S. Spurga: JAV leidžia suprasti, kad Europa pati atsakinga už savo gynybą

Sekmadienį baigėsi Vokietijoje vykusi kasmetinė Miuncheno saugumo konferencija, kurioje didžiausias dėmesys buvo skiriamas transatlantiniams santykiams ir saugumo užtikrinimui.

Europos Parlamentas (EP) patvirtino 90 mlrd. eurų paskolą Ukrainai, suteikdamas finansinę pagalbą lėšų stokojančiam Kyjivui, praėjus beveik ketveriems metams nuo Rusijos invazijos.

NATO pradėjo naują misiją, skirtą sustiprinti saugumą Arktyje, taip siekdama nuraminti JAV prezidentą Donaldą Trumpą po to, kai jis atsitraukė nuo pretenzijų į Grenlandiją.

Ukrainos skeletono sportininkas Vladyslavas Heraskevyčius ketvirtadienį buvo diskvalifikuotas iš žiemos olimpinių žaidynių dėl savo šalmo, ant kurio pavaizduoti per Rusijos karą Ukrainoje žuvę sportininkai.

Šiuos ir kitus svarbiausius pastarųjų dienų užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Mykolo Romerio universiteto docentas SAULIUS SPURGA.

Sekmadienį baigėsi kasmetinė Miuncheno saugumo konferencija, kurioje dalyvavo daugiau kaip 60 valstybių atstovai. Ten nuskambėjo tiek Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo, Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, tiek Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbos. Kaip vertinate įvykusią konferenciją ir kas svarbiausio joje buvo aptarta? 

Matyt, vienaip ar kitaip dominavo saugumo užtikrinimo ir Europos santykių su JAV temos. Ypač lauktas ir atidžiai analizuotas buvo JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio pasisakymas.

Taip pat skaitykite:

Vokietijos kancleris sako esąs sukrėstas dėl pralaimėjimo rinkimuose, bet žada tęsti reformas

Kremlius sako neatmetąs trišalių derybų su JAV ir Ukraina galimybės

Po pergalės regioniniuose rinkimuose AfD pareiškė, kad F. Merzas yra našta Vokietijai

G. Jeglinskas apie kraštutinių dešiniųjų laimėjimą Vokietijoje: tradicinėms partijoms signalas, kad žmonės nori pokyčių

Ekonomistas: beveik neabejotina, kad ECB padidins bazinę palūkanų normą iki 2,5 proc.

Pirmosios užsienio šalių politikų reakcijos į AfD pergalę Vokietijos Saksonijos-Anhalto žemėje

JAV prezidentas D. Trumpas telefonu kalbėsis su V. Putinu ir V. Zelenskiu

Ministras: Benjaminas Netanyahu nurodė evakuoti kai kurias Vakarų Kranto nausėdijas

Iš vienos pusės, lyginant su praėjusių metų viceprezidento J. D. Vance’o kalba, jis skambėjo nuosaikiau ir palankiau, tačiau iš esmės nepakeitė vyraujančio požiūrio, tik pagilino supratimą, kad JAV jau nebėra tas partneris, koks buvo anksčiau, ir kad šie santykiai patyrė esminį lūžį.

Marco Rubio kalbėjo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir toliau lieka įsipareigojusios sąjungininkėms, paminėjo Europos kultūros pasiekimus, tačiau jau nebekalbėjo apie mus siejančias demokratijos vertybes. Jis leido suprasti, kad Europa pati atsakinga už savo gynybą. Taip pat pabrėžė, kad jei dabartinės derybos nepavyks, Ukraina nuo šiol bus Europos problema, nes, kaip žinome, JAV paramos Ukrainai nebeteikia. Vienintelis dalykas – jos leidžia pirkti ginklus ne už Amerikos pinigus.

Žinoma, Europa reaguoja: tiek Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis, tiek Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kalbėjo, kad Europa nori didesnės atsakomybės, taip pat ir teisės tarti savo žodį derybose. Bet kas iš to? Europa yra pasiryžusi, tačiau ar ji realiai turi galimybių prisidėti prie taikos palaikymo proceso ir susodinti Rusiją ir Ukrainą prie derybų stalo? Ne paslaptis, kad Zelenskis išsako kritiką Europai, nes mano, jog tikrąsias saugumo garantijas gali suteikti tik JAV. Tad padėtis išlieka sudėtinga: tokia ji buvo prieš konferenciją, tokia liko ir po jos. Tik po konferencijos liko mažiau iliuzijų.

Kalbant apie saugumą, EP patvirtino 90 milijardų eurų paskolą Ukrainai. Pagal nustatytą schemą 60 milijardų eurų bus skirta skubiai reikalingiems ginklams įsigyti, o likusi dalis atiteks bendrai biudžeto paramai. Kiek ši parama Ukrainai padės kare su Rusija? 

