Laiškai iš kaimo. Vasaros atvirumas: mėlynuoja katilėlių varpai

Liepos 2-oji

Prabėgo birželis. Labai vėjuotas ir sausringas, išdžiovinęs Dzūkijos pelkutes ir dirvas. Gal kas nors dar atsimena, kad praėjusio amžiaus senoliai sakydavo – berželio mėnuo. Beržas sodyboje buvo toks pat godotinas kaip liepa ar ąžuolas.

Gegužę labiausiai garsinasi gegutė, mat kiekvienam, kas ją girdi, kažką labai rimtai pranašauja. Bet buvo manoma, kad ir kažkuris medis šį paskutinį pavasario mėnesį gimusiam žmogui nulemia jo gyvenimo būdą. Kadaise žiniuonė ir gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė taikliai apibūdino visų metų dvylikos mėnesių ciklui priskiriamų skirtingų medžių svarbiausias savybes ir paaiškino, kad kiekvieno žmogaus charakteris siejasi su kažkuriuo vienu, būtent jo gimimo mėnesiui priskiriamu, medžiu, ir siejasi kur kas stipriau nei su žvaigždėmis.

Vakar šienavau nedidelį smiltyninių lendrūnų plotelį, labai staiga išsiplėtusį šalia putinų alėjos. Gerà karbonatingo priemolio žemė, o lendrūnai – smiltyniniai. Ir labai agresyvūs. Atsirado jie prieš porą metų, dauginasi ir sėklomis, ir šakniastiebiais. Šienauti būtina, kad nesubręstų sėklos ir vėjas jų nenuneštų į sukulentinių augalų smiltynus.

Miškininkai skundžiasi, nes šitie lendrūnai – didžiausi mažų pušelių priešai, kai reikia apželdinti plynas kirtavietes. Daug papildomo darbo, bet atkakliai dirbdami miško žmonės greitai pamato, kaip pušelės iškyla aukščiau tų lendrūnų. O čia, prie Krūčiaus, man tenka paplušėti kitaip: visai neaukštas auksuotąsias radijoles, raktažoles, šalavijus ir šlaitines žemuoges turiu ginti nuo tų lendrūnų ir su dalgiu, ir su kastuvu… Smarkus vėjas gerai gaivina, greitai galima skersu dalgiu išguldyti tuos nekviestus varpinius žolynus, tiktai gaila, kad šiek tiek nukenčia žydintys lipikai, sinavadai ir cikorijos.

Vėjo gūsiai skubina, priverčia susilenkti, o kai atsitiesiu ir pažvelgiu tolyn – subaltuoja, sumirga kažkokie gelsvi, garbanoti rutuliai, tarsi kas būtų mažus avinukus ar ožiukus čionai pasiganyti atsivaręs. Žiūriu atidžiai: jie prapuola ir vėl pakyla. Štai, galvoju, kaip mane paveikė smagus laikraščio „Merkio kraštas“ skelbimas, kai anądien perskaičiau, kad kažkas nebrangiai parduoda gražų beragį ožiuką. Gal tikrai ten šokinėja toks džiugus ožiukas?

Įsižiūriu – ogi jie net du kūliais vartosi. Ir vis toje pat vietoje. Paguldau dalgį ir einu per žydinčią lipikų pievą iš arčiau įsitikinti. Štai jie: du labai vešlūs ir aukšti siauralapiai vingiriai! Jų viršūnėse geltonuoja tankūs garbanoti žiedynai, kuriuos smarkus vėjas vis priploja prie žemės ir tarsi kiek pavolioja… O tada kilst, ir vėl gyvai pašokančių augalų garbanotos galvos juokingai muistosi vėjo lenkiamos.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Bematant nublanko laikraštinio skelbimo sukelta asociacija su parduodamu ožiuku. Tikrai nederėjo juoktis iš trumpo, konkretaus skelbimo, – juk tai ne anekdotas, o kam nors gal labai reikalinga žinia. Ko gero, būsimas pirkėjas jau apsitvėręs ūkinį kiemą prie kol kas dar tuščio tvartelio. Naujų ir linksmų ožiuko gyvenimo nuotykių nestigtų nei pamiškėje, nei darže, ypač jeigu to naujakurio ūkyje jau amsi kiemsargis šunelis, pučia vešlią uodegą katinas Atajuonis, regis, dar nepamiršęs peliavimo meno, o iš miškelio kažko vis patikrinti atsliūkina lapė… Vaje, kokios romantiškos neišsipildžiusios godos…

