Laiškai iš kaimo

Anksti rytą kleketuoja ir juodosios meletos. Ir genys daužo snapu sausą pušies šaką. Ir zylės cylena, ir bukučiai pavasariškai švilpia.

Gamtos ženklus stebinčiam žmogui geriausia pasijusti ne kokiu demiurgu ar gelbėtoju, o kaliause. Jei būsi tykus ir neskubantis, suprasi.

Tai gal kiekvienas sunkiai pradėtas ir sėkmingai baigtas darbas yra paminklas? Ir nebereikia tokioje vietoje jokio gelžbetoninio monumento.

Prie Krūčiaus pražydo gebenė lipikė. Šventiška diena.

Baravykai pirmiausia pradėjo dygti ūksminguose šlaituose po lazdynų krūmais, paskui išėjo ir į sausų pušynų drūtumėles.

Rupūžė – nuostabiai ramiai tūnanti tylenė – visada kuo rimčiausiai spoksanti ir kas jai reikalinga stebinti.

Išdžiuvo ir Meškos šikna, šalia Marcinkonių, bet miestiečius ji žavi savo spalvomis, garsais ir svaiginamai migdančiu gailių kvapu.