo griežtas nuodėmei ir reiklus tikėjime, dvasiškai lydėjo tiek pavienius žmones, tiek bendruomenes. Su tikėjimu derino pokalbius, maldą ir muziką. Didelę reikšmę teikė Dievo Žodžio skaitymui, rengė piligrimines keliones į septynias Romos bažnyčias, kvietė visus į atgailą ir atsivertimą. Padarė įtakos bažnytinei muzikai, dvasininkijai ir vargšų sielovadoje.

Giuseppe Nogari, „Šv. Pilypas Neris“ (fragmentas). Wikipedia.org nuotrauka

Šv. Pilypas Neris nepaliko jokių savo raštų ar regulos, tačiau jo gyvenimo pavyzdys uždegė meilės ugnimi daugelio širdis. Jo užtarimu daug žmonių pasveiko ir buvo išgelbėta. Jo pastatyta bažnyčia Chiesa Nuova ir šiandien yra svarbi maldos vieta, o visame pasaulyje įkurta daugybė oratorijų.

Kas dar? Dailės kūriniuose šis šventasis vaizduojamas su arnotu, lelija ir knyga. Taip pat – su kate ar šuniuku. Taip parodoma jo meilė kūrinijai.

Kaip manote, kuo šv. Pilypas Neris galėtų būti reikšmingas šiems laikams, konkrečiai – Lietuvai?

Manau, kad jis yra mūsų laikų globėjas. Jis reikšmingas mūsų laikams ir Lietuvai, nes mus išjudina iš pesimizmo ir nusivylimo. Jo posakis „nagi, pralinksmėk“ duoda jėgų ir vilties.

Pilypo pavyzdys paskatina ir mus, kunigus, būti dvasios tėvais ir gyventi dėl žmonių. Kaip niekad yra svarbus Dievo Žodžio skaitymas, kad būtų apšviestas mūsų protas, svarbus Kristaus kryžiaus ir kančios apmąstymas, dvasinis žmonių palydėjimas, bendra malda su kitais kunigais ir pasauliečiais. Kaip niekad reikia pažinti Šventąją Dvasią ir Jos veikimą šių dienų Bažnyčioje.

Vyrams jis yra pavyzdys dovanoti savo vyriškumą šeimoms, o jaunimui šventasis yra sakęs: „Esate laimingi, nes turite laiko daryti gera.“ Šeimoms jis liudija, kad, jei maldoje klausysimės Dievo Dvasios ir būsime džiugiai dėkingi, patirsime mažiau konfliktų ir blogumų. Mūsų visuomenė susipriešinusi, todėl reikia vienybės per džiaugsmą ir dėkingumą; reikia tos Dievo Dvasios.

Šv. Pilypas gyveno sunkiais laikais, todėl per juoką jis „išjudindavo“ žmones. Šventasis sakydavo: „Linksmam žmogui lengviau būti geram.“ Linksmumas padeda neišpuikti, bet ir nepasiduoti problemoms ir rūpesčiams.

Šventasis šiandien aktualus ir dėl dvasinės tėvystės, nes daug žmonių ieško dvasios tėvo – palydėtojo. Jis aktualus menininkams, nes šv. Pilypo Nerio dvasingumas turi daug tvarkos ir grožio, veda į bendradarbiavimą su Kūrėju.

Šv. Pilypas Neris. Kun. Viktoro Kudriašovo nuotrauka

Kaip matome, šv. Pilypo Nerio pavyzdys patraukė ir Jus.

Atrandu savyje panašumų į Pilypą. Jo dvasingumas atitinka mano charakterį – mėgstu piligrimystes, noriu būti bendruomenėje, yra nuolatinis noras kurti ir mokytis. Vis atrandu daug nuostabių dieviškų dalykų ir minčių per Pilypą.

Oratorijos tradicijoje sakoma, kad „žmogus turi būti gimęs oratorijonu“. Todėl čia jaučiuosi gerai, nors, aišku, būna sunkumų, abejonių ir nenoro būti kartu. Tai veikiau kyla iš sužeistos žmogiškos prigimties ir neįsitraukimo į bendrą gyvenimą.

Kaip ir Pilypas turėjau savo Sekmines ir žinau, ką reiškia būti Šventosios Dvasios vedamam. Man svarbu Pilypo dvasioje atsinaujinti, apsivalyti nuo nuodėmės ir netiesos, džiaugsmingai išgyventi tikėjimą. Manau, to reikia Bažnyčiai Lietuvoje ir mūsų visuomenei.

Šiais laikais reikia ir planavimo dvasios, kartu – mokėti priimti spontaniškumą. Pilypas mokėjo suderinti šiuos dalykus. Man svarbus jo tėviškumo ir maldos pavyzdys. Taip pat šie jo žodžiai: „Darykime savo.“ Tai reiškia, kad kunigui reikia būti ten, kur jis paskirtas – parapijoje. Šalia to atrandu vidinį dvasios potraukį šiai kelionei, išgyvenu ramybę ir turiu jėgų tarnauti Bažnyčiai.

Mane stiprina tai, kad turime Pilypo relikvijų ir ikoną. Taip pat vienas bičiulis iš medžio išdrožė gražią šventojo figūrą su liepsnojančia širdimi ir katinu (nes vienu metu oratorijoje turėjome tris katinus).