Kai prieš dvidešimt devynerius metus sudariau šiokį tokį planą būsimajam biologiniam ūkiui prie Krūčiaus, tikėjau, kad bus čia ir naminių gyvulių, juk įrankių namelyje dar tebėra keturių eilių metalinės šukos arkliuko karčiams šukuoti. Buvau susižavėjęs Eriko Laicono patirtimi, kai jis kurį laiką Jurbarko krašte labai sėkmingai augino asilus. Tokie taikūs ir asketiški gyvūnai natūriniame ar biodinaminiame ūkyje būtinai reikalingi – dirvą jie puikiausiai patręšia mėšlu. Du hektarai natūralių pievų, pamiškių ir pakrančių, nedideli keturkojai įnamiai, retųjų augalų bei vaistažolių plotai, gyvi šaltiniai, beveik šimtamečiai juodalksniai ir kalnų upelis – štai toks mažas ekologinis Rojus, ir tokias palaimingas vietas jau buvo sukūrę Adomas Hrebnickis (1858–1941), Aldo Leopoldas (1887–1948), Vaclovas Intas (1925–2007), Kęstutis Kaltenis (1935–2022).

Bet man, beįsikuriančiam prie Krūčiaus, pirmiausia reikėjo susirasti nors keletą ženklų, rodančių, kad čia kadaise tikrai gyveno žmonės. Nes valstybės saugomoje teritorijoje leidžiama atkurti tik tai, kas toje vietovėje jau seniau yra buvę. Juodosios keramikos šukes pastebėjau labai greitai ir vos dvidešimties centimetrų gylyje. Norėdamas apsiginti nuo Liškiavos senbuvio Albino Kalpoko karvės Murzos, pradėjau tverti karčių tvorą ir suradau netgi siaurojo geležinkelio bėgių vinį, nors tą dzūkų šilų siauruką Pirmojo pasaulinio karo metais prancūzai belaisviai tiesė gana toli nuo čia, Marcinkonių miškuose. Ir vis dėlto dar reikėjo įtikinamai surasti bet kokio pastato pamatus.

Man padėjo Vilkiautinio pagrindinės mokyklos moksleiviai ir jų mokytojas Kęstutis Gudelionis. Iškasėme gilų griovį šalia būsimo retųjų augalų sklypo, aptikome ne tiktai eilėn suguldytų milžiniškų granitų, bet ir senų pamatų kampą, dailiai sudėtą iš skaldytų akmenų. Abejonių tarsi neliko: čia iš tikrųjų žmogaus gyventa, tiktai dabartiniai liškiaviškiai to nebeatsimena. Tačiau liko nepamirštama tai, kad šios žemės prie Krūčiaus ir prie Cecervinės kažkada priklausė žydams, o jų šiurpus likimas visiems žinomas.

