Prireikė ne vieno dešimtmečio ir Kultūros ministerijos paskelbto konkurso J. Miltinio dramos teatro vadovo pareigoms užimti, kad visi staiga praregėtų, jog šis teatras seniai ištiktas savotiškos katatonijos. Vieni nieko nematė, kiti nenorėjo matyti, tretiems nerūpėjo.

Kai prieš dvidešimt kelerius metus tada dar vieninteliame Panevėžio miesto laikraštyje pasirodė pirmas ne, kaip buvo visoje šalies spaudoje įprasta, liaupsinantis, o ryškėjančius pomiltininio dramos teatro skaudulius ir problemas įvardijantis straipsnis, būdama to laikraščio kultūros skyriaus korespondentė, atsidūriau tikro sprogimo epicentre. Donato Banionio vadovaujamo teatro partinė kuopelė savo susirinkime beveik tiesiogine žodžio prasme mane nuskalpavo ir paleido tik už užstatą: atstatyti gerą kolektyvo vardą...

Kad ir kaip ten būtų, esu dėkinga likimui: pažinčiai su Juozu Miltiniu ir kaip žurnalistei neįkainojamoms jo gyvenimiškoms pamokoms. Viena, dar iš maestro šiaulietiškojo periodo, bylojo – meno žmogui nebijoti „iššaukti ugnį“ į save. Kitą pamoką esu išmokusi iš universitetinių studijų vadovo, anuomet po stažuotės (irgi) Paryžiuje grįžusio kurso kuratoriaus, kultūros žurnalisto, vėliau rašytojo Laimono Tapino, sakiusio, kad niekada nereikia gailėtis to, ką padarai. Gailėtis reikia, kai nieko nedarai.

Dažnai prisimenu ir stengiuosi tuo vadovautis. Tad liepą sudalyvavau Kultūros ministerijos surengtame konkurse J. Miltinio dramos teatro vadovo pareigoms užimti.

Vadovavimo kultūros įstaigai patirties – daugiau nei reikalauta. Su Panevėžio dramos teatru visą savo gyvenimą esu susijusi ypatingais ryšiais: pradedant mokykliniais metais, kai rūbinėje kabinau žiūrovų drabužius (buvo tokia graži tradicija), baigiant betarpišku bendravimu su režisieriumi Juozu Miltiniu, jo mokiniais ir pasekėjais.

Taip jau susiklostė, kad ir nebūdama teatro specialistė, visada esu šalia, esu kartu. Matau tiek gerąsias kolektyvo gyvenimo puses, tiek problemas, o taip pat neišnaudojamas galimybes. Gana aiškiai įsivaizduoju kūrybinę perspektyvą, turiu vadybinę ir edukacinę vizijas, vertinu konstruktyvaus vadovavimo principus, kurie remiasi etiškais ir moraliais žmonių santykiais, skatina siekti tiesos ir būti kūrybiškiems.

Be to, esu įsitikinusi, kad minėtoje kėdėje atsidūręs ne teatralų klano žmogus būtų buvęs tik į naudą. Gaila, kad nebuvo daugiau tokių pretendentų, o teatro steigėja Kultūros ministerija, panašu, pasidavė inercijai. Dar labiau gaila, kad jau ir Lietuvoje deklaruojamas europinis „ištiestos rankos principas“ (kai politikai negali kištis į finansinio išlaikymo bei rėmimo – kultūros ir meno taip pat – reikalus), netaikomas žmogiškiesiems ištekliams, pavyzdžiui, renkant bei skiriant ministerijoms ir savivaldybėms pavaldžių įstaigų vadovus. Tai būtų netgi labai logiška, nes vėliau ir finansavimas – tiek biudžetinis tiesioginis, tiek projektinis – patenka ir eina per jų rankas.

Juozo Miltinio teatras Panevėžyje

Konkursų sąlygos diskutuotinos ir net pačių rengėjų įvairiai interpretuojamos. Nieko stebėtino, kad susidaro įspūdis, jog į valstybinę tarnybą žmonės yra numatomi, pasiūlomi, parenkami iš anksto, o konkurso finalas visada šiek tiek primena gerai surežisuotą spektaklį. Prie procedūros gal ir neprikibsi, bet įvairių kliūčių ir abejonių paprastai iškyla abejoms pusėms.

