XIX a. antrojoje pusėje ištobulėjus fotografijai, imtasi vietovaizdžių fotografavimo. Buvo sudarinėjami Londono, Paryžiaus, Krokuvos, Varšuvos ir kitų miestų fotografinių vaizdų albumai. Jų pavyzdžiu pasekė ir Lietuvos fotografai, palikę mums nemažai istoriografiškai vertingų senojo Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų.

Bene daugiausia Vilnių fotografavęs J. Bulhakas savo kelionių knygelėje Vilniaus peizažas rašė: „Vilnius neužgožia įgimtų, svarbių savo egzistavimu dalykų perspektyvos ir yra verta dėmesio išimtis. Sunku atspėti jo išskirtinumo priežastį, nes kartais elementarūs dalykai yra sunkiausiai suvokiami. Priežastis labai paprasta: Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir dvasios visada pasilieka kaimu. Tik šen bei ten, poroje pagrindinių gatvių, jis turi didmiesčio išvaizdą, tačiau po šia priedanga slepiasi visiškai kitokia realybė. (…) Vilnius – tai peizažas, apšviestos saulėta gamtos malone sielos būvis (…) Miestas spindi visomis peizažo ir architektūros spalvomis, gieda Dievo ir žmonių sandoros choru. Vilnius meldžiasi grakščiais bažnyčių bokštais, porina mūrų ir paminklų legendą, skamba kiemų ir skersgatvių aidu, ramiai leidžia paprasto, nesudėtingo gyvenimo dienas. Ir dvidešimtajame amžiuje gyvena laisvai, ramiai ir kaimiškai, kaip kadaise gyveno ponas bajoras, valstietis žemdirbys ar miestietis amatininkas.

Žodžiu, Vilnius yra mielas jau vien todėl, kad nėra šiuolaikišku miestu, o pasilieka tuo pačiu kaimu, tuo pačiu sodu, lauku ar šilu, kurių pilna visame krašte, ta pačia žeme stebuklingai savo motyvais sukoncentruota mažame kalvotame, vandeningame ir banguotame plote. Jis tuo pat metu yra dvaras ir rūmai, šventovė ir vienuolynas, erdvus parkas ir ūksmingas sodas, sankaupa prabangių rūmų ir brangių relikvijų, liaudies dvasios didybės paminklas ir jos nesunaikinamos galios liudininkas. Žavingas Vilniaus peizažas susilieja su didinga architektūra, kuri pabrėžia miesto išsidėstymo privalumus ir panaudoja juos puikioms dekoratyvinėms kompozicijoms. Senasis miestas puošiasi tik trimis pagrindinėmis spalvomis: spindi mūrų baltumu, rusvų stogų raudonumu ir sodria augmenijos žaluma.“

O mūsų dienomis Tomas Venclova laiške lenkų poetui Česlovui Milošui taip apibūdina Vilniaus dvasią: „[…] Manding, kaip tik architektūra suteikia miestams aurą; visa kita – gyvenimo stilius, net kraštovaizdis ir klimatas kažkokia prasme yra architektūros funkcija. Vilnius – barokinis miestas. Tačiau barokas, apskritai imant, reikalauja erdvės, distancijos, perspektyvų; miestai toje epochoje planuojami jau naujoviškai. Vilniaus barokas – tai barokas ant viduramžiškų pamatų: mat gatvelių tinklas yra viduramžiškas – viskas čia kreiva, ankšta, painu. Virš to labirinto stūkso galingi kupolai ir bokštai, priklausą visai kitam šimtmečiui. Niekas čia nepasirodo iš karto: kažkokios bažnyčių dalys, pasvirę mūrai, perkirsti perpus siluetai šmėkšo už kertės; tarp drėgnų ir nešvarių karidorių šauna į dangų puiki balta Šv. Jono varpinė arba atsiveria nedidukė klasicistinė aikštė […]“

Visa ryjantis laikas ir „moderno“ įspaudai kiek prigesino plevenančią ir vis dar esančią miesto dvasią. Sunku dabar rasti tuos stogus ir angas, pro kurias daugelis fotografų drąsiai dairėsi į miesto panoramą. Tačiau liko Vilniaus aura, kaip ir kiekvieno miesto, kurio gyventojai meldėsi ir mylėjo, statė ir griovė bei prisodrino jo erdvę nepaprasta šviesa – žemės dvasia. Vilniaus vizija ypatinga – tai ir žydrose miglose dunksančios bei kryžių smailėmis debesis kedenančios varpinės, ir melsvai auksinėse rūkų mariose kaip didelės flotilės laivų stiebai plaukiojantys bažnyčių bokštai, ir suaižėjusi pilies mūro plyta, ir architektūros fragmentas, ir skersgatvio vingyje staiga sušvintantis šventovės siluetas…

