Paskutinio E. Nekrošiaus spektaklio „Tuoktuvės“ gastrolės Jaunimo teatre

W. Gombrowicziaus „Tuoktuvės“ – vienas reikšmingiausių XX a. lenkų dramaturgijos kūrinių. Ši pjesė ne tik laužė romantinės tradicijos kanonus, bet ir skatino teatro kalbos kaitą. Skirtingų kartų lenkų režisieriams „Tuoktuvių“ interpretavimas tapdavo iššūkiu, o geriausios interpretacijos įėjo į šiuolaikinio Lenkijos teatro istoriją. Statyti „Tuoktuves“ E. Nekrošiui pasiūlė Varšuvos nacionalinis teatras. Po 2016 m. čia sukurtos Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ monumentalios interpretacijos „Tuoktuvių“ pastatymas pratęsė E. Nekrošiaus bendradarbiavimą su šiuo teatru. Deja, vėliau planuotos repeticijos pagal Wiliamo Shakespeare’o „Karalių Lyrą“ taip ir nebuvo pradėtos. „Tuoktuvių“ premjera įvyko 2018 m. birželį. Tų pačių metų lapkritį E. Nekrošius išėjo anapilin.

„Tuoktuvės“ – poetinis traktatas apie pasaulio sukūrimą iš nieko, iš tuštumos. Pagrindinis pjesės veikėjas jaunasis Henrikas stoja akistaton ir su savimi, ir su atvaizdais, išnyrančiais iš tamsos, gaubiančios W. Gombrowicziaus „žmonių bažnyčią“ – sugriautą pasaulį, kurį po karo turime atkurti iš naujo. Taip ir lieka neaišku, ar „Tuoktuvių“ veiksmas vyksta tikrovėje, ar tai yra tik Henriko sapnas.

Kur senosios pasaulio tvarkos griuvėsiuose ieškoti naujos pradžios? Su kuo susiduriame gyvenime: su kitais žmonėmis ar su savo pačių paveikslu? Ar mūsų pasaulis savaime kuriasi tarp mūsų? Ir jeigu taip, iš kur „šitiek triukšmo“, kai esame su kitais? „Tuoktuvėse“ nemažai aliuzijų į W. Shakespeare’o „Hamletą“, bet W. Gombrowiczius kitaip supranta tragizmą, įžvelgia jį kasdienybėje. Tai, kas iš pažiūros kasdieniška, tampa lemtinga jaunajam Henrikui, kurio tuoktuvės virsta šermenimis.

„Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuvės“ išties tapo įvykiu. Juk meistras iš Lietuvos atvežamas ne pažvelgti į šio mums nepaprastai svarbaus kūrinio pastatymo tradiciją, o leistis į diskusiją su Gombrowicziumi, parodyti jo kūrybą savo vaizduotės veidrodyje, apšviesti ją netikėtu būdu. Taip ir nutiko: kaip jam įprasta, Nekrošius iš teksto sukūrė vizualių ženklų, kultūrinių nuorodų ir asociacijų labirintą, suformavo mįslingą aktorių vaidybą, ir taip gimė nepaprastai sodrus ir tankus prasmių bei emocijų pasaulis. Taigi režisierius žiūrovams meta nelengvą, bet jaudinamą iššūkį“, – po spektaklio premjeros rašė lenkų kritikai. Kartu buvo pabrėžta, kad „Tuoktuvėse“ E. Nekrošius nevengia humoro ir ieško lengvumo, skaidrumo, dramą atmiešdamas bufonada ir commedia dell’arte…

Paskutiniame režisieriaus spektaklyje simboliškai apibendrinamos kai kurios esminės režisieriaus kūrybos temos. Viena jų – tėvo, motinos ir sūnaus ryšiai, įgaunantys simbolinę reikšmę. Žinomas lenkų teatro kritikas, nuo seno tyrinėjantis E. Nekrošiaus teatrą, Lukaszas Drewniakas „Tuoktuvėms“ skirtoje esė „Laidotuvės sapne“ rašo: „Erdvė Nekrošiaus „Tuoktuvėse“ – tai vandens lakštas, kuris tarsi veidrodis atspindi žmones. Sujudintas jis ima raibuliuoti, mirksėti, padaugėja atspindžių. Laiko jūra, praeities vandenynas, negyvi mirties vandenys yra trimatis veidrodis, į kurį Henrikas pateko sapne. Herojus yra įstrigęs laiko kilpoje: šiandienos tėvas ir motina yra Henrikas ir Mania praeityje.“