Netikėtai užvažiavo į Liškiavą archeologas Vykintas Vaitkevičius. Ilgokai vaikščiojo po mūsų iškastą griovį, įžvelgė tai, ko mes su mokytoju Kęstučiu nebuvome pastebėję, ir paprašė užkasti tą tranšėją, nes turtingų archeologinių sluoksnių taip atvirai atidengtų laikyti negalima. Nepagyrė manęs ir pamatęs juodosios keramikos šukes, jos irgi atrodė iškalbingos, iš XV amžiaus. Viską privalome saugoti profesionaliai ir nesistebėti, kad sodo kastuvas tokiose vietose gali būti teisingesnis už čionykščių žmonių atmintį ir už tautosaką. Jeigu žinom, kad Liškiavoje kadaise gyveno net aštuoni šimtai žmonių, tai nieko stebuklingo, kad jų veiklos įrodymai dabar slepiasi žemėje…

Taip ir nutolo maniškė natūrinio ūkio vizija. Liko tik iš Liškiavio ežero ištekančio sraunaus upelio krantų žolynai, krūmai ir medžiai. Ir labai laiku suprastas XVIII amžiaus prancūzų poeto Jacques’o Delille’io pamokymas: jeigu tu sodininkauji ir nesugebi nustebinti savo kaimynų, gali sau eiti arklių ganyti…

Liepos 3-ioji

Vakare sužinojome, kad šiandien Druskininkų meteorologinėje stotyje užfiksuotas 36 laipsnių karštis. O Klaipėdoje buvo tiktai devyniolika laipsnių šilumos. Štai ką reiškia Dzūkijos balneologinis kurortas, prieš daugelį metų įkurtas prie Nemuno. Ir gydantį purvą, ir mineralinius vandenis galima atsivežti iš toliau, o šitokia šiluma Nemuno slėnyje laikosi tik todėl, kad aplinkui ošia seni pušynai. Ypač svarbu, kad tai nebloga užuovėja nuo šiaurinių vėjų.

Ir Liškiavoje karšta. Šitokią dieną iškart paaiškėja, kaip nepatogu dirbti su kai kuriais Skandinavijos šalyse pagamintais darbo įrankiais. Visai nebetinka kauptukas su juodai dažytu ilgu kotu, – įkaista taip, kad baisu prisiliesti. Tokią dieną kotas sodininko delnuose turėtų būti iš šviesaus medžio, nors plastiko ir metalo hibridas galbūt atrodo tvirtesnis.

Vis dėlto manau, kad niekas iš dabartinių meistrų negalėtų pralenkti marcinkoniškio Prano Liuolios, kuris iš klevo droždavo labai tvirtus ir lengvus grėblius.

Liepos 6-oji

Valstybės šventė. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Galima nesunkiai įsidėmėti: tai atsitiko 1253 metais. Juk prisimename, kad 1953 metais mirė Stalinas, taip pat ir mūsų Vydūnas. Toks sutapimas: liguistai žiaurus užvaldytųjų tautų engėjas, nesiskiriantis su pypke, ir kilnios prigimties chorvedys, šviesesnės žmonių kartos ugdytojas, lietuvių tautos pranašas tais pačiais metais paliko šį pasaulį.

O kodėl ši data gali lengvai priminti ir Lietuvos karalystės pripažinimo dieną? Tereikia atimti lygiai septynis šimtus metų, ir bus 1253. Ar ne istorinė šarada? Šitokių mįslingų variacijų su atmintinomis datomis galima prisikurti daug. Pažvelkime, pavyzdžiui, kuo mums ypatingi 1911 metai. Pustelnike prie Varšuvos mirė lietuvių tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Tilžėje rašytojas Vydūnas susitiko su Jonu Basanavičiumi (Vacio Bagdonavičiaus liudijimas), o lenkų mokslininkas Hugo Zapałowiczius Varšuvos spaudoje pirmą kartą paskelbė apie Lietuvoje atrastą naują augalų rūšį – Silene lithuanica, kurią pavadino lietuvine naktižiede. Visa tai atsitiko 1911 metais.

Kodėl gi dabar, kai sparčiai einanti vasara tuoj pasieks savo kalendorinę pusiaukelę, vis nukrypstu į tokius praėjusio amžiaus sugretinimus, į tolimus prisiminimus? Turbūt todėl, kad visko pamatyti, kas naujo kasdien atsitinka gamtoje, vis tiek nespėsime, bet kai kuriuos atmintinus vardus ir istorinius atsitikimus pasikartoti būtina. Netgi botanikai profesionalai skundžiasi, kad per ilgą žiemą kai kas užsimiršta, vis tenka tarsi iš naujo atrasti.

