Martinas Heideggeris

Klysti, nusikalsti – taip, nieko naujo. Bet ryškiau, stipriau nei kaltė į žmogaus istoriją įrašoma atgaila, išskaidrinanti, prikelianti.

Tyla nėra tuštuma – ji yra erdvė, kurioje nusėda dulkės, kur mintys nurimsta, o patirtis tampa skaidresnė.

Tegul krikščionys būna kitų tikėjimo garantai, taip pat ir tų, kurie neturi tikėjimo, bet dar gali kurti grožį, gėrį ir teisingumą.

Pasaulis suvokiamas, skaidomas, įsavinamas tarsi per kalbos prizmę. Kalbos pilna ten, kur iš tiesų lyg neturėtų būti.

Net nežinodami, ar tuščias pragaras, ar perpildytas, galime apsispręsti rinktis viltį. Sau, savo bendruomenei ir plačiajai visuomenei.

Absoliuti dauguma žmonių, kuriuos bandoma sunaikinti kaip žmones, vis tiek išlieka žmonėmis.

„Šiose teismų knygose sugulusi visa mūsų kasdienė istorija – gyvenimiškos žmonių problemos ir buitis“, – pasakoja Sigitas Tamulis.

Nuo dailininko jaunystės ieškojimų iki pirmąkart nutapyto Kristaus.