Fotografas Algimantas Aleksandravičius. Rūtos Kazlauskaitės nuotrauka.

Ganėtinai nerimavau laukdama susitikimo su Algimantu Aleksandravičiumi. Juk jis – „didelio kalibro“ žmogus: Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas, Lietuvoje ir užsienyje surengęs per šešiasdešimt personalinių parodų bei išleidęs dešimt autorinių fotografijų albumų. 2002 metais jam paskirta Lietuvos kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis, 2003 metais pripažintas geriausiu portretistu Europoje. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė jam skyrė meno premiją už reikšmingus Lietuvos menui ir kultūrai darbus. 2007 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Algimantą Aleksandravičių apdovanojo ordino už nuopelnus Lietuvai medaliu, o 2008 metais jam buvo įteiktas Nyderlandų Riterio ordinas. Lūkuriuodama prie katedros mintyse jį įsivaizdavau rimtą, nelinkusį juokauti ir tuščiažodžiauti fotomenininką. Tačiau baimė netrukus prasisklaidė, kai išvydau paprastą, linksmą, nestokojantį humoro jausmo žmogų, nešiną dvejomis ledų porcijomis bei vengiantį saulės kaitros. Suradę jaukią vietą pavėsyje, ant suoliuko Katedros aikštėje mes ir pradėjome pokalbį...

Papasakokite apie savo vaikystę.

Na, aš vaikystę nelabai nemėgstu. Aišku, vaikystėje gražiausi prisiminimai, bet aš kažkaip netapatinu savęs su ja. Gyvenau Klaipėdoje, vasaras leidau kaime, pas senelius. Niekad nemokėjau plaukti. Jūra, upė buvo šalia, bet dar dabar nemoku plaukti. Kai kam nors tai pasakau, klausia, ar dviračiu moku važiuoti. Sakau, moku. Taigi, tiek apie vaikystę.

Kada supratote, kad norite kurti?

Treniravau sportininkus – buvau treneris. Rašiau visokius tekstelius respublikiniams, vietiniams laikraščiams. Tuomet jau gyvenau Panevėžyje. Niekaip negalėjau prisipašyti fotografų, kad nufotografuotų sportininkus. Didelio čia daikto nusipirkti fotoaparatą ir pačiam tai padaryti. Kadangi turėjau užpakaly šiek tiek kūrybinio parako, supratau, kad taip daryti nuotraukas yra neįdomu, tad pradėjau domėtis menine fotografija. Ieškojau kokio menininko, kuris man parodytų, kaip tai yra daroma. Panevėžyje visuomet buvo krūva gerų fotografų... Man pasisekė.

O kiek Jums buvo tada metų?

Aš labai vėlai pradėjau fotografuoti. Man tada buvo dvidešimt aštuoneri.

Kas buvo Jūsų mokytojas?

Mokytojo neturėjau. Didelę įtaką Panevėžyje man darė S. Saladūnas. Niekada nedariau taip, kaip jis darė. Ir dabar nedarau. Jis taip pat nedaro taip, kaip aš, tačiau mane sužavėjo jo fotografinė estetika ir etika. Kai vyksta susitikimas su jaunesniais fotografais, aš jiems sakau: niekada iš nieko nesimokykite menų. Galite mokytis menų istorijos, technikos, kompiuterinių dalykų, tačiau pati kūryba yra viduj. Širdy.

Tad galima sakyti, kad nebuvo asmenybės, į kurią norėjote lygiuotis?

Na, prastas kareivis, kuris nenori būti generolas. Aš visuomet norėjau būti geriausias, geras ar dar kažkoks, bet vėliau, kai įninki į vieną veiklą, viskas tampa žaidimu. Kai pasieki auštą lygį, nebėra svarbu, koks tu: geresnis, blogesnis...

Kodėl fotografijoje pasirinkote portreto žanrą?

