Vienuolė R. Teresiutė prisimena kunigo J. Zdebskio žūtį: „Niekas nebuvo taip persekiojamas – net Svarinskas ar Tamkevičius“

„Meilės apaštalas“ – tokiais žodžiais disidentą, pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvį kunigą Juozą Zdebskį apibūdina jo bendražygė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė REGINA TERESIUTĖ SJE.

Šiemet sukako 40 metų po tragiškos kunigo J. Zdebskio žūties. Dvasininkas žuvo važiuodamas lengvuoju automobiliu, kai susidūrė su pienvežiu, tačiau manoma, kad tai buvo tuometinio režimo susidorojimas su jam nepaklususiu kunigu.

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ sesuo R. Teresiutė SJE pasakoja apie kunigo J. Zdebskio asmenybę, ypatingą jo meilę vargšams ir atskleidžia dar negirdėtas, šokiruojančias jo žūties aplinkybes.

Tiems, kurie nėra gerai susipažinę su kunigu Zdebskiu, kaip apibūdintumėte jo indėlį ginant tikėjimą sovietmečiu?

Tai buvo kunigas, kuris išnaudojo kiekvieną turėtą progą, stebėjo kiekvieną žmogų ir visur, kur tik galėjo, skleidė savo meilę. Iš tiesų jis mylėjo kiekvieną – mažą, suaugusį, ypač kenčiančius, vargstančius, kaip mes dabar sakome – paribių žmones. Paribiai kunigui Zdebskiui neegzistavo – už kiekvieną pijokėlį ar ligonį jis buvo pasiruošęs aukotis ir mirti. Dažnai padėjęs kuriam nors iš jų paskui jaunimui sakydavo: „Vaikeliai, o gal mes išgelbėjome šeimos tėvą ar vyrą.“

Ne kartą teko ir man matyti tokią pagalbą. Pamenu, kai dirbome Šlavantuose, važiavome kartu automobiliu, ir kunigas staiga sustojo – pamatė griovyje gulintį žmogų. Zdebskis išlipo iš automobilio, o tas žmogus jį išvydęs sušuko: „Klebonas! Aš pats pareisiu, tikrai, klebone, pareisiu!“ Vyras patyrė tokį stresą, kad po to jau ėjo tiesiai, beveik nevinguriuodamas.

Dirbant pas kunigą Alfonsą Svarinską yra buvę ir dar kitokių atvejų. Buvo naktis, o kunigas Svarinskas labai jautriai miegodavo. Jeigu atsibusdavo, paskui jau nebeužmigdavo. Žinojo jis Juozo baikas, kad šis gali ir vidurnaktį, ir naktį nieko nepranešęs atvažiuoti.

Taip pat skaitykite:

Kaune Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys minėjo 50 metų jubiliejų nuo slapta duotų įžadų

Brolis G. J. Juškevičius OP davė amžinuosius įžadus į Pamokslininkų ordiną

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Kunigas R. Urbonavičius apie Bažnyčios komunikaciją dėl dvasininkų nusikaltimų: „Jeigu galime organizuoti gražiausius renginius, kodėl negalime profesionaliai reaguoti į šią blogą situaciją?“

Arkivykupas: seksualiniais nusikaltimais kaltinamas T. Švedavičius prašo atleidimo iš kunigystės

Tiesos, atsakomybės ir saugios aplinkos kūrimo keliu

Kurija: pokalbis su Seimo vadovu derinamas, arkivyskupas nutraukė suplanuotas keliones

Taigi, aš esu Svarinsko namuose, maždaug trečia valanda nakties. Girdžiu, kažkas beldžia. Kunigas Zdebskis grįžo iš kažkokių misijų. Ir sako man: „Vaikeli, tik Alfos neprikelkim (Alfa jis vadino Alfonsą Svarinską), po to labai piktas bus. Yra girtas žmogus, gal mes jį čia kur nors galime apnakvindinti?“ Įleidau aš jį į vieną remontuojamą kambarį, paklojome ten kailinius ir paguldėme tą vyrą. Šis jau visiškai nebesiorientavo. Šeštą ryto nueinu aš tą žmogų išleisti, kad kunigas Svarinskas nieko nerastų, o jo nėra! Pro klebonijos langą buvo matyti bažnyčia, tai jis, matyt, išsigando ir pro langą iššoko, nes durys buvo užrakintos. Tačiau su ilgu lenciūgu buvo paleistas šuo, tai kaip tas vyras ištrūko – nežinau…

Kunigas Zdebskis mylėjo kiekvieną. Net ir tuos saugumiečius – už juos irgi galėdavo melstis. Sakydavo: „Vaikeliai, jie nelaimingi žmonės. Jeigu jie būtų turėję tokius tėvus kaip mes, būtų gal šimtą kartų geresni.“ Kunigas Zdebskis per gyvenimą ėjo su meile kiekvienam. Jis buvo meilės apaštalas.