Vilniaus vizija yra ypatinga. Jos neįmanoma nei užfiksuoti, nei nudailinti, nei perprasti, nei pakeisti, todėl ir iš fotografo pareikalaujama santūrumo, meditatyvaus santykio, įsiklausymo ir visiško susiliejimo su miestu. Jau nuo XIX a. iki mūsų dienų vis siekiama šio utopiško tikslo, tačiau tik nedaugeliui pavyksta prie jo priartėti.

Dabartiniai miesto fotografai savo objektyvus nukreipia į šimtmečius skaičiuojantį senamiestį, susitapatina su juo, ieško naujų rakursų, siekia išraiškingo šviesos ir tamsos žaismo, norėdami žiūrovui sukelti netikėtumo įspūdį, fiksuoja ne savo būsenas ar refleksijas, bet tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų valios ir jausmų… Dar daugiau, stengiasi paslėpti filosofinį užtaisą, iš akmens ir dangaus geometrijos sudėlioti siužetinį pasakojimą apie žmonių gyvenimą, kurių fotografijose kartais ir visai nesimato. Tačiau šis nebuvimas tik tariamas. Žmonės gyvena kažkur už langų, už sienų, už vartų, jie jau nebe jauni ir jų senatvė verta pagarbos, kaip ir tos apsilupinėjusios nuo laiko sienos. Tarpuvartėje tarsi nereikalingumo, vienatvės, o gal begalinio skubėjimo, pašėlusio gyvenimo tempo įrodymas šmėkštelėja praeivis – ir vėl nieko. Tik amžina rimtis, tik mūrai, tik dangus, tik pilkuma ir vieniši miesto vergai – nematomi žmonės.

Nėra vieno Vilniaus, nėra ir vienos miesto vizijos – visi esame susikūrę savąjį, intymų, keistai melancholišką ar džiugiai šventinį, tik mums vieniems tesuvokiamą idealiojo miesto vaizdinį. Žvelgdami į senąsias Vilniaus nuotraukas ar sklaidydami pluoštą naujų, nepaliaujame stebėtis jo grožiu, jaučiame jo kerintį žavesį, o mintyse vis kartojame Maironio posmą:

Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!

Regis, pirmasis apie 1860 m. rugpjūtį fotografuoti Vilnių ėmėsi Abdonas Korzonas. Jo fotoateljė buvo įsikūrusi Didžiojoje gatvėje, netoli Rotušės, ir veikė nuo 1860 m. rugpjūčio iki 1863 m. birželio. A. Korzonas buvo sumanęs sudaryti Vilniaus vaizdų albumą, kuriame turėjo būti istoriniai Vilniaus paminklai, bažnyčios, pastatai, apylinkių vaizdai. 1860–1865 m. Tygodnik Ilustrowany išspausdino keletą straipsnius iliustruojančių medžio raižinių, kuriems sukurti buvo panaudotos A. Korzono fotografijos. 1863 m. A. Korzonas įsitraukė į sukilimą, bet netrukus buvo suimtas. Jį ištrėmė iš Vilniaus, ateljė uždarė, o rastą nemažą pluoštą vietovaizdžių nuotraukų areštavo, o vėliau išpardavė.

Dar vienas Vilnių fotografavęs fotografas buvo Albertas Sveikovskis, jau 1860 m. gegužės mėn. tam reikalui turėjęs visą reikiamą įrangą. Jo ateljė buvo Vokiečių gatvėje. Pirmąsias Vilniaus nuotraukas jis tikriausiai padarė po 1861 m. vasaros. A. Sveikovskis Vilniuje dirbo iki 1866 m. liepos, o vėliau išvyko į Tulą. 1865 m. rudenį laikraštyje pasirodė skelbimas, kuriame fotografas rašė dėl šeimyninių aplinkybių parduodąs ateljė, tai pat ir 32 vaizdų Vilniaus albumą. Fotografas fotografuoja Katedrą, Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Rotušę, Aušros vartus, generalgubernatoriaus rūmus, geležinkelio stoties pastatą, Žvėryno šilą, Antakalnį, priemiesčius.