Iš pradžių fotografavau aktus, vėliau – šiek tiek sportą. Dariau visokius režisūrinius pastatymus. Tačiau vieną dieną paskambino Panevėžio dramos teatro vadovas, režisierius, ir paklausė, ar neturiu vieno mirusio aktoriaus fotografijos. Atrodo, niekas jo nuotraukos neturėjo. Ir lyg perkūnas iš giedro dangaus atėjo supratimas, kad noriu fotografuoti žmones. Ypač tuos, kurie yra šalia. Aš kalbu apie Lietuvą. Šiandien jau esu išleidęs dešimt albumų apie Lietuvos rašytojus, teatralus, džiazo meistrus, dailininkus. Kartu ir pats užaugi. Domiesi jų kūryba. Eidamas fotografuoti dažniausiai darai namų darbus.

Nerijus Juška. 2010 m. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Ar nemanote, kad šį fotografijos žanrą būtų galima sugretinti su interviu žurnalistikoje?

Na... Negaliu pasakyti. Aš galiu tik viena pasakyti: kai aš ar kas nors kitas padaro portretą, o žmonės jį pamato fotografijos ar tapybos parodoje, daugelis sako: „Va, kaip pataikė, kaip atskleidė jo charakterį!“ arba kaip tik neatskleidė ir „Čia visai nepanašus... Mes juos žinome visai kitokius.“ Nesąmonė. Net jei visą gyvenimą pragyvenčiau su žmona ar draugu, va, vaikas mane trisdešimt metų mato. Ir jei reikėtų parašyti apie mane, aš manau, kad knygoje toli gražu nebūčiau toks, koks iš tiesų esu. Nes kai atsikeli ryte, net pats nežinai, ką gali iškrėsti ir padaryti šiandien. Gyvenimas taip supasuoja, įvaro į kampą arba, atvirkščiai, plačias erdves atskleidžia... Aš visiems fotografams sakau: „Daryk gerą fotografiją ir nebandyk tu nieko ten atskleisti.“ O interviu jau yra kitas dalykas. Tu bandai iščiupinėti žmogų per padidinamąjį stiklą. Pasiimi mikroskopą ir klausi žmogaus: „Batų dydis? Ar kojas plauni iš vakaro ar iš ryto?“

Jūs bendradarbiavote su tokiais žurnalais kaip Ieva, Ieva Bazar, Cosmopolitan, Laiko balsas, Laima. Kokiems dar žurnalams ar laikraščiams fotografavote? Kur dar esate dirbęs?

Žurnale „Extra“ turėjau savo rubriką. „Laiko balse“ buvau art redaktorius. Tačiau išėjo tik trylika numerių. Šis žurnalas buvo labai pozityvus bei teigiamas. Jame buvo rašoma apie menus, asmenybes. Gaila, kad bankrutavo. Na, juk viskas remiasi į pinigus.

Ar fotografuojant portretus spaudai galima teigti, kad tai kūryba? Kiek į darbą įdedate savęs?

Fotografavimas pagal užsakymą konkrečiam žmogui yra kūryba. Mane juk ir samdo todėl, kad turiu savitą įžvalgą bei stilių. Ir aš tai darau taip, kaip noriu ir kaip man reikia. Laikraščiuose dirbantys fotografai kartais net nemato, ką padaro. Nuspaudžia mygtuką, ir tiek. Aš tam turiu laiko: pasižiūriu, pakadruoju, patamsinu, pašviesinu, spalvas pakoreguoju ir atiduodu. Aš manau, kad spaudos fotografija Lietuvoje nėra labai vertinama. Žurnaluose Ieva, Laima fotografija tuo metu, kai dirbau, buvo itin vertinama. Aš manau, kad ir dabar taip yra, nors neatsimenu, kada paskutinį kartą tuos žurnalus rankose laikiau.

Ar nemanote, kad tik užsitarnavus labai gerą portretisto vardą, galima teigti, kad pasiekėte profesionalumą fotografijoje?

