Velykų papročiai ir tradicijos

Velykos – viena gražiausių ir svarbiausių pavasario švenčių, kurios su nekantrumu laukia ir maži, ir dideli. Kiekvienoje šeimoje formuojasi savitos Velykų tradicijos, tačiau ar žinote, nuo ko viskas prasidėjo? Įdomu vien tai, kad šiandieninė šventė formavosi sujungiant krikščioniškuosius ir pagonių papročius, o žaidimai, dainos ir kiti šventimo atributai atkeliavo iš senų laikų. Kviečiame sužinoti daugiau apie šventinius Velykų ritualus ir jų kilmę.

Daugiau

Velykų ištakos

Pavasarį švenčiamos Velykos – tai atgimimo, atsinaujinimo laikas. Su tuo susijusi ir šventės data, kuri kasmet kinta. Tai pirmasis mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio, o krikščionybėje žymi Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų, kuris įvyko trečią dieną po mirties.

Pats Velykų pavadinimas siejamas su žodžiu „vėlės“ – Lietuvoje tikėta, kad atbunda vėlės, todėl protėviai šiuo laikotarpiu lankydavo artimųjų kapus ir nešdavo vėlėms kiaušinių. Mirusiųjų vėlės pasirodydavusios kartu su atgimstančia gamta, o po pirmojo griaustinio vėl pasitraukdavusios, tad senieji protėviai Velykas šventė kaip gamtos atbudimo šventę. Tai pagoniška tradicija, kurią pakeitė įsivyravusi krikščionybė, susiejusi gamtos atbudimo iš žiemos miego minėjimą su Kristaus prisikėlimu. Nepaisant to, kai kurie pagoniškos kilmės Velykų papročiai išliko iki mūsų dienų.

Krikščioniškajame pasaulyje Velykos yra itin svarbios. Joms pasiruošti skirtas visas gavėnios laikotarpis, kuriame vyrauja malda, susilaikymas ir išmalda. Pasiruošimui skiriama daug dėmesio, tikintieji kviečiami atsigręžti į save, sužadinti dvasingumą, prisiminti Kristaus kančią ir jos prasmę, padėti vargstantiesiems. Itin svarbi paskutinioji savaitė, kurią minima Paskutinė vakarienė, vyksta budėjimai, šventinamas vanduo, verbos. Sekmadienį džiugiai baigiasi gavėnios laikotarpis ir pasitinkamas prisikėlęs Kristus.

Senoviniai Velykų papročiai

Vienas seniausių ir vis dar populiariausių papročių – kiaušinių dažymas. Manoma, kad pavasarį parskridę perėti paukščiai senais laikais tapdavo tikru išsigelbėjimu po žiemos išvargusiems žmonėms. Renkant kiaušinius, pirmasis rastas buvo dažomas raudona spalva, kuri žymėjo auką ir ugnį. Tačiau anais laikais margučio niekas nevalgė – jis buvo aukojamas, kaip padėka. Vėliau įsivyravus žemdirbystei paprotys dažyti kiaušinius niekur nedingo, tačiau daug įvairesnė tapo spalvų gama, atsirado piešiniai. O šiandien margučiai yra svarbiausi Velykų atributai tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Daugelis yra kažką girdėję apie lalavimą, tačiau ne visi žino, ką šis paprotys iš tikrųjų reiškia. Mūsų protėvių laikais per Velykas vaikinai eidavo į laukus dainuodami ir barškindami barškučius. Dainose naudoti priedainiai su „la“, „lu“, „lo“ skiemenimis, tad taip atsirado ir tradicijos pavadinimas. Tokiomis dainomis buvo laiminama gamta: laukai, gyvūnai ir gyvuliai, tikėta, kad taip deivė Lela suteiks vaisingumo, gimimo ir gyvenimo dovaną. Lalautojų būreliai užsukdavo ir į sodybas, kuriose buvo vaišingai pasitinkami. Merginoms dainuotos vadinamosios lalinkos, kuriomis vaikinai linkėjo greitai ir sėkmingai ištekėti, susilaukti vaikų. Už tai merginos svečius vaišindavo riešutais.