Jeigu reikia prisiminti augalą, kurio tu šiuo metu niekur nebematai, arba vietovę, kurią staiga pamiršai, atminties lavinimui labai padeda būtent tokie asociatyvūs istoriniai, geografiniai, kultūriniai sugretinimai, netgi atsitiktiniai, bet reikšmingi sąryšiai. O kiek gamtoje pastebėtų reiškinių kol kas lieka niekaip nepaaiškinami, nors jauti, kad jie gali būti svarbūs, todėl būtina juos prie kažko prisirišti? Kas paaiškins, kodėl išgriuvo sena, bet dar tvirta, gerai derėjusi kriaušė prie Murzos raguvos ir užtvėrė mūsų Botaninį taką? Griuvo kartu su apsivijusiais apyniais, kurie jau spėjo įkopti į dešimties metrų aukštį. Kodėl šiemet taip silpnai žydi liepos, o kai kurios visai nežydi?

Liepos 14-oji

Įdėmiai perskaičiau muzikologės Gailos Kirdienės mokslinę studiją „1930–1937 metų Jono Gregoravičiaus šokių rinkinys“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilnius, 2024). Pirmoji man švystelėjusi mintis buvo tokia: šis nepaprastos biografijos žmogus, kadaise su kanklėmis keliavęs po Europą, senatvėje gyvenęs ir miręs Merkinėje, visą gyvenimą turėjo savo planą ir nė kiek nuo jo nenukrypo.

Net ir besikeičiančios santvarkos negalėjo jam sutrukdyti. Skausmo patyrė daug, ypač tada, kai po Antrojo pasaulinio karo okupacinės valdžios vietininkai labai nepalankiai žiūrėdavo į savarankiškus ir užsidariusius menininkus. Jonas Alfonsas Gregoravičius (1912–2008) visą gyvenimą dirbo savo rimtus darbus, kurių tikrąją vertę dabar ir atskleidė knygos autorė.

Pirmiausia kiekvieną skaitytoją, ypač kiekvieną Merkinės miestelio senbuvį, turbūt nustebina gilioji bajorų Gregoravičių giminės istorija. Pusę amžiaus iki pat mirties Merkinėje gyvenęs Sūduvos krašto sūnus Jonas Alfonsas Gregoravičius apie savo kilmę ne visiems jį aplankydavusiems svečiams buvo pasakojęs. Tik dabar ir suprantame, kur slypi šio kruopštaus menininko ir tylaus rezistento kūrybos šaltiniai.

Štai kodėl Jonui Alfonsui Gregoravičiui kažkada Marijampolės marijonų gimnazijoje geriausiai sekėsi muzika ir paišyba, o jo rašysena pamažu darėsi kaligrafiška. Tikrąjį Lietuvos tarpukario šeimos atsparumą regime šios knygos nuotraukose, kuriose mąslios moterys laiko rankose iš savo darželio suskintas gėles ar du broliai rankų paspaudimu vienas kitam tvirtina vienybę. Šios šeimos išskirtinumas, gal net rūstokas susikaupimas aiškėja tada, kai sužinome, kad dvarininkai Gregoravičiai iš Panevėžio apskrities buvo carinės rusų valdžios represuoti už dalyvavimą 1863–1864 metų sukilime.

Į Panevėžio kraštą Gregoravičiai atsikėlė iš Žemaitijos, jie valdė ir Milvydų dvarą prie Ventos upės. Įdomu, kad būtent šiame dvare netoli Kuršėnų 1840 metais namų mokytoju tarnavo pirmųjų lietuviškų kalendorių („Metskaitlių“) autorius, vertėjas Laurynas Ivinskis. Apie tai rašo istorikė Danutė Petkevičiūtė monografijoje „Laurynas Ivinskis“ („Mokslas“, Vilnius, 1988).