Matot, mokymasis yra beribis. O iš tiesų, kuo daugiau pasieki, tuo labiau mokaisi. Ieškai kitų kelių. Perfrazuodamas S. Gedos žodžius sakau, kad ieškai, skoliniesi kitų akis. Tai iš žvėries, tai iš paukščio, kad vis kitaip pasižiūrėtum į portretuojamąjį. Aš manau, kad gerai fotografijai padaryti visuomet reikia labai aukšto profesionalumo. Nebūtinai mene. Net jei būtų langų arba grindų valytojų konkursas, kai rezultatai būtų tikrinami pagal švaros koeficientą, aš galvoju, kad taip pat būtų labai sudėtinga tobulai išvalyti langus. Aš manau, kad padaryti aukšto lygio ir peizažą, ir reportažinę fotografiją yra sudėtinga. Darant portretą gerai yra tik tiek, kad turi bendrauti su fotografuojamu žmogumi.

Kodėl Jūsų kūryboje fotografuojami žmonės dažniausiai yra vyresnio amžiaus? Ar manot, kad jaunuolių veidai negali tiek daug pasakyti, kiek vyresnių žmonių?

Aš dažniausiai fotografuoju žmones, kurie yra kai ką nuveikę. Sakykime, pasiekę tiek teatre, tiek literatūroje, tiek muzikoje. Jaunas žmogus labai retai turi pasiekimų, neskaitant gimnastikos. Išvis sporte daug pasiekęs žmogus dažniausiai yra jaunas. Bet, tarkim, rašytojas iki dvidešimties metų labai retai yra pranešęs apie save pasauliui arba Lietuvai, kad jis yra vienas iš lyderių. Aš iškart pulčiau fotografuoti.

Tad Jūsų kūryba turi labai didelę išliekamąja vertę?

Aš manau išliekamąją vertę turi bene visos fotografijos. Ar tu gerai portretus darai, ar ne. Aš manau, kad visos fotografijos, kuriose įamžinti žmonės ar laikmetis, turi išliekamąją vertę. Va, dabar nufotografuosim Katedros aikštę ir parašysim „2010 m. liepos 22 d.“ Gal po penkerių metų bus karas ar tvanas, užplūs vandenys ir nebebus jos. Ir tai bus viena iš paskutiniųjų fotografijų, kurioje matyti, kaip ji atrodė.

Kaip manote, ar iš profesionalių portretų galima pažinti žmogų? Tiek metų fotografavęs įvairias asmenybes Jūs natūraliai turėjote tapti psichologu.

Mane daug kas kaltina, kad mano portretai dažnai yra nepanašūs į portretuojamuosius. Dėl to aš stengiuosi daryti gerą fotografiją sau. Jeigu man reikia padaryti nuotraukų konkrečiam žmogui, šeimai arba žurnalui, kuriam reikia labai gražių nuotraukų, tuomet, aišku, ir atlieku užsakymą atsižvelgdamas į reikalavimus. Bet aš visuomet pasilieku bent vieną fotografiją, kuri yra įdomi man. Fotografai, darantys portretus, turi būti plepūs. Manau, kad tapau ganėtinai geru psichologu, kad galėčiau rimtai imtis šios srities. Koks tai lygis – nėra labai svarbu. Jis atsiranda bedirbant. Taip pat labai svarbu visuomet padaryti namų darbus. Jei žmogus yra rašytojas (gerai, jeigu jis lietuvis, nes mes jį gerai ar tik iš dalies žinome), bendraujant su tokiu žmogumi yra labai svarbu minėti jo kūrybą, nes tai jam yra malonu. O pačiame gale gali pasakyti: „O šitas Jūsų romanas ar pjesė man visai nepatinka!“ Ir sako: „Kodėl?“ Tada prieš išeinant dar padarai nuotraukų su negatyviomis to žmogaus emocijomis. Bet to negalima daryti pradžioje. Nes tuo gali viskas ir pasibaigti.