Mus pasiekė palyginti nedaug Vilniaus vaizdų. Bene gausiausią Vilniaus, jo apylinkių, Neries pakrančių vaizdų rinkinį mums yra palikęs Juozapas Čechavičius. 1865 m. balandį, jau bebaigiąs penktąją dešimtį ir iki to veik niekieno nepastebėtas, visam laikui atvyko gyventi į Vilnių. 1866 m. vasario 20 d. gavo generalgubernatoriaus leidimą visose Šiaurės vakarų gubernijose daryti krašte naudojamų žemės ūkio padargų, fabrikų įrangos, etnografinių kostiumų, gyventojų regioninių tipų nuotraukas. Ilgą laiką tik jis vienintelis turėjo leidimą fotografuoti Vilnių ir jo apylinkes. Apie 1868 m. Pilies kalno papėdėje, Veršidėje, priešais Botanikos sodo vartus išsinuomotame sklype pasistatydino namą su paviljonu, tačiau tik 1876 m. gavo leidimą čia atidaryti šešių aparatų fotoateljė. Apie J. Čechavičiaus namą rašo ir J. Bulhakas: „Gerai prisimenu 1887 ir vėlesniais metais tą medinį namą, pastatytą sode tarp didelių medžių, netoli tvoros viduryje Botanikos (dabar Barboros Radvilaitės) gatvės; namas nugriautas tik 1889 m., jau po Čechavičiaus mirties.“

Apie 1869–1870 m. J. Čechavičius pradėjo sudarinėti Vilniaus vaizdų albumą o po kelionės Nerimi iki Kauno pasirodė ir Neries pakrančių vaizdų albumas.

Europinio masto esteto J. Čechavičiaus nuotraukos yra neįkainojamas turtas, suteikiantis galimybę pažinti senąją Vilniaus architektūrą, romantiškus peizažus, regis, neaprėpiamas panoramas.

J. Bulhakas, rašydamas apie pirmuosius Vilniaus XIX a. fotografus, kaip vieną žymiausių mini Stanislovą Filibertą Fleri. Tai jo dėka dabar turime galimybę pažvelgti į Vilnių ir jo apylinkes amžių sandūroje, pavaikščioti siauromis gatvelėmis, užsukti į turgavietes ir pasigėrėti spalvingais tipažais, pasivažinėti trikinke dulkėtu Vilnios ar Neries pakrančių keliu, nukakti į Trakus, Kernavę bei Vilnijos dvarelius. Tačiau, regis, menininkas mieliau fotografavo Vilniaus gatves, priemiesčius, turgavietes. Iš tų nuotraukų sudarinėjo komplektus, juos platino, iliustruodavo leidinius.

Žvelgdami į S. Fleri fotografijas, galime pajausti tikrąją tų laikų miesto dvasią. Nuotraukose gausybė žmonių: elgetos, senutės, 1863 m. sukilėlis, tik ką grįžęs iš Sibiro tremties, gatvių prekeivis, malkų pjoivėjai, laukiantys darbo prie rotušės, žvejai Neryje graibštais gaudantys žuvį, Kalvarijų, Lukiškių, Malkų turgų prekeiviai ir pirkėjai, Paplavų skalbėjos, ledų kirtėjai ir vežiotojai, piemenys su šunimis ir karvėmis girdykloje, miškakirčiai, artojas su jaučiais, vandenį vežanti basakojė mergina, pliki vaikai, besimaudantys Neryje, Žaliojo tilto fone, vyrai su pjautuvais ar dalgiais, Kalvarijos koplytėles lankantys maldininkai – visų ir nesuminėsi.

Nuo 1910 iki 1944 m. žymiausias Vilniaus fotografas J. Bulhakas nuolatos fotografavo Vilnių bei jo apylinkes ir paliko mums tūkstančius nepakartojamų fotografijų. Fotografas be galo mėgo Vilnios pakrantes ir ne kartą yra sakęs, kad akiai čia viskas atrodo paprasta, o fotografijoje išeina tiesiog magiškai. Vėlesniais metais parašytuose Fotografo kelionių VIII–IX sąsiuviniuose Vilniaus peizažas J. Bulhakas labai aiškiai išsakė, ko siekė fotografuodamas Vilnių: „Noriu pažvelgti į Vilnių peizažisto ir valstiečio akimis, prisiliesti prie giluminių pradų, prie Vilniaus dvasios, atskleisti jo kaimišką, idilišką veidą.“