Kruopščiai ir visapusiškai aprašytas ilgas Lietuvos tradicinio muzikanto, vargonininko, dievdirbio, muzikos instrumentų meistro, maldingų giesmių ir dainingų eilėraščių autoriaus Jono Alfonso Gregoravičiaus gyvenimas. Turbūt svarbiausia jam skirtos knygos užduotis buvo moksliškai apibūdinti ir išsaugoti rankraštinį šio muzikalaus kūrėjo palikimą. O mums, skaitytojams, labai įdomus ir istorinis praėjusių amžių fonas. Todėl užvertus paskutinį puslapį kyla ir toks sopulingas klausimas: ar kūrybingasis knygos herojus, gabus bažnyčių restauravimo dailininkas metai po metų vis bijojo, vis jautė pavojų kiekvieną dieną? Ar galėjo būti tikras, kad jo nelies sovietinis saugumas? Vien todėl, kad gyveno kukliai ir apie savo įsitikinimus viešai nekalbėjo. Grojo kanklėmis ir su žmona gražias dainas dainavo.

Istorija rodo, kad anuomet jokios garantijos niekas neturėjo. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas, atsisakęs kunigystės, vedęs Emiliją, jau senstantis Vilniaus universiteto profesorius, buvo nuoširdžiai mylimas gabios aspirantės Irenos Kostkevičiūtės mokslinis vadovas, ir būtent šis faktas kažkodėl užkliuvo sovietinės valstybės saugumo komitetui. Aldonos Ruseckaitės jautriai ir įdomiai parašytame romane „Emmi. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“ yra toks epizodas: iškviesta į Saugumo komitetą filologė Irena Kostkevičiūtė prašo ir net reikalauja daugiau jos niekada nebekviesti, nes apie Profesorių nieko blogo negalinti pasakyti.

Gerokai vėliau, jau pirmaisiais atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metais, ir VU profesorė botanikė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė pasakojo, kad jos vyras akademikas Tadas Ivanauskas sovietinio saugumo bijojo kasdien. Kartais staigaus suėmimo pretekstu galėjęs būti net ir toks faktas: šio žymaus gamtininko ir gamtosaugos darbų organizatoriaus tėvas buvo dvarininkas.

Todėl dabar ir kyla neramus, tikrai pavėluotas klausimas. Juk ir po 1990-ųjų kovo 11-osios Jonas Alfonsas Gregoravičius nieko nenorėjo kalbėti apie niūrias savo rezistencinio gyvenimo dienas. Tiesa, Gailos Kirdienės knygos 50 puslapyje taip rašoma: „Pokario metais Gregoravičius jautėsi labai prislėgtas. Jį turėjo labai sukrėsti ir svainio Domo Valiukonio mirtis: jis mirė pasiligojęs po žiauraus sumušimo 1953 m. už tai, kad perspėjo kaimynus apie gresiantį išvežimą į Sibirą.“

Šį Jono Alfonso dukterėčios Domicelės pasakojimą užrašė Arvydas Kirda. Na ir fotomenininkų brolių Černiauskų liudijimas štai toks: „Pamatęs, kaip sovietinė okupacija naikina žmones, kultūrą, jis taip išsigandęs, kad nei piešė, nei skulptūras drožė, nei eilėraščius rašė.“

Teisingai, jautriai parašyta knyga skaitytoją visada toli veda ir kviečia susimąstyti. Man gi jau rūpėtų išgirsti, kaip tokį ilgą, pavojų kupiną senolio rezistento gyvenimą šiandien apibūdintų ilgaamžiškumo fenomeno tyrinėtojai – gerontologai. Ar maži bei dideli dvasiniai stresai vienodai veikia ir tikrą savo krašto patriotą, ir prisitaikėlį, drebantį tiktai dėl savojo kailio?