Jūs su kunigu Zdebskiu susipažinote rekolekcijose Šlavantuose. Kaip jūsų gyvenimą pakeitė ši pažintis?

Tuo laiku aš kaip tik baigiau vidurinę mokyklą, tačiau man neleido toliau mokytis. O aš labai norėjau studijuoti muziką. Jau šiek tiek grojau vargonais ir, kai reikėdavo, Kelmėje pavaduodavau vargonininką. Kartą vyko rekolekcijos, kurias vedė kunigas Zdebskis. Pirmas žvilgsnis į jį – aukštas, sausokas, rimtu, susikaupusiu veidu, bet kartu ir labai linksmas, mėgdavo dainuoti. Rekolekcijose, žinoma, kalbėdavo ilgai, bet nenuobodžiai – ne tik apie dvasinius dalykus, mokėmės neišsiduoti ir nepasiduoti tardymo metu, nesmalsauti be reikalo.

Po rekolekcijų Zdebskis paprašė, kad pasilikčiau savaitei padėti atlaiduose, padaryčiau ką nors valgyti, ir uždavė vienintelį klausimą: „Ar moki virti kruopas?“ Sakau: „Kruopas turbūt išvirsiu.“ Ruošiau maistą, atlaidai praėjo, ir ta savaitė virto trejais, ketveriais metais. Tekdavo ir šeimininkauti, ir su jaunimu bendrauti. Mačiau kunigo meilę kiekvienam žmogui. Iš jo buvo galima mokytis. Jis sakydavo: „Vaikeliai, aš meldžiuosi, kad jūsų gyvenime būtų kančios. Jeigu žmogaus gyvenime nėra kančios, tai kaip maistas be druskos. Ir linkiu, kad ta kančia visuomet būtų pakelta su Jėzumi ant kryžiaus.“

Kalbant apie kunigo Zdebskio pamokas, esate sakiusi, kad jis nuolat kartojo, jog laimi tie, kurie moka nusižeminti. Kaip reikėtų suprasti šį pasakymą? 

Irgi kunigo Zdebskio mintis: turbūt baisiausia nuodėmė yra puikybė. Per puikybę žmogus padaro ir visas kitas nuodėmes. Išpuikęs žmogus nori didžiuotis, gyventi prabangiai, tada prasideda vagystės, o jeigu jau vagiama, tada ir meluojama. Puikybė yra visų nuodėmių motina.

Kunigas Zdebskis vis kartodavo: „Mes dažnai galime būti nusižeminę kuprotai – laikyti save nieko vertais ir sakyti, kad nieko nesugebame, nemokame. Nusižeminimas turėtų būti kaip nuolankumas. Dievas šiukšlių nesukuria. Mane Jis sukūrė būti ne kažkokia šiukšle, bet žmogumi. Dievas man davė išmintį ir visas kitas galias, todėl aš esu garbingas Jo kūrinys, bet per nuodėmes mes susipurviname.“

Prieš keturiasdešimt metų kunigas Zdebskis žuvo eismo įvykyje, kurį gaubia daug neaiškumų. Kas jums daugiau žinoma apie žūties aplinkybes?

Kunigą Zdebskį visą laiką sekė. Mane irgi nuo pirmų gyvenimo Šlavantuose dienų nuolat verbavo. Siūlė mokytis net ten, kur nenorėjau. Apskritai sakė – jeigu sutiksiu su saugumu bendradarbiauti, galėsiu mokytis kur tik norėsiu. O jeigu atsisakysiu, supūsiu ir degraduosiu lageryje. Žinoma, tiems žmonėms būtų buvę labai paranku tuose namuose turėti šnipą, kuris kartu valgo, gyvena, važiuoja vienu automobiliu, viską mato ir praneša.