Mūsų manymu, 1912–1915 m. J. Bulhako fotografijos yra meniniu požiūriu geriausios ir autentiškiausios, nes vėliau, jau tarpukario laikotarpiu, padarytos fotografijos daugeliu atvejų tėra tik savęs pakartojimai, dažnai laborantų (turėjo bent penketą) išspausdinti. J. Bulhako darbų vertintojas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1916 m. išleistoje knygoje Vilniaus estetika rašo: „Netgi fotografijai, atrodytų tik profesionalų ir amatininkų reikalui, Vilniuje suteikiamas meno rangas, o p. Bulhako keliolika tomų miesto fotografijų – giesmių giesmė apie Vilnių.“

Iki 1920 m. pagrindinę J. Bulhako fotografijų kolekciją sudarė veik išimtinai senamiesčio vaizdai, bažnyčių, vienuolynų, rūmų ar gyvenamųjų namų architektūra. Jis fotografavo ištisus ansamblius, architektūrines langų, vartų, durų, karnizų detales. Bene keliose dešimtyse darbų fotografas užfiksavo miesto panoramas iš įvairiausių taškų: nuo Pilies kalno, Katedros, Šv. Jono, Visų Šventųjų bažnyčių varpinių bei Tauro kalno ar Basanavičiaus gatvės. Daug dėmesio skyrė ir žydų gyvenamojo kvartalo vaizdingoms gatvelėms. Vėliau, po Pirmojo pasaulinio karo, fotomenininkas jau žymiai mažiau fotografavo Vilniaus miesto architektūrą, nors užfiksavo visus svarbiausius restauravimo ar paminklų konservavimo darbus.

1944 m. J. Bulhakas su sūnumi Janošu ir mokine, karo metais – asistente, Sofija Urbanavičiūte-Subačiuviene fotografavo vokiečių bei rusų sugriautą Vilnių.

Vilniaus vaizdas į fotografiją artėjo iš tolo – iš kartografijos lakštų, grafikos ir tapybos darbų. Iš žemėlapių ar miesto planų – su išpaišytais senamiesčio namukais, miesto siena ir pilimi – siekis sukurti Vilniaus fotopanoramą, kur viskas matytųsi kaip ant delno. Vilnius, išsidėstęs slėniuose ir ant kalvų, labai tiko fotografiniam žvilgsniui įvairiais kampais.

Visai prie fotografijos priartėjama per grafiką – ypač J. K. Vilčinskio 1858 m. išleistame, o pakartotame XX a. pabaigoje Vilniaus albume. Apibendrinantį tašką Vilniaus vaizdų istorijoje padėjo V. Drėmos veikalas Dingęs Vilnius – ir vaizdine medžiaga, ir metų metais sukauptais istorijos faktais. Gaila, kad autorius nebespėjo paruošti tęsinio su senomis Vilniaus fotografijomis. Bet Dingęs Vilnius ir V. Juodakio knyga Lietuvos fotografijos istorija atvėrė kelią naujiems senų laikų vaizdinės atminties tyrinėjimams. XIX a. pasirodė turintis nemažiau mįslių ir neištyrinėtų plotų, negu XX a., kuriame fotografijos raidą trikdė ar iškreipdavo iš normalaus kelio nesiliaujančios kovos už laisvę, pasauliniai karai, okupacijos.

Viena iš problemų – senosios fotografijos kelias į spaudą. Jį siaurino ne tik spaudos technika, bet ir istorinės aplinkybės – lietuviškos spaudos draudimas po 1863 m. sukilimo. Kurį laiką fotografija į lenkų ar rusų spaudą galėjo patekti tik per raižinius. Todėl neatsitiktinai lietuvių (D. Junevičius) ir lenkų (M. Plater-Zyberk) fotografijos istorijos tyrinėtojai daug iki šiol nežinomų A. Korzono fotografijų aptiko lenkų savaitraštyje Tygodnik Ilustrovany ir kt.

Dėl spaudos draudimo pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 m. pasinaudota galimybe pristatyti Lietuvą per Prūsijoje bei JAV leidžiamą lietuvišką spaudą, taip pat per porą šimtų fotografijų, surinktų Lietuvoje. Tikrasis fotografijos susiliejimas su lietuviška spauda prasidėjo tik po spaudos draudimo panaikinimo 1904 m.