Liepos 22-oji

Jau turbūt reikia priprasti, kad kiekviena vasara vis kitokia. Nebėra tvarkos – šitaip trumpai galėtų apsakyti šio pavasario ir vasaros keistenybes Lietuvos senojo kaimo čiabuvis, dar nepamiršęs ramaus ciklinio laiko tekėjimo. Juk tikrai būdavo šitaip: kai ateina šienapjūtė, visi žino, kad dangus bus giedras. Žinoma, užklupdavo ir smarkios liūtys su perkūnais bei žaibais, bet svarbiausias darbymetis nedaug tesutrikdavo.

Sunkiausi darbai nenutrūkdavo gal ir dėl to, kad dirbančių žmonių kaime buvo daug. Nepamirštamas vaizdas, kai stipriausiam mūsų kaimo vyrui Petrui Dambrauskui staiga lūžta šakės kotas, didžiulė kupeta šieno nuslenka žemėn, o vežimo krovėja klykteli persigandusi, ir visi staiga pamato, kad artėjančios audros neganda jau čia pat, kitame Ventos krante virš Pelenių miško.

Aukštas vyras Petras ir su trumpakote šake vis dėlto baigia stropiai padavinėti krovėjai paskutinius šieno kupsčius, ir pagaliau tvarkingai sukrautas, stropiai sumintas, virvėmis suveržtas vežimas linguoja lauko keliukais, kol su pirmaisiais lietaus lašais įrieda į daržinę pro plačiai atvertas dvigubas duris. Atsidūsta ir arkliai, ir žmonės, o daržinė jau pakvimpa Ventos lankų šienu.

Daug laiko praėjo nuo anų kaimiškųjų talkų vasariškos idilijos… Kitame Lietuvos pakraštyje šiandien regiu visiškai kitokią šienapjūtę: vienas vienintelis vyriokas, persėsdamas iš vienos naujoviškai žvilgančios mašinos į kitą, greitai nupjauna lygiai sužėlusią kultūrinę pievą, supresuoja apvytintą žolę ir susuka į didžiulius ritinius, o tada pargabena juos į kiemą ir sukrauna milžinišką piramidę. Viskas baigta, – galima laukti atželiančio atolo.

Tačiau dargi išlieka kai kurie nesunkiai pastebimi šienapjūtės dienų ženklai, – ir danguje, ir žemėje – vis dėlto aiškiai parodantys vasaros brandą. Kai prieš savaitę su Giedre, Gabija ir Adomu neskubėdami ėjome Botaniniu taku palei Vaikšnoro Ravą ir Krūčių, kai sutartinai stebėjomės juodalksnių pavėsyje vis dar šiek tiek žaliuojančiais meškiniais česnakais ir antrą kartą sužydėjusių šiurkščiųjų kaulažolių sąžalynu bei pavėluotai išsiskleidusiais miškinių lelijų žiedais, netikėtai suskaičiavome, kad išvydome jau net keturių rūšių mėlynuojančius katilėlius.

Buvo pats laikas prisiminti, kad mėlynieji katilėlių varpai ir varpeliai parodo iš lėto prisiartinančią antrąją vasaros pusę. Lietuvoje gali būti net trylika katilėlių genties rūšių, visi jie žydi mėlynai ar melsvai, išskyrus darželinius, kuriems būdingos visokios spalvos. Bet visų katilėlių žiedai būtinai atviri, primenantys varpus ar varpelius. O pats mažiausias, galbūt ir įdomiausias, – karpatinis katilėlis. Į mūsų kraštą jis atkeliavo iš Karpatų kalnų, dažniausiai auginamas alpinariumuose, nors puikiai jaučiasi ir akmeninių tvorų plyšiuose.

