Laiškai iš kaimo

Pirmoji šalna šį rudenį buvo labai anksti, rugsėjo penktąją. Nebestebina tokios menkos, nors ir neprognozuojamos, anomalijos.

Aplink vis dar žydintį baltąjį barkūną plasnoja citrinukai, o tamsuojančių pavėsinės stulpų link lekia daug raudonų boružių.

Barsukas – tvarkingas ir naudingas žvėris, nors kartais ir nusiskundžiama, kad jų per daug jau priviso.

Baltagrybis, baltagalvis, rudkepuris, trakinis... Gražūs tikrinio baravyko vardai.

Aš sakau, kad irgi galėčiau pasidžiaugti, jei žinočiau, koks to drugio vardas. Taigi apolonas!

Ypatinga būdavo ir vakarų ramybė prie Cedroniškės miško, sėdint ant suolelio prie namo, laukiant lietaus ir klausantis tolimo griaustinio.

Žemė yra gyva, ir viskas, kas iš jos atsiranda, taip pat yra gyvas. Todėl ir nusipelno pagarbos.

Ir vis dėlto šio pavasario gamta mums nelabai palanki. Blindės žydėjo, o nedūzgė aplink jas bitės, nes visą tą laiką lijo arba dulksnojo.