Lietuvių gestų ar žodinė kalba: ką renkasi šeimos, auginančios kurčiuosius vaikus?

Didelis nerimas ir nežinia

„Nuo pat gimimo esu kurčioji, kalbu lietuvių gestų kalba, lietuviškai rašau“, – prisistato GEDVILĖ DIRŽIŪTĖ, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Gestotyros centro tyrėja, Vilniaus universiteto taikomosios kalbotyros studijų programos magistrė ir orientacinio sporto atstovė.

G. Diržiūtė užaugo girdinčiųjų šeimoje – su mama, tėčiu ir dviem broliais. „Tėvai, sužinoję apie mano kurtumą, išsigando. Jie nieko nežinojo apie kurčiųjų kultūrą, tad nerimas dėl mano ateities buvo didelis. Prieš trisdešimt metų informacijos buvo daug mažiau nei dabar, tad šeima pasirinko žodinės kalbos kelią.

Buvo daug sutrikimo ir nežinios: mane vedė pas logopedus, surdopedagogus kurčiųjų darželyje, kad mokyčiausi kalbėti balsu. Nuo šešerių ar septynerių metų pradėjau lankyti Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą, kur visi bendravo gestų kalba, todėl netrukau ją išmokti – taip įsiliejau į dvikalbystės kelią“, – pasakoja ji.

Gimus sūnui, turinčiam klausos negalią, sprendimą dėl šeimos kalbos turėjo priimti ir RIMA SITAVIČIENĖ, Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ pirmininkė.

„Vos sužinoję, kad mūsų vaikas neprigirdi, pradėjome jį ugdyti kaip turintį klausos negalią: dirbti su surdopedagogais, mokyti girdėti, kalbėti, naudotis klausos aparatu. Patys esame girdintys ir iki tol neturėjome jokios patirties su kurčiaisiais, todėl savaime suprantama, kad norėjome, jog mūsų vaikas kalbėtų. Kurį laiką mėginome taikyti gestų kalbą, bet tada mums pasirodė, kad jis mažiau kalba žodžiais, todėl jos atsisakėme. Šiuo metu sūnus gestų kalbą moka puikiai ir ją vartoja bendraudamas su draugais“, – pasakoja R. Sitavičienė.

Natūraliausiai apsisprendžia kurčiųjų šeimos

Taip pat skaitykite:

Per sekundę išspręsta lygtis ir sugeneruotas eilėraštis: ar dirbtinis intelektas gali atstoti korepetitorių?

ŠMSM: į profesines mokyklas šiemet pakviesta 18,2 tūkst. stojančiųjų

Merai: mažesnė mokinių skaičiaus kartelė tautinių mažumų mokyklose sprendžia pasekmes, ne priežastis

Ministrė neatmeta, kad tautinių mažumų ugdymo programose gali būti abejonių keliančių autorių

Kodėl rugpjūtį verta pakelti akis į dangų? Astrofizikas K. Zubovas apie Saulės užtemimą ir meteorų lietų

Profesorė V. Žydžiūnaitė apie mokslinių darbų plagiatą: „Teigti, kad už viską atsakingas tik doktorantas, tikrai negalima“

2026 m. brandos egzaminų rezultatų analizė: kartelė nukrito, bet vieno egzamino rezultatų tai nepakeitė

Ekspertai apie pagrindinio ugdymo pasiekimų tikrinimą: vaikams tai atrodo kaip antraeilis kontrolinis darbas

Kurčiuosius vaikus auginančių šeimų kalbų politika tapo G. Diržiūtės magistro darbo ašimi. „Esu pastebėjusi, kad kurtieji vaikai, augantys girdinčiųjų ir kurčiųjų šeimose, patiria skirtingus dalykus. Labai svarbu nepainioti, nes yra kurtieji ir neprigirdintys, girdinčiųjų ir kurčiųjų šeimos – kiekviena situacija yra unikali, individuali“, – aiškina ji.

Pasak Vilniaus universiteto Taikomosios kalbotyros instituto profesorės emeritės MEILUTĖS RAMONIENĖS, natūraliausiai dėl vartojamos kalbos apsisprendžia kurčiųjų šeimos, auginančios kurčiuosius vaikus.