Labai kuklus augalėlis, bet žydi ilgai. Jis nepaprastai kantrus. Antai kaimo kapinių tvorõs juk niekas nelaisto, o tarp akmenų atsiradusiam karpatiniam katilėliui užtenka drėgmės iš oro. Šitaip užtikrintai laikydamasis jis netikėtai gali priminti mums jau ketvirtus metus už savo laisvę kovojančios ukrainiečių tautos ištvermę.

Augalai, o ypač medžiai – tai sielą stulbinantys orientyrai, nuo kurių nenutolstame per ištisus kalendorinius metus, nors ne visada tai kaip nors įvardijame. O visiems galbūt jau nusibodęs filosofinis gyvenimo prasmės stulpas, be abejo, yra pamatinis. Kad ir ką darytum, mielas žmogau, vis pagalvoji apie prasmę. Gali tu sau ir nieko negalvoti, vis tiek dažnai tave veda ne protas ir ne momentinė emocija, o dar kažkas. Kartais juk ir pasakome, kad tas kažkas – tai sielos šauksmas.

Pasaulinio garso mąstytojas, psichiatras Viktoras Franklis (1905–1997) visą gyvenimą rašė apie žmogaus sielą. Netiesiogiai jis tęsė ir tobulino senovės filosofo Sokrato svarbiausiąjį postulatą: „Pažink save.“ Sokratas nieko nerašė, tiktai kalbėjo. Matyt, todėl jo mokymas gali būti aiškinamas įvairiai.

Vienas iš populiariausių turbūt šis filosofinis siekinys: jeigu tu nesugebi ištirti savo gyvenimo, tai neverta ir gyventi. Vis dėlto gyvenimo prasmę, kaip teigia Viktoras Franklis, anksčiau ar vėliau pajaučia kiekvienas. Kaip žinome, šios ištarmės autorius apie gyvenimo prasmę nesiliovė galvoti Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Aušvico lageryje. Iškentėjo ir suprato savojo gyvenimo tikslą: kalbėti ir rašyti apie žmogaus sielos energiją. Trisdešimt devynios jo parašytos knygos išverstos į 40 kalbų.

Dabar man įdomu, kad pirmą kartą Viktoro Franklio pavardę išgirdau 1967 metais, kai mes, nedidelė grupė dėstytojų iš Noreikiškių, kur buvo ką tik įsikūręs Lietuvos žemės ūkio akademijos miestelis, važiavome į Vilnių, tikėdamiesi kaip nors patekti į viešą Vilniaus universiteto profesoriaus Eugenijaus Meškausko paskaitą apie komunizmą. Nebeprisimenu, kaip akademijos skelbime toji paskaita buvo pavadinta, bet visi kalbėjo – štai pagaliau sužinosime, kur jis, tas komunizmas, taip pergalingai žygiuoja, ir galbūt nublanks nusibodęs anekdotas apie tai, kad komunizmas jau ne už kalnų, todėl Armėnijos nebepasieks, nes ta sąjunginė respublika kaip tik už kalnų, už Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio.

Vis dėlto likau nusivylęs, kad šiandien besklaidydamas savo to meto dienoraščius neradau nė vieno žodžio apie mūsų anuomet išklausytos paskaitos turinį. Nieko neužsirašiau. Rodos, ir nė vienas klausytojas neužsirašinėjo. Gal nebuvom tikri, kad berašydami gerai išgirsim, kad nepraleisim kokių itin svarbių profesoriaus žodžių.

Eugenijus Meškauskas (1909–1997) tada buvo vertinamas kaip filosofijos istorijos ir pažinimo teorijos žinovas, bet garsėjo kaip labai savitas lektorius, nebuvęs per griežtas egzaminatorius Istorijos–filologijos fakulteto studentams, mėgdavęs kalbėti apie vienokius ar kitokius visuomenės sąmonės niuansus, apie praktikos vaidmenį pažinimo procese. Kritiškai kalbėdavęs apie marksizmo principus. Taip pat ir apie komunizmą.