Ši parama yra gyvybiškai būtina, nes Ukraina signalizavo, kad nuo balandžio pirmosios jos ištekliai visiškai baigsis, o šalį dėl to ištiktų tiesioginė griūtis. Tad ši parama yra esminis veiksnys, leisiantis Ukrainai toliau tęsti gynybos bei karines operacijas ir palaikyti biudžeto stabilumą.

Žinoma, reikia pabrėžti, kad Europa demonstruoja vertybinį požiūrį bei atsidavimą tarptautinei teisei, teritoriniam vientisumui ir neliečiamumui. Tačiau negalima nepaminėti, kad prie šios paskolos neprisidėjo trys valstybės: Vengrija, Čekija ir Slovakija. Tai labai gerbiamos Vidurio Europos valstybės, priklausančios Višegrado grupei, su kuriomis mes – Lietuva ir kitos Vidurio bei Rytų Europos šalys – visada kartu žengėme demokratijos, NATO ir Europos Sąjungos keliu. Buvome bendramintės ir partnerės, mokėmės vienos iš kitų dar nuo Dainuojančios revoliucijos laikų, stiprinome viena kitą. Tad labai apmaudu, kad dabar šios valstybės atsidūrė kitoje barikadų pusėje ir situaciją vertina visiškai kitaip.

Kita vertus, svarbu pažymėti, kad įvardytos dar keturios valstybės, kurios praktiniais tikslais taip pat gali prisidėti prie šios paskolos: Jungtinė Karalystė, Japonija, Pietų Korėja ir Kanada. Tokiu atveju tai būtų ne tik prievolė ar sumokėtos lėšos – šios šalys taip pat galėtų siūlyti savo ginkluotę, nes, daugiausia Prancūzijos reikalavimu, yra įvesta griežta taisyklė, kad ukrainiečiai ginklus gali pirkti tik iš tų šalių, kurios suteikia šią paskolą. Atitinkamai iš Jungtinių Valstijų ar kitų valstybių pirkti bus galima tik tada, kai Europa pati negamins reikiamų priemonių.

NATO paskelbė apie iniciatyvą „Arkties sargybinis“, kuria siekiama stiprinti saugumą regione ir nuraminti JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas įspėjo, kad Grenlandijos militarizavimo atveju Kremlius imsis karinių ir techninių atsakomųjų priemonių. Kaip vertinate tokią Kremliaus reakciją? 

Pažvelgus giliau, iš abiejų pusių vyksta daugiau viešųjų ryšių akcija. Iš NATO pusės akivaizdu, kad sugrįžus Trumpui paskelbta žinia, jog visi narių veiksmai Arkties regione bus koordinuojami iš vieno centro – Norfolko bazės Jungtinėse Valstijose, Virdžinijos valstijoje. Tai nereiškia, kad bus imamasi kažkokių naujų, iki šiol neplanuotų veiksmų, o jei ir bus – jie nebus labai reikšmingi.

Jei pasigilintume, pamatytume, kad nėra taip, jog Arkties problema staiga tapo itin aktuali, nes nuo ledynų atsilaisvino tik nedidelis ruoželis Šiaurės jūroje. Iš esmės tie plotai lieka neįveiklinti ir sunkiai pasiekiami. Pavyzdžiui, šiuo metu Grenlandijoje yra 150 JAV karių. Kadaise jų buvo daugiau, bet dabar tokio poreikio nėra – tai brangiai atsieitų, o ir ginti ten nelabai yra ką. Tad įžvalgesni stebėtojai sako – ir jiems, ko gero, reikia pritarti – kad šis NATO žingsnis yra labiau skirtas nuraminti JAV prezidentą.

Kalbant apie Rusiją – ką ji ten gali padaryti? Pasiųstų ledlaužius, bet jie lengvai identifikuojami ir didelio pavojaus nekelia. Taip pat NATO pareiškė, kad grėsmę kelia Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas Arkties srityje. Kinija iš tiesų deklaravo savo ambicijas, tačiau Rusijai tai nekelia gerų jausmų – šios šalys ten mato viena kitą kaip konkurentę. Tiesa, kaip sakoma, tas briedis dar girioje, tad dalintis kol kas nelabai yra kuo. NATO labiau konsolidavosi, galbūt nuramino Trumpą, ir tiek.