„Šiems žmonėms viskas savaime suprantama – gerai moka lietuvių gestų kalbą, suvokia jos vertę ir taip bendrauja su savo vaikais. Tokie vaikai išmoksta visavertę gestų kalbą, įsitraukia į kurčiųjų bendruomenę, jaučia tapatybę. Jie paprastai išmoksta ir girdinčiųjų kalbą – pavyzdžiui, Gedvilė puikiai moka lietuvių kalbą, geba be klaidų rašyti mokslinius tekstus, studijuoti. Tokie vaikai užauga visaverčiais dvikalbiais žmonėmis, o neretai išmoksta ir daugiau kalbų. Toks pasirinkimas yra perspektyviausias kurčiojo vaiko gyvenime“, – pabrėžia profesorė.

M. Ramonienės teigimu, padėtis tampa sudėtingesnė, kai kurčiasis vaikas gimsta girdinčiųjų šeimoje. Šiose dažniausiai pasirenkama žodinė kalba. „Dėl sutrikimo ir informacijos stokos tėvai nebūtinai sulaukia teisingų patarimų. Net ir medikai dažnai ragina tėvus rinktis medicininį sprendimą – kochlearinį implantą, manydami, kad tai išspręs visas problemas. Tačiau tokie implantai yra palyginti naujas dalykas, nėra daug tyrimų apie kalbos vystymąsi ir ilgalaikę įtaką suaugusiam žmogui“, – įspėja ji.

Tuo tarpu G. Diržiūtė, kalbėdama apie kochlearinio implanto pasirinkimą, teigia, kad ši tema – jautri ir sudėtinga: „Šiuo metu egzistuoja dvi stovyklos – gestakalbiai ir tie, kurie turi kochlearinius implantus. Tačiau gestakalbių bendruomenę gali sudaryti tiek kurtieji, tiek girdintieji, tiek turintieji implantus.“

„Svarbiausia, kad vaikui būtų suteikta kalba, kad jis nepatirtų kalbos deprivacijos (lot. deprivatio – „atėmimas“). Jei vaikas turi kochlearinį implantą, jis mokomas kalbėti balsu, bet taip pat turėtų būti užtikrinama galimybė išmokti gestų kalbą. Implantas žmogaus nepaverčia visiškai girdinčiu – jis vis tiek priklauso kurčiųjų bendruomenei. Tenka daug mokytis – atskirti garsus, juos pažinti“, – aiškina taikomosios kalbotyros magistrė.

Neigiamas visuomenės požiūris

Kalbinti specialistai atkreipia dėmesį į girdinčiųjų šeimose dažnai vyraujantį įsitikinimą, kad gestų kalba trukdo vystytis kurčiųjų vaikų žodinei kalbai. Vis dėlto šiam teiginiui pagrįsti trūksta įrodymų. Dauguma kurčiųjų vaikų gestų kalbą išmoksta ne namų aplinkoje, o mokykloje ar kitoje aplinkoje.

„Nors lietuvių gestų kalba yra visavertė ir tolygi kitoms kalboms, ji ne visuomet tinkamai vertinama. Jei požiūris keistųsi, tikėtina, kad ir šeimos, susilaukusios kurčiųjų vaikų, imtų aktyviau mokytis gestų kalbos ir ją perduotų vaikams. Tokiu atveju vaikai nepatirtų kalbos atėmimo, deja, dabar tai dažnai nutinka“, – teigia G. Diržiūtė.

