Liudijimai apie tikėjimo kankinį J. Zdebskį: „Mačiau Dievo Dvasios didybę ir šviesą, kuri buvo jame ir veikė per jį“

„Vaikeliai, Dievas yra geras“, – tai kunigo Juozo Zdebskio žodžiai, užrašyti ant jam atminti skirtos lentos, sukurtos architekto Zigmanto Brazausko ir 2026 m. vasario 7-ąją pašventintos kardinolo Sigito Tamkevičiaus. Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo susirinkęs gausus būrys vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų paminėti baisią žūtį, kurios prieš 40 metų laukė ir ją planavo saugumiečiai, patys sekę ir tai daryti vertę kunigui artimos aplinkos asmenis.

Į Rudaminą šiemet susirinko daugybė žmonių pagerbti išskirtinį kunigą, ištikimai tarnavusį Dievui ir žmonėms, persekiotą, kankintą ir nepasidavusį, nepaprastai stiprų savo tikėjimu. Apie jį parašyta atsiminimų, sukurtas filmas „Laisvės kaina. Disidentai“ ir romanas „Šventojo Akiplėšos medžioklė“, išspausdinti dienoraščiai, ateityje turėtų pasirodyti rekolekcijų tekstai. Kunigas nėra užmirštas ir, duos Dievas, nebus, nes atsiranda žmonių, kurie niekad jo nematę, su juo nebendravę jį pamilsta.

Kaip pirmieji krikščionys

Įsiminė kunigo Roberto Grigo, kuris pažinojo kunigą J. Zdebskį nuo vaikystės, žodžiai, pasakyti prie kapo, esančio Rudaminos bažnyčios šventoriuje, ir pakartoti minėjime Lazdijų kultūros centre: „Pirmieji krikščionys būtent taip, pasakodami vieni kitiems, perdavė žinią apie tikėjimo kankinius, tas garsas sklido, ir jam niekas negalėjo sutrukdyti.“

Kunigas J. Zdebskis visoje Lietuvoje ir už jos ribų turi ypatingą šventumo garsą. Iš kur visa tai? Iš kur ta stiprybė kentėti ir nepalūžti? Kunigas Mindaugas Martinaitis atsako: „Iš dangaus, iš žvilgsnio, kuris nukreiptas į Dievą.“ Šio kunigo padėka „Ačiū už Tavo užtarimą iš dangaus“ liudija tą nematomą mūsų visų bendrystę.

Šventumo garsas anaiptol nereiškia, kad žmogus turėjo būti tobulas, jis reiškia ypatingą atsidavimą Dievui. Kunigui J. Zdebskiui daug pagelbėjusi Švč. Jėzaus Širdies mažųjų tarnaičių seserų kongregacijos sesuo gydytoja Birutė Žemaitytė prisimena, kaip kartais tekdavo kartu su sakramentams rengiamais vaikais laukti kunigo, nes jis vis negrįždavo iš ligonių, kuriems irgi buvo ne mažiau reikalingas. Arba dar vienas gražus prisiminimas, papasakotas kryždirbio Adolfo Teresiaus: kartą vėluojant į šv. Mišias kunigas paprašė savo vairuotojo sustoti ir pasakė, kokie nepaprasti dabar debesys, tokių kitą kartą nebus. Jo nekaustė griežtos taisyklės, jį veikė stipri Šventosios Dvasios pagava, tarsi šv. Paulių vedusi įvairiais apaštalavimo keliais.

Minėjime kalbėjo bendražygiai, kaip ir kunigas J. Zdebskis, buvę Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariai. Vyskupas Jonas Kauneckas, prisimindamas kunigo J. Zdebskio kovos ryžtą ir drąsą, papasakojo, kaip jo pavyzdys pravertė bendraujant su turinčiaisiais valdžią anais ir šiais laikais, skatino dabarties žmones nepasiduoti dvasios sąstingiui. Kardinolas Sigitas Tamkevičius laimino visus susirinkusiuosius būti pasaulio šviesa ir žemės druska.

Gyvais kunigo J. Zdebskio gyvenimo pavyzdžiais dalijosi jo suburti Eucharistijos bičiuliai, liudijo ir jo krikšto duktė Evelina Globė. Moteris prisiminė, kaip vaikystėje jai atrodė, kad krikšto tėtis šviečia, ji tarsi matė švytėjimą: „Mačiau Dievo Dvasios didybę ir šviesą, kuri buvo jame ir veikė per jį.“ Kunigas J. Zdebskis gebėjo ir iki šiol, akivaizdu, geba traukti žmones. Ši trauka buvusi tokia didelė, kad to meto vaikai, kaip liudija kunigas R. Grigas, norėjo eiti ne į savo parapijos bažnyčią, o ten, kur buvo kunigas Juozas – daugiau kilometrų nieko nereiškė.