Kaimuose buvo populiarus ir dėdinėjimas. Jaunuoliai, neturintys poros eidavo į sodybas, kur gyvena jaunos merginos, o šios juos privalėjo vaišinti gražiausiais margučiais. Jei merginos margučių neturėdavę, vaikinai juokais nutempdavę jas į vištidę ir pasodindavę perėti. Tai buvo jaunimo proga susipažinti ir pabendrauti be tėvų priežiūros. Ši Velykų tradicija buvo skirta būsimos žmonos žvalgytuvėms, nors ir atrodė tik smagus žaidimas.

Daugelis senųjų papročių itin archajiški ir siejami su atbundančia gamta. Vienas tokių – mažuosius visais laikais džiuginusios sūpuoklės. Tradiciškai sūpuoklės yra kūdikio lopšio simbolis, tad tikėta, kad per Velykas supantis tarsi „išsupama“ naujai atgimstanti gamta. Tikėta, kad kuo aukščiau įsisupama, tuo aukštesni javai bus, tuo ilgesnį pluoštą linai duos. Besisupant taip pat buvo dainuojama ir žaidžiama.

Būta ir visokių burtų, susijusių su geru derliumi ir vaisinga vasara. Kad ūkininkams gerai sektųsi auginti gyvulius, iš miško į tvartą buvo parnešamas skruzdėlynas: jei bus daug skruzdžių, bus didelis ir gyvulių prieaugis. Ne veltui ir šiandien Velykų stalas dažnai puošiamas žalumynais – senovės lietuviai jų taip pat parsinešdavo, nes tikėjo, kad tada rugiai greitai užaugs ir sužaliuos. Naudoti bruknienojai, amalai, pataisų šakelės. Dar vienas burtas buvo skirtas sėkmei ančių lizdų paieškoje prišaukti: namo kampuose kryžmai buvo beriamos skiedros.

Krikščioniški Velykų papročiai

Kokios svarbios yra Velykos krikščioniškame pasaulyje, parodo jau vien pasiruošimas. Pelenų sekmadienį prasidedanti gavėnia trunka keturiasdešimt dienų, jos metu gausu krikščioniškų tradicijų: nuo raudų ir tradicinių pamaldų iki pasninkavimo. Su gavėnios tradicijomis susiję ir daugelis kitų papročių, o itin gausi jų buvo paskutinioji pasiruošimo savaitė. Didįjį ketvirtadienį nutildavo bažnyčios varpai, penktadienį buvo pagerbiamas kryžius, šeštadienį – šventinama ugnis ir vanduo.

Žmonės laikėsi gavėniai būdingos rimties, tad ypač Didžiąją savaitę laikėsi ramiai, vengė barnių ir pykčių, nutraukiami buvo triukšmingi vaikų žaidimai. Didįjį penktadienį jau mažiau buvo dirbama, vengiama triukšmo, kai kur bažnyčiose net neteikdavo komunijos. Didįjį šeštadienį buvo šventinamas vanduo ir ugnis, kurių reikėjo parsinešti į namus juos apsivalyti.

Lietuviai labai vertino ir šventintas verbas, jas laikydavo iki kitų metų ir itin pagarbiai. Dažniausiai verbai buvo skiriama vieta netoliese šventojo paveikslo ar garbingiausiame namų kampe. Pelenų trečiadienį per praėjusį Verbų sekmadienį šventintos verbos vėl buvo nešamos į bažnyčią, iš jų gaminti pelenai susiję su gavėnios pradžios tradicija.

Velykų rytas buvo pasitinkamas bažnyčioje, vykdavo šventinės pamaldos, po kurių tikintieji skubėdavo namo. Kiaušinių atsiradimas ant velykinio stalo taip pat siejamas ir su krikščionybe. Per gavėnią kiaušiniai buvo draudžiami, tad buvo laikomi pasninko ir atgailos simboliu. Taip pat kai kurie su krikščionybe sieja ir margučių ridenimą: tai nuo Kristaus kapo nuridento akmens simbolis.