Savaime suprantama, kad 1917-ųjų revoliuciją laimėję bolševikai patys gi nesukūrė to žodžio – „komunizmas“. Prieš tai juk buvo pirmykščių genčių komunos, prancūzų revoliucijos komuna, XIX amžiaus Rusijos menininkų komunos, Thomo More’o „Utopija“, Tommaso Campanellos „Saulės miestas“. Ir netgi jau sovietiniais metais Kalnų Altajuje beveik metus gražiai gyvavusi komuna „Kedrogradas“. Jau nekalbant apie šiaurinėje Europoje klestėjusius gana uždarus vienuolynus, kurių natūriniuose ūkiuose nebūdavo jokių apskaitų ir niekas negaudavo jokių atlyginimų už darbą.

Gaila, kad neužsirašiau, ką mums tą kartą Vilniaus universitete kalbėjo profesorius Eugenijus Meškauskas. Ir man iki šiol neaišku, kodėl jo lėtus, gilius kalbėjimus, gal nelabai girdimus per nuotolį, kažkaip galėjo pakęsti pirmasis neklystančios partijos sekretorius Nikita Chruščiovas, prie svarbiausio Sovietų Sąjungos vairo Maskvoje stojęs 1964 metų balandį…

Ir vis dėlto savo 1967 metų dienoraštyje surandu, ką mes tą sykį pakeliui į Vilniaus universitetą kalbėjome su filosofu Romu Dapkumi, neseniai sugrįžusiu į Lietuvą iš stažuotės Lenkijoje. Pirmiausia jis man ir patarė būtinai perskaityti nors vieną Viktoro Franklio knygą. Skaičiau tada anglų filosofo Johno Locke’o (1632–1704) raštus, ir man labai patiko jo svarbiausioji tezė apie tai, kad mūsų prote nėra nieko, ko nebuvo mūsų juslėse. Romas Dapkus neskubėjo su tuo sutikti ir būtent todėl prakalbo apie austrų filosofą bei gydytoją Viktorą Franklį.

Tada aš įsidrąsinau paklausti: „Romai, ar tiesą kolegos kalba, kad sugrįžai iš Lenkijos anksčiau, nei buvo iš anksto numatyta, kad tu lyg Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ herojus parnešei kirvelį?..“ Jis atsakė vaizdingiau, nei paklausiau, labai linksmai nusijuokdamas: „Man užteko! Be to, sukėliau revoliuciją Dancige, – ar negirdėjai?..“

Truputį bravūriškas buvo atsakymas, užtat beveik paaiškėjo, kodėl šį dėstytoją iškart pamėgo Žemės ūkio akademijos studentai. Juk socialistinį Gdanską vadinti Dancigu irgi atrodė ne pats prasčiausias būdas akivaizdžiam patvirtinimui, kad žodžio laisvė Lenkijoje buvo didesnė nei Sovietų Sąjungoje. Besikalbėdami nepastebėjome, kaip atžingsniavome prie pilko, bet vis dėlto didingo paminklo Kristijonui Donelaičiui. Ir aš galėjau tik pasidžiaugti, kad esu ne vienas, nes susiorientuoti Vilniaus universiteto rūmų uždaruose kiemuose ir siauruose koridoriuose beieškant reikalingos auditorijos mums – žemdirbiškos prigimties filosofams – pasirodė gana keblu.

Susiję:

Henrikas Gudavičius

12 min

Laiškai iš kaimo. Vasaros darbai: su pavasarišku entuziazmu ir be pykčio

Henrikas Gudavičius

11 min

Laiškai iš kaimo. „Iš dangaus nukrito trys obuoliai…“

Henrikas Gudavičius

11 min

Laiškai iš kaimo. Jau nebežinome, iš kurios pusės ateina pavasaris

Henrikas Gudavičius

14 min

Laiškai iš kaimo. Apie darbą: kas yra valkavojimas, valkiojimas, o kas – valkatavimas?