Taip pat skaitykite:

Kaune Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys minėjo 50 metų jubiliejų nuo slapta duotų įžadų

Brolis G. J. Juškevičius OP davė amžinuosius įžadus į Pamokslininkų ordiną

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Kunigas R. Urbonavičius apie Bažnyčios komunikaciją dėl dvasininkų nusikaltimų: „Jeigu galime organizuoti gražiausius renginius, kodėl negalime profesionaliai reaguoti į šią blogą situaciją?“

Arkivykupas: seksualiniais nusikaltimais kaltinamas T. Švedavičius prašo atleidimo iš kunigystės

Tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Kurija: pokalbis su Seimo vadovu derinamas, arkivyskupas nutraukė suplanuotas keliones

Atpažintas artumas

Krikščionys katalikai tiki šventųjų bendravimu. Šventumo garsas lydi palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį, kurį labai dažnai Marijampolėje aplankydavo kunigas J. Zdebskis, šventumo garsas neapleidžia ir jo dvasios mokinio – abu šie Suvalkijos krašto žmonės labai susiję, net jų gimtinės netoli viena kitos: nuo J. Matulaičio Lūginės iki J. Zdebskio Naujienos, gimtųjų namų, tėra per dvidešimt kilometrų.

Minėjime liudijo žmonės, kuriuos kunigas J. Zdebskis, tarnaudamas įvairiose parapijose, mokė gyventi tikėjimu. „Vaikeliai, nė vieno žmogaus negalima laikyti priešu“, – taip jis kalbėjo bažnyčioje vaikams, už kurių mokymą teko net dukart kalėti. Kaip ir palaimintasis J. Matulaitis, kunigas J. Zdebskis siekė blogį nugalėti gerumu – neleido tyčiotis net iš saugumiečių, kurie darė bloga. Ir kartu buvo labai drąsus pasakyti tiesą, kad apgintų kitą, silpnesnįjį: jis surinkdavo daug medžiagos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai“ ir ją gebėdavo sėkmingai perduoti – už tai saugumiečių buvo pramintas Akiplėša.

Neturėti piktumo, pagiežos ir kartu būti tikru kovotoju, kurį nuolat persekioja sistemos pakalikai, – tokie šio dvasininko bruožai galėtų būti pavyzdys šiandienos politikams.

Tokią dvasinę laisvę gali turėti tvirto tikėjimo žmogus, suvokiantis, kad viskas yra iš Dievo: kančia, kalėjimas, noras sukompromituoti vien dėl pastangų perduoti tikėjimą yra dalelė to, ką turėjo patirti Kristus. Kunigas ėjo savo Kryžiaus kelius. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesė Regina Teresiutė SJE, pagelbėjusi kunigui Rudaminoje, paskutinėje jo tarnystės vietoje, pasakojo, kad jis net nuvargęs neužmiršdavo bažnyčioje apeiti Kryžiaus kelio stotis – kaip priminimą to, kas skausminga jo paties gyvenime ir kas galiausiai bus Dievo perkeista.

Meilė niekada nesibaigia

Tai, kas vyko šiųmečiame minėjime, tinka pavadinti liudijimais, kurie galėtų nugulti į kunigo J. Zdebskio šventumo bylą. Akivaizdu, visi kalbėję žmonės būtų galėję dar ir dar pasakoti, verti kaip rožinio karoliukus vis dar ryškius prisiminimus. Buvo prisimintos laidotuvės ir pirmieji minėjimai, kai buvo drąsiai sugiedotas Lietuvos himnas. Žmonės budo Lietuvos atgimimui, įkvėpti tokių atsidavusių kunigų kaip J. Zdebskis.

Aktorius ir bardas Arnoldas Jalianiauskas, filme „Laisvės kaina. Disidentai“ įkūnijęs patį kunigą, priminė jo maldas, mąstymus, dvasinį polėkį – tai stipriai išgyventas kunigo J. Zdebskio testamentas ateities kartoms. Iš esmės prisimindami praeitį jau kuriame ateitį, o kalbėdami apie J. Zdebskį iš tiesų liudijame apie dvasios laisvę net ir didžiausioje nelaisvėje: aiškiai žinodamas realias grėsmes, girdėdamas grasinimus šis žmogus be kompromisų darė tai, kas buvo jo kunigiškas pašaukimas – nepaisant visko skleisti tikėjimą, net didžiausioje priespaudoje kartoti: „Vaikeliai, Dievas yra geras.“

Beje, šių metų minėjime buvo ir vaikų, ir jaunuolių – Vilkaviškio katedros jaunimas netikėtai pagiedojo scenoje, nors tai programoje nebuvo numatyta. Galbūt jie ateities kartoms praneš šią žinią – štai 2026 metais, prie J. Zdebskio susirinkus Lietuvos vyskupams, kunigams, tikintiesiems, buvo ne kartą pasakyta, kad meilė niekada nesibaigia. Tai, kas Dievo įkvėpta ir laiminama, virsta gausiu derliumi.