Verbavo ir patį kunigą Zdebskį, bet jis nepasidavė. Kartu su kitais kunigais – Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku, Vincentu Vėlavičiumi – jis įstojo į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, kuris gynė ne tik katalikų, bet ir visų žmonių teises. Tuo laiku veikė du panašaus pobūdžio komitetai – šis ir Lietuvos Helsinkio grupė, kuri buvo vieša. Kunigą Zdebskį ypač sekti pradėjo įstojusį į komitetą, bet jis saugumiečius visais įmanomais būdais sukiojo aplink pirštą. Jo net slapyvardis buvo Naglec.

Įžūlus?

Taip, toks akiplėša. Jis lėktuvo ar traukinio bilietus gaudavo net tada, kai būdavo neįmanoma gauti. Man pačiai teko tuo įsitikinti, kai vykome kartu į kelionę. Kunigas Zdebskis priėjo prie karo suluošintiems ir didvyriams skirtos kasos. Ant jo pradėjo rėkti: „Ką, nematai, kam skirta ši kasa?!“ O jis nesutriko: „Aš dar ne didvyris, bet tikrai juo būsiu.“ Ir tai yra tiesa. Šiandien kunigas Zdebskis yra kankinys, didvyris.

Ką daugiau žinote apie kunigo Zdebskio žūties aplinkybes?

1980-aisiais prieš kunigą Zdebskį buvo panaudota speciali priemonė, kuri jį stipriai nudegino. Kartą su kunigu Vytautu Vaičiūnu jis važiavo automobiliu, nes Zdebskiui buvo atimtos teisės – kaip visuomet „už girtumą“. Man irgi buvo tris kartus „už girtumą“ atimtos teisės. Kunigas Zdebskis buvo abstinentas, bet tokia jau buvo sovietinė sistema: aš irgi bandžiau aiškintis, bet man pasakė, kad jeigu reikės, suras ir dešimt liudininkų.

Taigi kunigai važiavo kartu, ir ant automobilio sėdynės buvo užpilta kažkokios specialios priemonės, kuri kunigui Zdebskiui nudegino visą nugarą ir kojas – jis patyrė trečio laipsnio nudegimą. Buvo paguldytas į ligoninę. Saugumiečiai buvo įsakę gydytojams kunigą Zdebskį užkrėsti venerine liga, tačiau jo draugai greitai susivokė, ir kunigas Svarinskas jį paėmė iš ligoninės. Tada jau pažįstami gydytojai jį gydė namuose. Dievas leido kunigui Zdebskiui vėl grįžti į gyvenimą.

Praėjo šešeri metai. Kunigą Zdebskį sekė daugiau kaip 120 seklių. Niekas nebuvo taip persekiojamas – net Svarinskas ar Tamkevičius, kurie viešai kalbėjo iš sakyklų. Rasti Zdebskį buvo labai sunku. Vakare jis galėdavo būti klebonijoje, o paskui dingdavo savaitei, ir saugumiečiai nežinodavo, kur jis yra.

1983-iaisiais saugumiečiai suėmė kunigus Svarinską ir Tamkevičių. Du kunigai suimti, bet „Kronika“ vis vien leidžiama. Žmonės laisvėja. Suimtus dvasininkus keičia kiti kunigai. Maskva, aišku, neduoda ramybės ir liepia vietiniams saugumiečiams susiimti. Tada jie ryžosi baisiam žygiui…

Iš viešos informacijos žinome, kad Zdebskis mirė avarijoje – vykdamas lengvuoju automobiliu susidūrė su pienvežiu.

Aš, Jonas Kauneckas, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė esame kreipęsi į prokuratūrą, kad Zdebskis būtų ekshumuotas ir kad būtų nustatyta tiksli jo mirties priežastis. Tačiau prokuratūra atsakė, kad viskas ištirta – jis žuvo avarijoje.

Tačiau yra žinomi kiti dalykai. Pirmiausia įvykus avarijai iš pradžių atvyko ne milicija, o saugumas. Milicija net nebuvo prie įvykio vietos prileista, kol saugumiečiai neįsitikino, kad Zdebskis tikrai miręs. Kunigai Antanas Gražulis ir Saulius Kelpšas pirmieji nuvyko į avarijos vietą, vėliau į morgą ir liudija, kad matė Zdebskį peršauta galva.