Tai kultūros įstaiga, kuriai dešimtmetį vadovavai, pasirodo esanti visai ne kultūros. Tai vadovaujamo darbo terminas aiškinamas kaip kam patogiau. Reikalaujamos veiklos programos, pasirodo, galimos ir kolektyvinės, o vadovo postą gali laimėti pretendentų duetas ar net trio. Konkurso protokolai jo dalyviams pateikiami ne perskaityti, o tik pasirašyti. O ar visi komisijų nariai atidžiai perskaito dalyvių pateiktas veiklos programas, irgi ne iš piršto laužtas klausimas.

Sužinojus rezultatus ir už nugaros užsivėrus sunkioms prašmatnios ministerijos durims, toli gražu viskas nesibaigia. Bent jau dviems iš keturių minėtojo konkurso dalyvių – tris kadencijas teatrui vadovavusiam aktoriui, režisieriui Rimantui Teresui ir jį nurungusiam, naujuoju vadovu paskelbtam aktoriui ir politikui Laimučiui Sėdžiui teko ypač nelengva dalia – atsidurti po žiniasklaidos padidinamuoju stiklu.

Norom nenorom, po juo atsidūrė ir visas Panevėžio J. Miltinio dramos teatras.

Štai tuomet miesto bendruomenė (galgi ir Kultūros ministerija?) pagaliau suvokė: teatras rimtai serga. Katatonijoje atsidūrusio žmogaus būseną kai kurie specialistai apibūdina kaip savyje pasiklydusią asmenybę. Panašu, kad tokia būsena jau seniai yra ištikusi visą kūrybinį mūsų teatro kolektyvą. Kaip sakoma, tereikėjo dar vieno lašo...

Spekuliuoti istorinėmis valstybės perturbacijomis būtų neteisinga. Ir sovietiniais laikais Lietuvos profesionalusis scenos menas bei jų kūrėjai sugebėjo gyventi gerokai aukštesniame dvasinės kultūros lygmenyje, kur kas didesnės kūrybinės įtampos lauke. Tuo tarpu unikaliame, išskirtinio talento sukurtame, milžinišką šlovę irgi sovietmečiu pelniusiame Panevėžio teatre meninė kūryba ėmė smukti iškart po to, kai despotiškojo „šefo“ darbo metodų nebeapsikentę aktoriai išsikovojo jo atleidimą iš meno vadovo pareigų.

Šiemet gyvavimo 70-metį pažymintis maištingo žemaičio Juozo Miltinio įkurtas teatras dar iki maestro mirties ėmė smukti, blankti, po truputį dingti iš šalies, regiono, vėliau ir miesto kultūrinio gyvenimo panoramos. Paslapčia kalbėta, kad žymusis režisierius asmenine įtaiga tyčia ardo ir griauna savo kūrybinį palikimą. Jeigu iš tiesų taip, galima sakyti, jam pavyko.

Šiandien didžioji dalis panevėžiečių,vargu, ar apskritai pasakytų bent vieną pastaraisiais dešimtmečiai jų teatre pastatyto spektaklio pavadinimą. Laisvės aikštėje, tame pačiame pastate veikiančią Čili piceriją išdekoravus žymiausių Panevėžio aktorių portretais, žurnalistai nerado juos atpažįstančių lankytojų.

Kviestiniai režisieriai, scenografai, kompozitoriai atvyksta ir išnyksta kaip miražai, atvirai sakydami, pabuvę nuošalioje meno provincijoje, giliame pilkos egzistencijos, tylos ir užmaršties akivare. Tiesa, ne kažin ką ir patys padarę tam akivarui sumažinti.

Žinau, kai kas eilinį kartą pasipiktins, jausis įžeistas ir užgautas. Kai kurie meno kūrėjai ir gerbėjai apskritai yra labai jautrūs, itin subjektyvūs ir dažniausiai niekaip nenorintys pripažinti realios situacijos. Lengviausia – reikalauti skalpų.