Ar žmonės, kuriuos fotografuojate suranda Jus, ar Jūs pats susirandate žmones, kuriuos norite fotografuoti?

Jeigu darau kažkokį projektą, žmonių ieškau aš. Pavyzdžiui, žymiausi Lietuvos dailininkai. Tačiau yra žmonių, kurie mane susiranda patys.

Videniškiai. 2010 m. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka.

Jūs pasakėte: „Fotografija – rašymas šviesa. Šviesa – tai Dievas. Kiekvienąkart, kai fotografuoju, kviečiuosi Jį sau pagalbininku, kad iš tikrųjų galėčiau pasitarnauti Jam – savo Viešpačiui.“ Kaip manote, ar kūryboje yra dieviškumo?

Absoliučiai visa kūryba yra dieviška. Kad ir ką jūs darytumėte: megztumėte, gražiai kalbėtumėte apie žydintį medį, apie praeivio šypseną ar apie savo draugą. Tai yra dieviška. Aš bent taip manau. Tai yra mumyse, ir tai mus veda. Man čia aksioma. Aš net negvildenu šio klausimo.

Koks, pasak Jūsų, yra svarbiausias elementas, be kurio nė vienas fotografas neišsiverstų?

Fotoaparatas.

Bet juk šiandien fotografai išsiverčia ir be jo, pavyzdžiui, fotografuodami su degtukų dėžute...

Bet tai juk vis tiek fotoaparatas. O kaip padaryti fotografiją, jei nėra fotoaparato? Na, dar vienas svarbiausias dalykas yra akis. Dabar ir aklieji fotografuoti pradėjo, bet čia jau kiti dalykai. Aš nesišaipau ir rimtai nenoriu apie tai kalbėti. Tai yra toks performansas. Aklas girdi, jaučia, bet vis tiek jis pačios nuotraukos nemato. Jis fotografuoja pagal klausą. Aš manau, kad fotografui pirmiausia reikalingos akys ir bent vienas pirštas, kuriuo galėtum paspausti mygtuką.

Jūs esate fotografavęs Nyderlandų karalienę, žymių menininkų, poetų, verslininkų ir netgi psichiškai neįgalių žmonių...

Kodėl net? Reikėjo sakyti: „Kalinių, psichiškai neįgalių žmonių ir net intelektualų“ (juokiasi – aut. past.). Tas žodelis „net“... Mes negalime atsižadėti lazdos, terbos ir ligos.

Na, juk retas fotomenininkas išdrįsta fotografuoti psichinius ligonius.

Daug kas mane kaltina: „Va, tu fotografavai žymius žmones ir pats tapai įžymus.“ Aš manau, kad mene visi kuriantys žmonės supranta, kad svarbu ne ką fotografuoji, o kaip (pabrėžia – aut. past.). Fotografuodamas griovį aš gal padarysiu jį daug meniškesnį nei, pavyzdžiui, žinomiausią pasaulyje prezidentą B. Obamą. Ir ta griovio fotografija bus vertingesnė už prezidento.

Jūsų knygos „Devyni aukštai“ pradžioje buvo straipsnis, kuriame rašoma, kad psichikos ligoniai yra besieliai, jie yra natūralūs fiziologiškai. Šie žmonės nepozuoja, yra būtent tokie, kokie yra. Ar tai tiesa?

Žinot, aš ir taip maniau, kol neatsidūriau ten. Kai pamačiau tą aplinką, pagalvojau, kad kiekvienas kadras, padarytas bet kokiu rakursu, bet kaip, bus menas. Jų veidai, elgesys... Tik spausk, ir bus. Pirmą dieną tris valandas buvau ten, grįžau, išryškinau krūvą juostų... Radau tik du kadrus, kuriuos galėčiau eksponuoti. Tada, kai jau kitą kartą važiavau, supratau, kad reikia labai atsakingai ir įdėmiai į tai žiūrėti. Kaip ir į bet kokį kitą fotografavimą. Kartais tai būna apgaulinga. Nėra taip, kaip atrodo. Na, jie tikri, taip, tikri, bet vis tiek reikia suvaldyti kompoziciją, šviesą.