Motinos ir jos sūnaus Henriko sužadėtinės Manios vaidmenį kurianti lenkų teatro ir kino žvaigždė Danuta Stenka, pasakodama apie bendravimą su E. Nekrošiumi, prisimena, kaip, prašydama režisieriaus paaiškinti tokį dvigubo vaidmens sprendimą, sulaukė atsakymo, kuris jai tapo raktu: „Mama taip myli savo sūnų, kad gali būti jam viskas…“

Per „Vėlinių“ pastatymą užsimezgę šilti kūrybiniai E. Nekrošiaus ir Varšuvos nacionalinio teatro aktorių santykiai „Tuoktuvėse“ toliau buvo brandinami. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuriančios lenkų teatro ir kino žvaigždės darbą su E. Nekrošiumi įvertino kaip ypatingą ir nepamirštamą. „Nekrošius dirbo nenuilstamai. Net tada, kai mes, aktoriai, turėjome laisvą dieną. Jau seniai nedirbau su menininku, kuris būtų toks tikslus, negailestingas savo ieškojimais… Mane paveikė, kai pasakojimą, kaip įsivaizduoja kokią nors sceną ar situaciją, dažnai baigdavo sakiniu „Bet nežinau, ar gerai, gal visai kitaip?“. Tai man labai artima. Matant tokio teatro milžino kaip Nekrošius požiūrį į darbą ir nuolankumą, tikrai gali kilti kompleksų“, – sako aktorė Danuta Stenka.

Taip pat skaitykite:

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

LNDT sezoną pradės kroatų režisieriaus O. Frljićiaus spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė

Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė

Henriką vaidinantis aktorius Mateuszas Rusinas mano, kad siūlydamas jam šį vaidmenį režisierius atidžiai ištyrė jo vaizduotę ir per repeticijas ją suaktyvino: „Pasiekė sritis, kurios man dar buvo mažai žinomos. Jis taip pat norėjo, kad atsiribočiau nuo iki šiol atliktų vaidmenų. Pabrėžė, kad nebijočiau rizikuoti.“

Vieną pagrindinių pjesėje ir spektaklyje Girtuoklio personažą kuriantis aktorius Grzegorzas Małeckis susitikimą su korifėjumi apibūdina taip: „Nekrošius elgiasi kaip mokslininkas laboratorijoje. Jis išbando su mumis įvairius sprendimus, o paskui pasirenka tuos, kurie jam atrodo įdomiausi, įtikinamiausi, nes turi tikslią visumos viziją. Darbas su Nekrošiumi iš aktoriaus reikalauja didelio budrumo, vaizduotės, jautrumo ir kartu kantrybės.“

O „Vėlinėse“ Burtininką ir „Tuoktuvėse“ Kanclerį vaidinantis Marcinas Przybylskis teigia, jog „Nekrošius žavi tuo, kad gali kurti įvykius, išvengdamas banalybių ir klišių. Jis yra neįtikėtinai budrus ir toli gražu nėra keistas dėl to, kad atrodytų keistas. Nors dažnai žiūrovai prisipažįsta, kad dar nėra su niekuo panašiu susidūrę.“

Valstybinio jaunimo teatro informacija

Susiję:

Kristina Sadauskienė

7 min

A. Juška: teatras – puiki proga naujomis akimis pažiūrėti į dalykus, kurių dėl ramaus gyvenimo nekvestionuojame

Ingrida Ragelskienė

6 min

Režisierius V. Marvinas: „Tik gyvas teatras yra šiuolaikiškas“

Gytis Norvilas

7 min

Režisierius J. Vaitkus: „Teatras turėtų būti kaip vakcina, kaip injekcija“

Kristina Sadauskienė

8 min

Aktorius R. Pelakauskas: „Teatras yra vienas iš būdų gydyti savo sielas“