Velykų ryto papročiai

Itin smagus ir papročiais turtingas ir Velykų rytas, kuriam skiriamas atskiras dėmesys. Anksčiau, šventinį sekmadienį aplink bažnyčią eidavo vadinamoji Prisikėlimo procesija, į kurią įsiliejo ir kaimo muzikantai. Procesija susidurdavo su triukšmingais persirengėliais – tai tradicija, atkeliavusi iš Žemaitijos. Po šių apeigų buvo skubama namo ir su visa šeima sėsdama prie vaišėmis nukrauto stalo.

Velykų rytas buvo šeimos metas, tad į svečius be kvietimo niekas nesiprašė – tokiems apsilankymas skirta antroji šventės diena. Taip pat daug dėmesio skirta būrimams ir papročiams: štai vienas margutis buvo pakasamas laukuose – jis turėjo duoti gerą derlių. Taip pat kiaušiniai sieti su gyvatėmis, gyvenančiomis požemyje, tad ir margučių ridenimo tradicija susiformavo ne šiaip sau: anuomet tikėta, kad ridenant margučius yra žadinamos gyvatės – žemės gyventojos. Tikėta, kad gyvatės pavidalu pasirodo ir vėlės, kurios globoja derlių, gamtą.

Taip pat nuo seno svarbus ir keitimasis margučiais, dalijimasis. Tikėta kiaušinio galiomis, todėl margučiai buvo perduodami iš rankų į rankas, ridenami, o lukštui sudužus tarsi pasklisdavo kiaušinyje slypinti galia, kuri ištisus metus turėjo pagelbėti žmogui.

Žaidimai ir burtai su margučiais buvo siejami su gyvenimu, gerove, sėkme. Vienas iš prietarų pasiklydus – reikia prisiminti tą, su kuriuo pirmą kiaušinį per Velykas daužei, tada ir kelią atrasi. Taip pat prie Velykų stalo daužomi kiaušiniai, tikėta, rodė gyvenimo trukmę – kuo stipresnis lukštas, tuo ilgiau gyvensi. Tą patį rodė ir numuštų ridenimo metu margučių skaičius.

Velykų rytą svarbu buvo ir į dangų pasižiūrėti, nes pagal šventinę dieną spėti vasaros orai. Graži diena ir saulė taip pat reiškė ir gerą derlių, didelį prieaugį, gerą vasarą atnešdavęs ir rytinis vėjas, vakarų ir pietų – pranašavęs šilumą, o šiaurinis – šlapią ir šaltą vasarą.

Visi Velykų rytą skubėdavo anksčiau atsikelti, greičiau ugnį įkurti, greičiau sugrįžti namo po pamaldų – visai tai simbolizavo sėkmę ir gerus metus. Kas pirmesnis, tas ir su ūkio darbais pirmesnis turėjo būti, greičiau visus vasaros darbus spėti atlikti.

Žinoma, ypatingas dėmesys buvo skiriamas mažiesiems. Pabudę vaikai skubėjo ieškoti margučių – po du ant palangės palikdavo Vėlykė, kuri, kaip tėvai pasakodavo, gyvena pamiškėje ir gražiai margina kiaušinius, kuriuos geriems vaikams dalina į vežimą pasikinkiusi kiškius. Nakčia visus, kurie buvo geri aplanko ir apdovanoja. Šis pasakojimas paaiškina ir kiškių simboliką Velykų šventėje.

Taip pat buvo puošiama Velykų eglutė. Iš eglišakių ant medžio buvo formuojamas eglės kontūras, kurį dekoruodavo pavasarį išsprogusiais kačiukais, popieriniais paukšteliais ar gėlėmis. Taip pat Velykų eglutėje buvo formuojami lizdai, kuriuose padedama po 9-12 kiaušininių – tikėta, kad jie neša laimę.