Ar esate išbandęs kitas meno sritis? Kokias?

Esu šokęs. Į mane pažiūrėjus turbūt atrodo, kad tik iš trečio aukšto galėčiau šokti ir pateisinti Niutono traukos dėsnį (juokiasi – aut. past.). Bet kažkada šokau liaudies šokius. Vienuolika metų. Vienus metus šokau pramoginius. Jau seniai juokauju viena fraze: „Vaikinai kviečia šokti merginas, o merginos – policiją“ (juokiasi – aut. past.).

Portretistai dažniausiai mėgsta daryti ir autoportretus. O Jūs?

Na, turiu kokius tris. Iš vargo. Nukabinau beveik visus veidrodžius namie. Aš turiu saugiai gyventi.

Namie manęs neturi jokios pabaisos ar šmėklos gąsdinti (juokiasi – aut. past.). Mano siela žydi, o išorės aš nenoriu matyti.

Koks šiandien yra Jūsų didžiausias tikslas?

Aš paprasčiausiai džiaugiuosi, jeigu kuriu, jeigu turiu veiklos. Šiuo metu tikrai turiu ką veikti. Yra netgi trys ar keturi projektai, kuriuos reikia realizuoti, vienu metu. Man tai yra labai įdomu. Vienintelis minusas yra tai, kad tam labai trūksta laiko. O norisi pabūti su draugais, gitara pagroti ir kartais išgerti lašelį. Tai yra labai malonu ir smagu. Na, o tikslų kokių nors nelabai turiu... Norai vis dar pildosi.

Kokius žmones Jūs pats labiausiai mėgstate fotografuoti ir su kuriais bendrauti?

Aš pastaruoju metu fotografuoju labai daug ką. Va, rudenį Rotušėje atidarysiu LDK paveldo parodą. Tai bus fotografijos iš Baltarusijos – Krėva, Sapiegų, Radvilų dvarai, tvirtovės ir t.t. Taip pat bus „Adomo Mickevičiaus pėdomis“. Pervažiavau Baltarusiją, kur jis gyveno, ką darė, aplankiau Krokuvą, kur jis palaidotas, net karstą nufotografavau. Važinėju po pasaulį, darau reportažą iš Europos miestų, sostinių. Fotografuoju ir benamius, gražius jaunus vaikigalius. Man tai labai įdomu. O bendrauti man patinka su tais žmonėmis, kurie turi ne normalų, o, sakyčiau, padidėjusį humoro jausmą. Kurie gali pasišaipyti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Gerąja prasme, aišku. O šiaip visai nesvarbu, kas jis yra. Mačiau daug paprastų žmonių, kurie turėjo tokį gerą humoro jausmą ir mačiau „didelių“ žmonių (kalbu apie pareigybes), kurie buvo nykūs. Aišku, mes dažniausiai vertinam iš savo varpinės.

2003-iaisiais buvote įvertintas kaip geriausias portretistas Europoje. 2007-aisiais Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Jums suteikė ordino už nuopelnus mūsų šaliai medalį. Ar dar yra kas nors svarbesnio bei didesnio, ko dar nepasiekėte?

