Dabar tik ekspertas gali susidoroti su problema, jis gali nustatyti, kad tai yra problema ir sakyti, kad tai yra problema, – dainuoja-deklamuoja Laurie Anderson. Ekspertai yra šiandieninio mūsų pasaulio sudedamoji ir labai svarbi, jei ne svarbiausioji dalis, nes jie yra tie daugiausiai išmanantys žmonės, kurie mums siūlo išsigelbėjimą ir kitą – po ekspertų – magišką žodį – sprendimą. Išspręsti problemas reiškia išsigelbėti nuo kančių ir trečiojo svarbaus šiandien žodžio – nerimo, tapusio pagrindiniu mūsų palydovu, kurį kelia ketvirtasis – stresas, kylantis iš penktojo – nepasitikėjimo ar šeštojo – krizės, kurią sukelia septintasis – ramybės ar aštuntasis – pinigų stygius šiame – devintasis – reitingų ir reklamos šauniajame pasaulyje. Mes esame supami problemų iš visų pusių ir mums būtini ekspertai kaip išsigelbėjimas. O jei nežinai, kad tai yra problema, ateis ekspertas ir pasakys, kad tai yra problema, o įvardinti problemą, kaip dainuoja Laurie Anderson ir visi psichologai ekspertai – jau pusė sprendimo. Pusė išganymo. Todėl ieškokime ekspertų. 

O jų yra daug, aibės – žiniasklaidoje, įvairiuose skelbimuose, kabinetuose, pokalbių šou ir komentaruose. Palikime ramybėje reklamą kaip receptų šaltinį teisingai gyventi, bet pasižiūrėkime į jos sukeliamas pasekmes – t.y. tai, ko negaudami, mes patiriame stresą. Kadangi reklamos daug, stresas ir nepasitenkinimas garantuoti. Ir jiems mažinti į pagalbą paskui reklamą ateina jos sudėtinis dėmuo – ekspertai, siūlantys įsigyti tam tikrą, paprastai ypatingą, ekskliuzyvinį daiktą arba tam tikrą sprendimą. Už kelis šimtus litų sužinosime, kaip sutaupyti likusius pinigus. Kaip teisingai naudotis ekspertų paslaugomis. Kaip nustoti nerimauti dėl pinigų stygiaus. Kaip susipykus su antrąja puse dėl neįsigyto daikto neišsiskirti. Kaip vardan šeimos susitaikymo praleisti žavų savaitgalį už kiek daugiau nei anas daiktas kainavo – bet juk apsimoka. Svarbiausia – ramybė, sako ekspertas. Nes jis – psichologas, ant jo sienos – sertifikatas, o šalia jo – laukiančiųjų suolelis. Eksperto statusą patvirtina faktas, kad jį rodė per televiziją ir aprašė madų ar pop-psichologijos žurnale. Ir visa laimė čia yra tai, kad jis savo kabinete bent sertifikatą turi. Ir jei jis jūsų šeimą sutaikė, puiku. Nesutaikė – taip pat. Nes jūs galite nueiti į TV studiją, pasiguosti kitam ekspertui ir jau po kurio laiko pats tapti ekspertu skyrybų klausimais. Woody Alleno situacijų ekspertu. Woody Alleno filmų personažu. Nes ne aukštosios mokyklos moko, o gyvenimas yra tikrasis universitetas, kaip rašė proletaras Gorkis.

Kiti apsieina be sertifikatų – juk galima ir pasitikėti žmogumi šioje nepasitikėjimo visa kuo epochoje. Kaip draugu. Ekspertų reikia visiems, ir jie kaip draugai ateina į pagalbą. Kaip advokatai Holivudo filmuose ir Jungtinėse Amerikos valstijose. Juos kviečia į televiziją, į solidžias žinių laidas, ir jie, pavyzdžiui, politikos ekspertai, sakosi matą sprendimą. Tiksliau – situaciją. Kurią, tiesą sakant, matome ir mes, bet jie geriau, nes jie – politikos apžvalgininkai. Prisiminkime, kaip jie kalba: koalicija dabar gali sugriūti, nes ji – ant sugriuvimo ribos. Ir jei dar vienas žmogus pereis į opoziciją, valdžią gali ištikti nesėkmė. Bet, priduria, gali veikti ir mažumos vyriausybė, taip jau buvo pas mus ir dar anoj šaly. Tad – laikas parodys. Ačiū, dėkoja žinių vedėjas ir jis  laimingas, nes laida iškart tapo solidesnė, nes pakalbino ekspertą. O mums pasisekė – mes pasitikrinome, kad panašiai galvojame, nesame tokie pėsti. Ne, mes neišgirdome nieko, ko nebūtume žinoję, mums nieko nepranešė ir, kaip visada, nepateikė nė vienos įžvalgos, teorijos, politinio žaidimo kulisų. Bet – mes padidinome pasitikėjimo savimi reitingus. Nes prieš mus sėdėjo ekspertas, baigęs politikos mokslus. Ir jis dar sąžiningai pasakė, kad politika – užkulisių žaidimas, o jis jų nežino ir jam neprivalu jų žinoti. Nes jis ne koks nors bulvarinis žurnalistas, o apžvalgininkas. Kuo jis skiriasi nuo nekilnojamojo turto eksperto ar nuo rinkos analitiko, pagrindžiančio bet ką po to, kai dalykas įvyko? Niekuo. Orų pranešėjai solidesni – jie bent remiasi žemėlapiais ir vėjo kryptimis. Kur pučia žmonių norai – sunkiau nuspėjama.