Svetimiems sunkias diagnozes konstatuoti lengviau. Kasmet Kaune vykstančio „Lietuvos teatrų pavasario“ organizatoriai neslepia, nenorintys į festivalį kviesti panevėžiečių: per žemas meninis lygis. Žiūrovai į kai kuriuos spektaklius esą plūsta, bet profesionaliu scenos menu to, anot jų, nepavadinsi.

Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad panevėžiečiai aktoriai bruzdėjo jau artėjant antrosios R.Tereso vadovavimo kadencijos pabaigai. Kalbėta, kad jį pakeist galėtų dabar jau šviesaus atminimo aktorius Rimantas Jovas arba tas pats Laimutis Sėdžius. Tačiau konkursas lyg prasmego skradžiai. Kai visi atsitokėjo, vadovo kėdė liko užimta to paties žmogaus. Netgi darbo sutartis su juo buvo ne iš naujo sudaryta, o tiesiog pratęsta.

Juozo Miltinio teatras Panevėžyje

Šį kartą buvo kitaip. Kultūros ministerija nelaukė nei tęstinių projektų (pastato rekonstrukcijos ir remonto, rudenį vyksiančio Baltijos valstybių teatrų festivalio) įgyvendinimo, nei suplanuoto teatro 70-mečio jubiliejaus paminėjimo. Tvarka yra tvarka.

Kaip tyčia, Prezidentė užsiminė apie būtinybę keisti pernelyg užsisėdėjusiuosius valstybinėje tarnyboje. Seimas patvirtino naujas Kultūros kaitos gaires. Net naujas kultūros ministras į prašmatnius rūmus J.Basanavičiaus gatvėje įžengė, apie kitokią kultūros politiką: ypatingą dėmesį jos kokybei, sklaidai regionuose, kultūrines industrijas ir pagaliau jų realizavimą prakalbęs.

Konkurso dalyviai irgi visi kaip susitarę atvirai ir negailestingai J. Miltinio teatro problemas, skaudulius vardijo ir čia pat siūlė įvairius būdus jiems gydyti.

Nedaryta paslapties ir iš fakto, kad prieš konkursą į ministeriją aktorių ir politikų atstovai buvo atkakę tikrajai padėčiai teatre nušviesti ir valdžios malonės savo išrinktajam paprašyti. Vizitacijos davė vaisių. Tik gana savotiškų.

Dabar teatras – su nerimu, dalis jo – su nuostaba, rugpjūčio pradžioje laukia ateinant ne tik naujo direktoriaus, bet ir Kultūros ministerijos palaiminto nuolatinio meno vadovo, režisieriaus Rolando Atkočiūno. Tad ateitis tapo labai neaiški, pasipylė insinuacijos ir spėlionės įvairiausiomis temomis. Pagrindo abejonėms – daugiau nei reikia.

Įsisenėjusioms bėdoms įvardinti prireikė net pusantro dešimtmečio. Visą tą laiką nieko nedarė nei valdžia, nei kultūros bendruomenė, nei pats teatras. Kodėl prieš 15 metų irgi dalies aktorių trupės valia iš teatro vadovų pašalinus režisierių Saulių Varną, iki šiol, net tris Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos vadovo kadencijas bene šimto žmonių kolektyvas stoiškai kentėjo esą tikro „satrapo“ vienvaldystę?

Jautresni menininkai tyliai išgyveno profesionalios kūrybos atrofiją, menkaverčius pastatymus, liūdną nieko neveikimą, slegiančią atmosferą. O dar tos skaudžios aktorių netektys, nebesuvaldomas repertuaras ir griūvantys planai, nemaloni konjunktūra, ne itin skaidrus tarptautinis bendradarbiavimas, nuslopę viešieji ryšiai, silpna literatūrinė dalis, sumenkusi pastatymų tarnyba, niekam nežinoma anemiška Meno taryba.