Na, žinot, žmogus gali daug ko norėti, tačiau Dievas iš to šaiposi. Aš manau, kad reikia tiesiog daryti darbus. Konkrečiai, fotografuoti. Apdovanojimai, jeigu jie turi piniginę išraišką, yra labai malonūs, o jei neturi, tai tik malonūs. O darbai lieka. Jeigu padarai kažką vertingo – pastatai spektaklį, sukuri šokį, manau, kad tai yra daugiau nei koks nors apdovanojimas. Jis išryškina arba atpalaiduoja žmogų taip, kad jis nieko nebedaro. Toks jautiesi didis, tarsi Dievas, o dievams tai nepatinka. Tuomet tu paprasčiausiai nieko nebedarai. Esi niekas, koks iš tikrųjų turbūt ir buvai. Tai yra egzaminas. Kiekviena pergalė yra egzaminas. Kiekvienas nuopuolis, nuosmukis yra kelias į priekį. Aišku, geriau nuopuolius patirti neakivaizdžiai.

Ar manote, kad kada nors pasieksite ribą, kai padėsite fotoaparatą į šalį ir niekada jo daugiau nebepaimsite į rankas?

Taip, kai mirsiu arba jei būsiu suparalyžiuotas. Na, buvo mintis mesti fotografiją ir imtis kino. Bet paskui pagalvojau: „Viešpatie, vėl viską iš naujo pradėti!“ Vėl konkurencija, vėl grumtynės, stumdymasis pečiais. Reikia tam lėšų ir žinių.

Berlynas. 2010 m. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Daugelis Jūsų kūryboje įžvelgia nemažai filosofijos. Kiek pats jos įdedate į savo darbus?

Aš nežinau, kas ten įžvelgia filosofijos. Kažkas dailės vadovėlyje parašė, kad aš transformavau Lietuvos portreto žanrą, įvedžiau kažkokių naujovių. Kai aš darau, apie tai net negalvoju. Aš žaidžiu savo žaidimus. Suprantat, kūryba yra kaip meilė. Tu nežinai, kai elgsies. Kūryba yra toks dalykas, kurio taip pat niekad neišmoksi.

Kokių juokingų, kuriozinių nutikimų buvo nutikę fotografuojant?

Oi, užtektinai. Du žmones esu fotografavęs be juostos. Tada dar skaitmenos nebuvo. Tai buvo žymus Lietuvos aktorius S. Petronaitis. Miltinio aktorius. Fotografavau jį ir jo žmoną. Fotografuoju, fotografuoju namuose ir jaučiu, kad ta juosta seniai turėjo baigtis. Aš pažiūriu į aparatą, o filmutės ten net nėra. Ir aš taip rimtu veidu sakau: „Aš tuoj juostą įsidėsiu“. Kaip iš to anekdoto: nardėm baseine be vandens, dabar vandens reikia įpilti. Jie visai nesijuokė, o tik žiūrėjo į mane rimtu veidu ir galvojo, kad aš iš jų šaipausi. Antras variantas buvo, kai fotografavau legendinį ledo ritulininką V. Tretjaką. Jis gyvena Amerikoje, bet Rusijoje turi savo kontorą. Grįžo dviem dienoms į Maskvą. O aš tuo metu kaip tik dariau ciklą „Rusijos žvaigždynas“. Susitariau su juo, o V. Tretjakas ir sako: „Aš jums turiu keturiasdešimt minučių laiko. Ateikit anksčiau, pastatykit apšvietimą, nes konkrečiai lygią valandą mane išveš į oro uostą.“ Aš ateinu, susistatau apšvietimą, apsižiūriu, užsikabinu juostą, dar kartą patikrinu, ar ji yra. Ateina žymusis ledo ritulininkas. O čia toks stiklinis stalas, ant kurio pilna visokių suvenyrų, ledo ritulio lazdų. Aš sakau: „Gal galite ten galvą padėt, gal galite šitaip...“ Ir jaučiu, kad tos keturiasdešimt minučių turėjo baigtis. Tik kelios minutės teliko. Jis mane jau ragina skubėti. Galvoju, kad ir juosta seniai turėjo baigtis. Atidarau fotoaparatą ir žiūriu, kad ji net neužsikabinusi. Laiko nebėra. Aš sakau: „Žinai ką, užtvirtinam. Aš dar keturis paskutinius kadrus padarysiu. Kitą juostelę užsidėsiu.“ O aš tą pačią juostą užkabinau ir kelis kadrus padariau.