Kiti ekspertai yra kur kas žavingesni. Jie neturi nei mokslų baigimo pažymėjimo, nei sertifikato ant sienos. Bet jie, kaip teisingai išaiškina dainuodama Laurie Anderson, dažniausia patys save pasiskiria ir pasivadina ekspertais. Madų, salonų, valgių, pramogų. Žmogus po vieno kino festivalio, į kurį pats nuvyko niekieno nekviestas, tampa kino ekspertu. Kitas, pavartęs madų žurnalus ir apsilankęs Londone, pasiskelbia išmanąs gyvenimo ir aprangos stilių. Žmogus be etikos tampa etiketo guru. Ketvirtas tiesiog nieko neaiškindamas pasirašinėja ekspertu. Juos jungia vienintelis dalykas – savireklama, viešieji ryšiai ir kartais rėmėjai, už kurių lėšas jie įsigudrina surengti savo vakarėlį. Labiausiai diskutuojamas žvaigždžių ekspertas pats tampa žvaigžde. Žvaigždžių žurnale jis pareiškia, kad visi kvepalai mūsų parduotuvėse – tai skalbimo milteliai. Be abejo, nes negali kvepėti tuo, kuo gali kvepėti kas nors kitas tame pačiame vakarėlyje. Ir įvardina savo kvepalus – žinoma, tai bus itin ekskliuzyviniai „Comme des Garçons“, – kvepalai, kurie buvo madingi tarp snobų prieš kokį dešimtmetį, – kaip pasakė kitas ekspertas. Pagaliau ir pirmasis juos sužinojo. O dar vienas ekspertas mums patarė nueiti į kiną, kurį jis aprašė tame pačiame madų žurnale, nes turėjo kažką parašyti. Kadangi mes skaityti žiniasklaidos nemokame ir galvojame, kad jei rašo, vadinasi – vertinga, nueiname į tą filmą. Ką iš tokių ekspertų išlošiame? Sutrumpiname laiką iki mirties. Ir net – geriausiu atveju – be streso.

Nebepramogų ekspertas gali būti gerokai piktesnis. Jis gali piktintis valdžia ir visur plaunamais pinigais. Mums pasisekė – tai vėl sutampa su mūsų pokalbiais virtuvėje ir kavinėje. Mums ramiau – mes ne vieni, ir mes netgi kontroliuojame. Ką? Įmanomą pinigų plovimą. Ir po kurio laiko ekspertas pasako, kad jis aptiko dar vieną komisiją, kuri taip pat gali plauti pinigus. Mes piktinamės. Nesvarbu, kad ta komisija gyvuoja jau nuo valstybės atsiradimo. Ekspertas ją aptiko. Mes apstulbę – kaip tai gali būti? Gali. Arba ne.

Dar yra tokia rūšis ekspertų, kurie yra ramūs, nes patys gali plauti pinigus. Pasivadina ekspertų grupėmis, institutais su itin gražiai skambančiais ir visiškai neaiškiais pavadinimais – projektų vertinimo institutais, kultūros politikos eutanazijos institutais,  globalios mokslo integracijos į pramonę studijų centrais ir pan. Bet jie neplauna. Kam? Jie patys dosniai finansuojami valstybės ir kažką veikia. Jei jie tarptautiniai - jie rašo galimybių studijas. Pvz., Guggenheimo muziejaus Vilniuje galimybių studiją. Tokią, kokia yra parašyta, šiaip jau gali sukurpti aštuntokas rašinėliu „Vilnius – Lietuvos sostinė“, tik gaus 8, nes paminės mokslinį muziejų, kurio šiame mieste nėra, nes kopijavo iš interneto tekstą apie kitą miestą. O mes tarptautinei galimybių studijos grupei už tai sumokame 200 000 Lt. Klausimas, kurie ekspertai šiuo atveju pavojingesni – saulėlydžio ir saulėtekio slėnių ar anie, madų ir žvaigždžių patekėjimo?  Spėčiau, kad pastarieji, nes pirmieji ima tik pinigus. Antrieji valgo mūsų protą.

Ekspertų yra įvairių, jų reikalauja rinka, nes, kaip dainuoja Laurie Anderson, jei nėra eksperto, galinčio išspręsti problemą – tai jau dviguba problema. O visuomenė nenori būti aptekusi problemomis. Ji nori tikėti bet kuo, kuo tik įmanoma šioje autoritetų nepripažįstančioje šalyje. Nes norint suprasti autoritetą, reikia mokytis ar kažką išmanyti. Ekspertai siūlo tik maloniai nusiteikus klausytis jų kalbos kaip atpalaiduojamojo masažo. Todėl neverta gilintis, ar eksperto sertifikatas tikras, ar jis anksčiau bent kiek domėjosi tuo, ko dabar pats moko, ar jis baigė ir kur baigė mokslus, ar iš jo kalbų tikrai mes išgirdome kažką naujo. Kuriems galams?  Tik įsivarysim stresą. Ir vėl reikės ieškoti kito eksperto. Patikėkit manim.

Kultūros savaitė