Vėlinės

Vėlinės - tradicinė mirusiųjų atminimo, pagerbimo ir maldos už juos diena. Lietuvoje seniausia vėlių pagerbimo šventė buvo spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje rengiamos Ilgės. Po Lietuvos krikšto šią šventę pradėta vadinti Vėlinėmis, susiklostė mirusiųjų pagerbimo krikščioniškos formos. Imta tikėti, kad vėlės naktį renkasi bažnyčiose, kapų medžiuose ir ant kryžių. Būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. Kai kur Rytų Lietuvoje maistą ant kapo sudėdavo Visų Šventųjų dienos vakarą ir palikdavo per naktį, valgydavo ir dalydavo vargstantiems tik per Vėlines. 19 a. viduryje kunigai primygtinai ėmė raginti žmones per Vėlines dalyvauti pamaldose bažnyčioje, rinktis tik parapijos kapinėse. Mirusiųjų minėjime Bažnyčia kviečia melstis už visus mirusiuosius, ne vien savo artimuosius ar mums brangius žmones. Derėtų labiausiai užtarti tuos, kurių niekas neprisimena. Paprotys melstis už mirusiuosius yra senas kaip pati Bažnyčia, tačiau pati liturginė šventė buvo įsteigta tik 998 m. lapkričio 2-ąją. Pirmasis tai padarė šventas prancūzų benediktinas vienuolis vardu Odilonas, penktasis Kliuni vienuolyno abatas. Po kelių šimtmečių šią praktiką perėmė ir Roma – XIV amžiuje šventė tapo visuotine. Šią dieną minime Kristaus prisikėlimą, visiems mums atvėrusį kelią į būsimąjį prisikėlimą.