Tačiau ar galima sutikti, kad iki tol susidomėjimas fotografija buvo menkas? „Sprendžiant iš žinomų amžininkų atsiliepimų, Lietuvoje net Vilniaus vietovaizdžių nuotraukos nebuvo labai paplitusios ir reikšmingesnio poveikio visuomenei nedarė. Net 1878 m., kai jau buvo padarytos J. Čechavičiaus nuotraukos ir išleisti pirmieji N. Ordos piešinių litografijų albumai, leidžiami vis nauji puošnūs J. K. Vilčinskio albumo sąsiuviniai, Tygodnik Ilustrowany autorius pastebėjo: „nors joks kitas miestas neturi tokių kaip Vilnius apylinkių, vertų pieštuko ar plunksnos, Vilniaus vaizdų yra mažai, o brangūs N. Ordos albumai ne kiekvienam prieinami.“ O juk J. Čechavičius jau sudarinėjo Vilniaus albumus, pats mielai pardavinėjo fotografijas savo fotoateljė Botanikos sode.

Lietuvoje pirmasis po Antrojo pasaulinio karo miesto architektūrai iki XX a. pradžios skirtas albumas Vilnius pasirodė tik 1955 m. (antrasis leidimas 1958 m.), kuriame pateikiamos 194 įvairių autorių nuotraukos. Tiesa, per 30 nuotraukų yra J. Bulhako, tačiau autoriaus pavardė nenurodoma.

Dar po dešimties metų (1965) pasirodė R. Rakausko ir A. Sutkaus fotoalbumas Vilniaus šiokiadieniai. Vilniui skirta ir 1969 m. išspausdinta A. Kunčiaus knyga Senojo Vilniaus vaizdai. Ir vėliau vis grįžta Vilniaus tema: M. Baranausko ir L. Ruiko Naujasis Vilnius (1972), B. Orentaitės Vilnius (1977) ir kt. Mūsų dienomis vos ne kasdien kas nors išleidžia knygą su Vilniaus vaizdais.

Kitas klausimas: kaip per XX a. buvo išplėtota Vilniaus fotografijos tradicija kelių kartų Vilniaus fotografų darbuose: nuo A. Sutkaus, R. Rakausko, A. Kunčiaus – iki S. Žvirgždo, A. Budvyčio, V. Balčyčio, G. Trimako, A. Baltėno, R. Krupausko, R. Baranausko ir kitų. Kadaise J. Bulhakas rašė apie Vilniaus unikumą – nesą ribos tarp miesto ir kaimo, tarp kultūros ir natūros. Dabar menotyrininkė A. Narušytė pažymi jau ką kita: „Todėl čia tradicinės „gamtos“ ir „kultūros“ opozicijos tiesiog nebėra. Ir gamta, ir kultūra sudaro vieną „Vilniaus šilelį.“

Vieni fotografai per Vilniaus kiemus, mūrų vertikales kyla aukštyn ar magiškos atmosferos paveikti klaidžioja „pasakų ne pasakų“ gatvelėmis, kiti – pristato amžiaus pabaigos sostinę, kuri ne tik nesubrendo iki metropolio, bet netgi išlaikė miesto-kaimo junginio bruožus, treti – nuo tolimiausių kalvų, aplinkinių brūzgynų tik pakartoja jo kontūrus ir išplečia raiškią priekinio plano augalų grafiką.

Visais laikais fotografams buvo sunku atsispirti Vilniaus magijai, todėl jie šimtus kartų mėgino pajausti, užfiksuoti ir kitiems parodyti: „Kur skamba paskutiniai srauniosios Vilnios posmai, tyliai alsuoja Neris, – šimtmečius arkomis surėmęs, dunkso žilagalvis Vilnius. Legendomis apipintas. Dainomis išgarsintas. Perskaityk jį kaip knygą: aikštę po aikštės, gatvę po gatvės. Įsižiūrėk į prasmingus jo bruožus, kaip į brangaus žmogaus veidą. Ir pamilsi. O išsiskyręs dažnai mintimis grįši čia, kur Vilnia, Neris…

[…] Kur senamiestis – tarsi gyvas muziejus. Kur kolonų būriai, puošnių bokštų didybė, sustingęs išgražintų fasadų džiaugsmas ir liūdesys… Kur, klajodamas jaukiais skersgatviais ir vingiuotomis gatvelėmis, gali be galo klausytis žilųjų amžių kalbos. Kur kiekvienas akmuo, kiekviena plyta tyliai pasakoja apie Vilniaus praeitį…“

Stanislovo Žvirgždo nuotraukos