Jai antrina ir viena iš taikomosios kalbotyros mokslo Lietuvoje pradininkių prof. M. Ramonienė: „Lietuvių gestų kalba turi oficialų statusą – ji nėra menkinama ar laikoma antrarūše. Vis dėlto mūsų nedidelėje šalyje, kur ir kurčiųjų bendruomenė nėra labai gausi, vis dar trūksta informacijos. Gestų kalba nėra paprastas mosikavimas rankomis – tai visavertė kalba, kuria galima išreikšti viską taip pat kaip ir kitomis kalbomis – pavyzdžiui, anglų, prancūzų.“

Pasak profesorės, vienas iš vyraujančių klaidingų įsitikinimų yra tai, kad lietuvių gestų kalbos vartojimas trukdo mokytis girdinčiųjų kalbos. „Tai visiška netiesa – šeimoje vartojamos dvi ar net trys kalbos niekada netrukdo viena kitai. Atvirkščiai – tai tampa dideliu turtu ir pagalba. Tyrimai rodo, kad nuo vaikystės gestų kalbą išmokę kurtieji tampa dvikalbiai ar daugiakalbiai, nekyla jokių tapatybės raidos sunkumų“, – pabrėžia pašnekovė.

Gestotyros centro tyrėja G. Diržiūtė pateikia Skandinavijos šalių, kuriose požiūris į gestų kalbą yra itin palankus, pavyzdį: „Suomijoje ar Švedijoje, jei kurčiasis vaikas gimsta girdinčiųjų šeimoje, problemų nekyla – vaikas ir jo šeima mokomi gestų kalbos. O Lietuvoje atvejai, kad gestų kalbos mokytųsi ir tėvai, yra išimtiniai, ne norma.“

Problemos darbo srityje ir švietime

Užaugę vaikai, turintys klausos negalią, susiduria su naujais iššūkiais mokykloje, universitete ar darbe. Sunkumų kelia prastas pritaikomumas ir vertėjų trūkumas.

„Daug durų uždaryta. Jei nori dirbti tarp girdinčiųjų, reikalingos vertimo paslaugos. Daugelis žmonių sutrinka, pavyzdžiui, nedrįsta su kurčiuoju susirašinėti rašteliais. Trūksta vertėjų, todėl kurčiajam gali būti sudėtingiau siekti karjeros ne gestakalbių aplinkoje.

Nelengva ir studijuojant. Įstojus į universitetą vėl tenka susidurti su vertėjų stygiumi. Pavyzdžiui, konspektavimas – įprasta studento veikla. Tačiau kol kurčiasis žiūri į vertėją, tuo metu negali rašyti. Taip paskaitos pabaigoje jis lieka be konspektų“, – kurčiųjų sunkumus vardija G. Diržiūtė.

Problemų švietimo sistemoje mato ir bendrijos „Pagava“ pirmininkė R. Sitavičienė. Opiausia jų – egzaminų nepritaikymas.

„Vaikai, turintys klausos negalią, laiko tuos pačius egzaminus kaip ir girdintieji, jiems nenumatyta specialių sąlygų. Rezultatai liūdina: šiemet nė vienas specialiųjų mokyklų mokinys neišlaikė lietuvių kalbos egzamino. Tai iš karto sukelia sunkumų norint toliau mokytis, kartais net pakeičia gyvenimo kelią.

Mes nesiekiame, kad egzaminai būtų palengvinti – tik norime, kad užduotys būtų aiškiau suformuluotos: kad būtų mažiau perkeltinės prasmės žodžių, frazeologizmų, kurių vaikai, turintys klausos negalią, nesupranta. Jei mokinys kitus egzaminus išlaiko aukštais balais, bet neišlaiko lietuvių kalbos, tai tikrai nereiškia, kad jis nemoka ar nesugeba“, – akcentuoja R. Sitavičienė.

Straipsnis parengtas iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Susiję:

Austėja Zovytė

6 min

Sūnų, turintį klausos negalią, užauginusi mama: „Labai sunku tą kitoniškumą priimti, net ir savo vaiko“

Inga Bartulevičiūtė

8 min

Kaip keičiasi mūsų kalba ir jos stiliai – ar visada pasirenkame tinkamai?

Vakaris Vingilis

5 min

Barselonos lituanistinės mokyklos įkūrėja dėkoja dukrai: „Negalėjau susitaikyti, kad ji nekalbės lietuviškai“

Austėja Zovytė

8 min

„Užsikirtimai tėra mažytė dalis, kurią mato pašnekovai“: kaip mikčiojimas veikia kalbą ir psichiką?