Pagarba mažesniajam ir silpnesniajam yra krikščioniška, tačiau kryžius ant šuns kapo – ne

Krikščionybė ragina gerbti kūriniją. Tačiau kartu ji saugo žmogaus orumą ir sakramentinių ženklų prasmę. Gyvūnėlių kapinės Lietuvoje vis dažniau tampa ne tik vieta atsisveikinti, bet ir diskusijų lauku: vieni šią vietą mato kaip pagarbos išraišką, kiti – ribų peržengimą.

Mažesniųjų brolių ordino brolis, kunigas EDVINAS JURGUTIS OFM dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako, kad gedėti augintinio yra normalu, tačiau kryžiai, žvakės ant gyvūno kapo ir maldos – teologiškai netikslūs. Jis pabrėžia: ginčas čia yra ne apie gyvūną, o apie žmogų: kur ir kaip jis reiškia savo meilę ir ar nepraranda ribų.

Paklaustas, kaip krikščioniškoje tradicijoje suprantama gyvūno netektis, pranciškonas teigia pirmiausia atsisakantis požiūrio, kuriuo remiantis gyvūnas paliekamas tik biologijos lauke. Jis primena, kad visa kūrinija yra sukurta Dievo, Jo norėta, suteikta gyvūnams gyvybė taip pat yra iš Kūrėjo.

Brolis Edvinas remiasi šventuoju Tomu Akviniečiu, kuris kalbėjo apie augališką, gyvūnišką ir žmogiškąją sielą. Ši skirtis primena, kad gyvūnas gyvena pagal prigimtį ir instinktus, o žmogus turi laisvą valią ir moralinę atsakomybę. Tai svarbu ne tam, kad gyvūnas būtų nuvertintas, o kad nebūtų panaikintas skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno. Kiekvienas kūrinys turi savo tikslą ir savaip šlovina Dievą, todėl, pasak dvasininko, būtų labai pavojinga gyvenimą suvesti tik į biologinį ciklą, nes jis – ne tik biologinis, bet ir šlovinantis Dievą.

Gedėti nėra gėdinga

Vienas jautriausių klausimų – ar tikintis žmogus gali gedėti gyvūno taip pat smarkiai, kaip gedima žmogaus?

Brolis E. Jurgutis atsako paprastai: „Mes nesirenkame, gedėti ar negedėti. Mes gedime tų, kurie mums buvo artimi.“ Gedulas nėra reakcija į statistiką – jis kyla dėl stipraus ryšio. Jei augintinis buvo artimas, lydėjo kasdienybėje, padėjo išgyventi vienatvę ar sunkumus, žmogus gali gedėti jo labai smarkiai.

Psichoterapeutė ROSITA PIPIRIENĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako, kad netektis – ar žmogaus, ar gyvūno – išgyvenama panašiai: jaučiamas skausmas, kaltė, pyktis, neviltis. Jausmai skiriasi dažniausiai priklausomai nuo prisirišimo ir santykio svarbos žmogaus gyvenime. Ypač jautri grupė yra vaikai: jie prie gyvūnų kartais prisiriša net stipriau negu prie kai kurių suaugusiųjų, netektis jiems gali tapti pirmu artimu susidūrimu su mirties realybe.

Taip pat skaitykite:

Sengirės fondas išpirko 8 ha dydžio Strėvininkų mišką Kaišiadorių rajone

Gaisrų neliko – ėmė nykti rūšys: kodėl į miškus grąžinama ugnis?

Ne viskas, kas dūžta, metama į stiklo konteinerį: kaip tinkamai rūšiuoti stiklo atliekas?

Ornitologas M. Karlonas: „Tai, kas per amžius mūsų krašte buvo natūrali gamta, šiandien atrodo neįprasta ir svetima“

Kur sugrįžta žmogus?

Botanikas M. Lapelė apie besaikį miškų kirtimą: „Yra labai nedidelė riba tarp verslo ir godumo“

Sodininkų galvos skausmas – invaziniai šliužai: naikinimas gali trukti ir trejus metus

Audra baigėsi, bet pavojus liko: miškininkas įspėja, kurie medžiai gali nuvirsti net ir vėjui nurimus

Psichologė-psichoterapeutė RASA KRIAUČIŪNĖ priduria, kad augintinis daugeliui žmonių tampa saugumo ir emocinės reguliacijos šaltiniu. Nutrūkus šiam ryšiui, kūnas reaguoja į praradimą: gali sutrikti miegas, apetitas, koncentracija, sustiprėti stresas. Todėl neįmanoma per daug gedėti augintinio – tokia natūrali ryšio nutrūkimo kaina.

Gyvūnų nereikia sužmoginti

Kalbėdamas apie gyvūnėlių kapines brolis E. Jurgutis OFM neneigia, kad tokios steigiamos pirmiausia dėl žmogaus emocijų, nes per gyvenimą susiformavęs emocinis ryšys neretai tampa neįkainojamas. Jis pabrėžia, kad emocija čia nebūtinai yra neteisinga. „Dėkingumas ir pagarba gyvūnui gali būti brandūs, nes pagarba mažesniajam ir silpnesniajam yra labai krikščioniška“, – sako jis.

Krikščionybė neragina būti abejingiems kūrinijai ir nedraudžia emocinio ryšio su gyvūnu. Tačiau pagarba Dievo sukurtiesiems nereiškia, kad gyvūnui savaime gali būti suteikiami žmogui skirti ritualai.