Jūs vis dar fotografuojate su juosta?

Oi, ne... Aš jau seniai su juosta nebefotografuoju. Kai kurie sako, kad reikia tik su ja ir fotografuoti. Nesąmonė. Mano vienas draugas sako: „Niekas į Paryžių arkliu nebejoja“. Arba lėktuvu skraido, arba mašina važiuoja. Man patogu naudoti skaitmeną, nes iškart gali pasitikrinti. Kompiuteris yra naujasis didintuvas. Kai kurie vyresni žmonės sako, kad jie nesugeba kompiuteriu dirbti. Ten net nėra ko sugebėti. Aš galvoju, kad svarbiausia yra galutinis rezultatas. Tai yra esmė. Aišku, pats procesas, kai gali „pažaisti“ su vonelėmis, man labai patinka. Kita vertus, darbas su skaitmena užima daug daugiau laiko. Jeigu nori padaryti labai kokybišką atspaudą iš skaitmenos, reikia naudoti grūdą, kad kokybė būtų tokia pati, kaip fotografuojant su juosta. Aš manau, kad aš tai pasiekiau. O laiko praeina labai daug, kol padarai tokį kadrą, kuris alsuotų, kalbėtų, gundytų...

Girdėjau, kad atidarėte parodą Maskvoje. Kokie darbai ten kabo?

Prieš aštuonerius metus rengiau tokį ciklą „Rusijos žvaigždynas“. Padariau šešiasdešimties pačių žymiausių, tačiau, aišku, ne visų, Rusijos asmenybių portretus. Fotografavau tokius „didelius“ žmones kaip aktorių P. Kurjanovą, muziką V. Spivakovą, kompozitorių A. Petrovą, aktorius K. Lavrovą, A. Kaliaginą, poetę B. Achmaduliną, kosmonautą A. Leonovą... Sakyčiau, kad jie „didelio kalibro žmonės“. Keletą darbų rodydavau bendrose parodose, į albumą „Shining“ nemažai jų įdėjau. Tačiau bendra šių darbų paroda Maskvoje buvo pirmoji. Ir turėjau neblogą pasisekimą, nes filmavo net trys rusų televizijos. Kitą dieną vyko susitikimas su studentais bei Rusijos fotografais. Tai buvo paskaita apie portreto žanrą. Buvau komisijos nariu Rusijos bienalėje. Bet lietuvių fotografija ten tikrai vertinama. Dar nuo Sutkaus laikų, kurie dar nesibaigė.

Kokie Jūsų tolesni planai, susiję su Lietuva? Kada išvysime parodą čia?

Rudenį. Vienu metu atidarysiu parodą „Prospekto galerijoje“ ir Rotušėje. Ten paroda nusidrieks per tris erdves. Na, šiais metais bus mano jubiliejus. Bet manau, kad rodysiu tik naujus, nematytus ir nerodytus darbus.

Kokia Jūsų mėgstamiausia frazė ar mintis, kuria vadovaujatės ir kurią norėtumėte pasidalyti su skaitytojais?

Jeigu gali nefotografuoti, nefotografuok. Aš visuomet improvizuoju (juokiasi – aut. past.). Šiandien daug rašytojų, filosofų, poetų, kurie pradėjo fotografuoti, rengti parodas. Jie žodžiais apkabina fotografiją. Nusiperka skarbankę, įsideda atminties kortelę ir spaudo mygtuką. O vėliau daugelis jų įsivaizduojamą priima už realų: mato kvapus, užuodžia, kaip tariami žodžiai. Tad aš ir norėčiau pasakyti, kad jei gali nefotografuoti, geriau nefotografuok (šypsosi – aut. past.).

Kalbino Rūta Kazlauskaitė