Daug diskusijų praėjusią savaitę sukėlė Milano ir Kortinos žiemos olimpinės žaidynės. Tarptautinis olimpinis komitetas dėl šalmo su žuvusių sportininkų atvaizdais diskvalifikavo Ukrainos skeletono lenktynininką Vladyslavą Heraskevyčių. Sportininkas buvo pašalintas, kai atsisakė nusiimti šalmą, pagerbiantį kare žuvusius kolegas. Kaip vertinate tokį komiteto sprendimą? Ar tai gali būti signalas, kad siekiama vėl priimti Rusiją į olimpines žaidynes ne tik po neutralia vėliava? 

Nemanau, kad yra būtent taip. Aš gerai suprantu šį sportininką – šalmas yra legendinis. Jis simboliškai parodo, kokią gilią traumą patyrė Ukrainos tauta, kokius praradimus išgyvena ukrainiečiai: garsių sportininkų žūtis, beprasmes aukas šiame žiauriame kare.

Tačiau suprantu ir olimpinį komitetą. Yra faktų, kad Tarptautinio olimpinio komiteto atstovė Kirsty Coventry šį sprendimą paskelbė verkdama – ji buvo asmeniškai susitikusi su sportininku. Vis dėlto taisyklės yra taisyklės, ir jos yra aiškios. Mes galime solidarizuotis: žinau, kad ir Latvijos, ir Lietuvos, ir kiti komitetai teikia apeliacijas, pati Ukraina jas rengia. Tačiau žvelgiant iš bendros perspektyvos – galiu suprasti, kad sporto varžybose pagrindinė naujiena turi būti sportas, o ne šalmai.

Žinoma, šiuo konkrečiu atveju šalmas yra legendinis ir labai reikšmingas, bet jei kitas sportininkas ant saviškio užsinorės pavaizduoti ką nors kita, vėl reikės spręsti – galima tai ar ne. Tada visi sportininkai bus su kažkokiais ženklais ant šalmų, ir dėmesys nukryps visai į kitą pusę. Tad užjaučiu sportininką, bet suprantu abi puses.

Galiausiai, žvelgiant į netolimą ateitį, šią savaitę Ženevoje vyks derybos tarp JAV ir Irano dėl Teherano branduolinės programos apribojimo. JAV prezidentas teigė, kad valdžios pasikeitimas Irane būtų geriausias dalykas, koks galėtų nutikti. Ar derybos gali būti sėkmingos? Kokių veiksmų galime tikėtis iš JAV?

Iš tikrųjų situacija dvilypė: viena vertus, tarsi vyksta derybos, kita vertus – girdime Trumpo pareiškimus. Vertėtų pridurti, kad į regioną neseniai buvo atsiųsta 40 tūkstančių karių. Kontekstą sunkina ir tai, kad Irane vyko dideli protestai, kurių metu žuvo tūkstančiai žmonių.

Šiuo metu net sunku įvardyti, koks bus pagrindinis derybų objektas, nes minimi keli variantai. Pirmiausia – klausimas dėl urano ir jo sodrinimo laipsnio. Čia galimi du keliai: nulinis sodrinimas arba sodrinimas iki tam tikros kritinės ribos. Taip pat aktualus Irano turimų balistinių raketų klausimas: ar per derybas bus reikalaujama jų visiškai atsisakyti, ar tik sumažinti jų skaičių?

Nerimą kelia ir Irano parama įvairioms regione veikiančioms karingoms grupuotėms – tai irgi gali tapti derybų objektu. Na ir, be abejonės, elgesys su savais piliečiais bei represijos, apie kurias kalba JAV vadovybė ir pats Trumpas. Oficialiai Iranas teigia esantis pasiruošęs derėtis, tačiau jaučiamas sutrikimas dėl JAV nenuoseklumo.

Iki šiol pokalbiuose dalyvavo Steve’as Witkoffas, tačiau derybos sukasi aplink specifinius urano sodrinimo klausimus, kurie nespecialistams yra tikrai kietas riešutėlis. Todėl preliminarūs derinimai kol kas buvo nekonstruktyvūs.

Negaliu nepaminėti ir praėjusių metų birželį vykusio Dvylikos dienų karo, kai Izraelis atakavo daugybę kariškių ir branduolinės fizikos mokslininkų, kūrusių atominę bombą. JAV palaikomos atakos metu buvo panaudotos galingos priešbunkerinės bombos, sugriauta ne viena urano sodrinimo vieta. Nors vertinama, kad ši sėkminga ir tiksli karinė operacija Irano programą nubloškė dvejais metais atgal, pati problema išliko. Tai liudija, kad net efektyvi ataka negali visiškai panaikinti grėsmės, todėl tikėtina, jog vienintelis tvarus problemos sprendimo būdas – susitarimas. Iranas savo ruožtu reikalauja visiško sankcijų panaikinimo.