Kalbėdamas apie ribą tarp meilės gyvūnui ir jo sužmoginimo brolis Edvinas perspėja: „Gyvūnų mes negalime sužmoginti, jie puikiai vadovaujasi savo instinktais, tačiau mes galime nužmogėti.“

Šis skirtumas, anot jo, matomas net kasdienybėje. Kai šalta ir gatvės pabarstytos druska, batukai ar liemenė augintiniui gali būti reali apsauga. Tačiau kai gyvūnas tampa drabužėlių modeliu, kai į pirmą vietą iškeliama estetika, o ne gyvūno gerovė, tai jau virsta žmogaus įgeidžiu, o ne rūpinimusi keturkoju. „Pasinaudoti kitu, kad patenkintum savo įnorius, jau yra nežmoniška“, – tikina brolis Edvinas.

Panaši riba atsiranda ir kalbant apie augintinių kapines. Gyvūno kapas gali būti pagarbaus atsisveikinimo su juo rezultatas, tačiau gali tapti ir bandymu ne atsisveikinti, bet nepaleisti, prisirišti, kai imamos mėgdžioti žmogui būdingos laidotuvės, o gedulas ilgainiui virsta nuolatiniu santykio palaikymu per simbolius.

Religiniai simboliai ir jų prasmė

Kai kurie žmonės gyvūnėlių kapinėse naudoja krikščioniškus simbolius – kryžius, žvakes, maldas. Brolis E. Jurgutis OFM tokį pasirinkimą vertina kaip teologiškai netikslų ir primena, kad religinių simbolių nedera naudoti prie gyvūnų kapų, nes augintiniai nebuvo religinės bendruomenės dalis.

Kalbant apie mirtį ir religinius ženklus, svarbu išlaikyti skirtį tarp žmogaus ir gyvūno. „Tik žmogus gali nusidėti ir atsiskirti nuo Dievo. Gyvūnas gyvena pagal instinktus ir daro, kas jam nuo Dievo prigimtyje įrašyta, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškina brolis Edvinas. – Dėl to melstis už gyvūną taip, tarsi jis būtų daręs moralinius pasirinkimus, nėra reikalo – nereikia už gyvūną maldų, nes nėra abejonių dėl jo pasirinkimų.“

Vis dėlto tai nereiškia, kad tokiomis aplinkybėmis tikintis žmogus turi gedėti be Dievo. Kryžius krikščioniui nėra neutralus ženklas – jis kalba apie žmogaus išganymą, nuodėmę, atleidimą ir prisikėlimo viltį. Kai kryžius pradeda reikšti bet kokį liūdesį, jis praranda teologinę prasmę.

Ritualas gali padėti, bet neturi pririšti

Psichoterapeutė R. Pipirienė sako, kad ritualai – kapo įrengimas, jo lankymas, simboliai ant jo – dažnai padeda gedint, ypač vaikams, nes sukuria saugumo jausmą ir leidžia įprasminti atsisveikinimą. Tačiau specialistė kartu pabrėžia, kad ritualai neturi tapti pareiga. Jei žmogus jaučia, kad privalo nuolat kažkur būti ar ką nors daryti, simbolis ima varžyti, o ne padėti.

Psichologė-psichoterapeutė R. Kriaučiūnė priduria, kad kapinių buvimas gali padėti, jei tampa ryšio transformacijos vieta. Tačiau jei fizinė erdvė virsta bandymu užšaldyti santykį ir išvengti realybės priėmimo, tai gali apsunkinti išsiskyrimą. Ritualas padeda atsisveikinti, o ne palaikyti iliuziją.

Tą patį pabrėžia ir brolis E. Jurgutis OFM, sakydamas, kad laidoti reiškia priimti pabaigą.

Atsisveikinimas su augintiniu dažnai prasideda nuo jausmo: žmogus ieško būdo padėkoti, pagerbti, įprasminti ryšį. Tačiau kartu tai yra ir praktinis klausimas, kaip elgtis su gyvūno kūnu, kad netektis netaptų papildoma problema aplinkai ar kitiems žmonėms.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) primena, kad augintinių gaišenos Lietuvoje gali būti sutvarkomos keliais teisėtais būdais: užkasamos laikytojo privačioje valdoje, laidojamos savivaldybės įsteigtose gyvūnų augintinių kapinėse, sudeginamos patvirtintame krematoriume arba perduodamos perdirbti. VMVT atkreipia dėmesį, kad laidojimas miškuose, pakelėse ar kitose tam neskirtose vietose nelaikomas saugiu, nes netinkamai užkasta gaišena gali užteršti dirvožemį ar gruntinius vandenis, sudaryti sąlygas ligų sukėlėjams plisti ar būti iškasta laukinių gyvūnų.

Net ir labai asmeniškai atsisveikinant turi būti prisiimama atsakomybė – už aplinką, kitus žmones, už bendrą tvarką.

Kur brėžti ribą?

Gedulas dėl augintinio yra natūrali reakcija į ryšio praradimą, o pagarba kūrinijai – krikščioniškos laikysenos dalis. Tačiau žmogui skirti religiniai ženklai nėra universali emocijų kalba. Gyvūno laidotuvių imitacija, kryžiaus naudojimas ir maldos tokiomis aplinkybėmis, pasak Mažesniųjų brolių ordino brolio E. Jurgučio OFM, yra teologiškai netikslūs ir iškreipia religinių simbolių prasmę.

Gyvūnėlių kapinės gali būti vieta atsisveikinti, tačiau tikėjimo ženklai turėtų būti naudojami ten, kur išlaiko savo prasmę.