Mažai kas tikėjo, kad Rimantas Teresas kandidatuos ketvirtajai kadencijai. Tačiau jį galima suprasti. Žmogus dirbo kaip ir kiek pajėgė. Formaliai ir „iš aukščiau“ viskas atrodė normos ribose. Kartą per dvejus metus panevėžiečiai šturmuodavo Baltijos šalių teatrų festivalį. Vyks jis ir ateinantį rudenį (kainuos 120 tūkst. litų). Atlikta per milijoną kainavusi teatro „bokšto“ renovacija ir mažosios salės rekonstrukcija, baigiamas dar milijono vertės pastato fojė remontas.

Kasmet pristatoma viena kita sezoninė premjera. Bėda, kad į jas jau seniai einama tik iš inercijos, o ne laukiant, kaip kažkada būdavo, kokio nors ypatingo ar bent jau netikėto meninio rezultato. Šalies sceninio meno kritikos maršrutuose Panevėžys, deja, seniai nebeegzistuoja.

Tačiau, jeigu netrukus J. Miltinio teatras ir ims statyti nepaprastai puikius scenos kūrinius, tai dar nereikš jo atgimimo. Pasaulis labai pasikeitė, ir jeigu tie galimi genialūs kūriniai nebus visuomenei tinkamai pristatyti, jeigu nebus sugebėta jų pasiūlyti ir parduoti – jis taip ir liks tik viena iš gausybės niekam neįdomių meno kolektyvų, „greito kultūros maisto“ užkandine.

Valstybės ir savivaldybių skiriamas finansavimas kol kas yra esmingiausia mūsų šalies kultūros išlikimo ir gyvavimo sąlyga. Visi supranta ir tai, kad finansuojamas valstybės norom nenorom atsiduri jos nustatytuose taisyklių, reikalavimų bei lūkesčių rėmuose. O lūkesčiai – gana primityvūs: skiriant kuo menkesnį finansavimą – gauti kuo didesnę apčiuopiamą materialią grąžą. Meno ieškojimų dvasios, eksperimentų ilgesio, savo šaknų ir istorijos permąstymo, vilties keistis ir tobulėti – nepasversi, nepamatuosi ir į ataskaitas aukštesniajai valdžiai neįrašysi. Pagaliau to nė nereikalaujama.

Biudžetinės kultūros įstaigos ir organizacijos ilgainiui virto paprasčiausiais fabrikėliais ar kontoromis. Tokiose kontorose verda paprastos žemiškos aistros, menininkai palaipsniui tampa funkcionieriais ir amatininkais, be viso kito, dar labai menkai apmokamais ir sukančiais galvas toli gražu ne dėl meno.

Panevėžiui buvo iškritusi laiminga likimo korta. Jis turi tikrą kultūros lobį, neleistinai lengvai nueinantį užmarštin, užuot pasitelkus jį tolimesniam teatro gyvavimui ir vystymuisi. Prieš 70 metų šiame mieste padėtas unikalaus teatro pamatas, sukurtas scenos meno kolektyvas, netrukus miestui ir visai šaliai atnešęs didžiausią pridėtinę meninę ir ekonominę, o dabar jau ir istorinę vertę. J.Miltinio asmenybės ir kūrybos apmąstymas galėtų tapti reikšmingais šiuolaikinio meno pasaulio ženklais.

Ketvirtis amžiaus blaškymosi nekonceptualaus, paviršutiniško ir mėgėjišką primenančio meno tyruose, nutolimas nuo J.Miltinio sukurtos savitos „aukštos temperatūros“ kūrybinės laboratorijos, atsiribojimas nuo sėkmingo jo teatro modelio, jo propaguotų aukštojo meno principų dabartiniam Panevėžio dramos teatrui nieko gero nedavė. Tad ar nevertėtų naujiesiems vadovams prisiminti, atgaivinti ir tęsti intelektualaus, improvizuojančio, aukštos, skatinančios žmones tobulėti sceninės kultūros židinio tradicijas? Lygiagrečiai atrandant ir kuriant savas. Juk ne veltui sakoma, kad tai, kas nauja, tėra gerai užmiršta sena.

Žinoma, tai – tik asmeninė vienos J. Miltinio dramos teatro gerbėjos nuomonė. Nors galėtų būti ir vienas iš receptų...

Nuotraukų autorius – Algirdas Jonušis