Jis jautė, kad buvo sekamas dieną naktį ir pats kalbėjo: „Vaikeliai, mano laikas eina į pabaigą, reikia daryti gerus darbus.“ Visa tai duoda pagrindą manyti, kad tai buvo susidorojimas. Ir dauguma žmonių mano, kad Zdebskis buvo užmuštas.

Kaip jus asmeniškai palietė kunigo Zdebskio žūtis?

Pirmiausia mane palietė jo gyvenimas, kančia, auka. Kunigas Zdebskis viską išdalindavo vargšams, nors pats neturėjo iš ko gyventi. Jo dėka man dabar nesunku naktį atsikelti ir kur nors kelis šimtus kilometrų nuvažiuoti. Į galvą iš karto ateina mintis: jeigu aš to nepadarysiu, ką pasakytų tėvas Juozas? Jis buvo mūsų mokytojas, vadas.

Žinoma, kai pagalvoju apie kunigo Zdebskio žūtį, apima siaubingas skausmas. Būtumėte matę jo laidotuves… Minios jaunimo atėjo su tautiniais drabužiais, kamžomis. Apie šimtą jaunuolių dieną ir naktį budėjo prie jo karsto. Man buvo labai skaudu, nes tai buvo artimas kunigas.

Kunigas Vincentas Jalinskas prie kunigo Zdebskio kapo sakė pamokslą. Jis kaip dekanas turėjo rūpintis jo laidotuvėmis. Pasakojo, kad atidaręs kunigo spintą nerado jokio padoraus kostiumo ar batų, kuriais būtų galėjęs apvilkti jį laidotuvėms. „Visi mano, kad kunigai turi pinigų, – kalbėjo jis, – bet atidariau Zdebskio seifą ir vietoj aukso radau akmenėlius.“

Susirinkusiųjų minioje buvo ir daug saugumiečių, jie stabdė mašinas, filmavo, fotografavo. Gal ir gerai. Sako, velnias šaudo, Dievas kulkas gaudo.

Kaip manote, ar Lietuvoje pakankamai įamžintas kunigo Zdebskio atminimas? Ar visuomenėje užtektinai apie jį kalbama?

Yra posakis: kaip iš akių, taip ir iš atminties. Kalbame apie visus, ir apie palaimintąjį Teofilių Matulionį. Jis palaimintuoju paskelbtas 2017-aisiais, bet šiandien išeikite į gatvę ir paklauskite jaunimo, ką apie jį žino.

Turbūt nieko.

Tai va. Mes labai greitai viską pamirštame. Todėl džiaugiuosi, kad kunigo Zdebskio žūties keturiasdešimtmečio minėjimas skelbiamas per radiją ir visoje žiniasklaidoje.

Tad turėtume dažniau prisiminti kunigą Zdebskį ir apie jį kalbėti, tiesa?

Iš tiesų mes turime gyventi jo idėjomis. Žmogus gyvas ne tada, kai nuolat mini jo vardą, bet kai gyveni tuo, kuo gyveno jis. Kunigas Juozas per paskutinius susitikimus daug kalbėjo, kad skubėtume daryti gera, nes laikas kiekvienam labai trumpas.

Lietuva dabar susiskaldžiusi tiek, kad nedaug trūksta, jog prasilenkdami gatvėje pradėtume muštis. Pagalvojus stinga kunigo Zdebskio, kuris mus sutaikytų ir įpūstų vilties.

Oi, nežinau, kaip Zdebskiui sektųsi šiais laikais… Dabar visur reklamuojama – būk lyderis! Būk lyderis! Būk lyderis ir eik per visų galvas! Ir tėvai, ir kunigas Zdebskis mums visada sakydavo: „Nusižeminkite, pasitraukite, užleiskite, atleiskite.“

Kas šiais laikais kalba apie atleidimą vienas kitam? Net namuose susipykus tokių dalykų nebėra. Nusižeminimas – šis žodis šiandien visiškai išėjęs iš gyvenimo. Kaip aš dabar nusižeminsiu? Kaip man dabar atsiprašyti? Už ką turiu atsiprašyti? Manome, kad esame patys gudriausi, patys išmintingiausi…

Pagrindiniai kunigo Zdebskio žodžiai buvo „Vaikeliai, mokėkite nusižeminti, laimi tas, kuris moka nusižeminti“.