Valdas Papievis (gimė 1962 m. liepos 9 d.  Anykščiuose) – lietuvių prozininkas, vertėjas. 1969-1980 m. mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. 1980-1985 m. studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių literatūrą. 1985-1990 m. dirbo Vilniaus universiteto rektorate, 1990 -1992 m. – Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerijoje ministro Dariaus Kuolio patarėju.  1988-1990 m. su bendraminčiais leido nuo sovietinės cenzūros nepriklausomą kultūros žurnalą "Sietynas".                                         

Nuo 1992 m. gyvena Paryžiuje (Prancūzija), dirba "Laisvosios Europos" radijuje, teikia žinias iš Prancūzijos Lietuvos radijui, yra Prancūzijos lietuvių bendruomenės valdybos sekretorius. Nuo 1989 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. V. Papievis yra išleidęs šias savo knygas: 1989 m. – "Ruduo provincijoje" (romanas), "Užmaršties slėnis" (apysakų rinkinys);    2003 m. – "Vienos vasaros emigrantai" (romanas, jo garso įrašas – 2005 m.); 2010 m. – "Eiti" (romanas). V. Papievis 2006-2007 m. užrašė ir parengė spaudai diplomato Adolfo Venskaus (1924-2007) prisiminimus, kurie buvo išleisti knyga "Gyvenimui aš dėkingas už viską" (2009 m.). Yra  išvertęs mokslinės bei grožinės literatūros iš anglų ir prancūzų kalbų.                        

V. Papievis buvo apdovanotas Antano Jonyno premija už romaną "Ruduo provincijoje" (1989 m.), Lietuvos kritikų premija už "Sietyno" leidimą (1989 m.). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas jo romaną "Eiti" išrinko Meniškiausia 2010 metų knyga ir skyrė metinę premiją (2011 m.), už šį romaną V. Papievis įvertintas ir Liudo Dovydėno literatūrine premija (2011 m.). Beje, romanas iliustruotas puikiais Prano Gailiaus piešiniais. Visur ir visada visų laukiamas, retai kada susiraukęs,  nuoširdus ir  visų mėgstamas,  geranoriškasis Valdelis.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Pašaukimas? Nežinau, ar jį suradau, lygu nežinau, kas ir kodėl mane šičia pašaukė. Kaip susiklostė, kad šimtų tūkstančių metų grandinė lėmė tai, kad šiuo metu pasaulyje tarp milijardų žmonių esu aš, o ne kas nors kitas, kuris vietoj manęs būti galėjo? Ir kuris vietoj manęs nebus niekada, vietoje jo aš kol kas būsiu.

Pašaukimą dažnai supaprastiname tarsi lygtį, kad ją lengviau išspręsti galėtume: "Ką aš šičia veikiu, koks mano darbas?" Kas tu esi: valkata, stalius, gatvių šlavėjas, mokslininkas ar rašytojas, gydytojas, teisininkas, prezidentas – bent šį tokį gęstančios dienos šviesa tvilkantį lapkričio vakarą man atrodo, nieko nereiškia. Tai – trupiniai, byrantys nuo dienos stalo. Galbūt kiekvieno iš mūsų pašaukimas – paprastų paprasčiausiai džiaugtis gyvenimu? Džiaugtis juo taip, kaip šiomis dienomis tyliai džiaugiasi paryžiečiai, vaikštinėjantys Liuksemburgo sodo alėjom. Su chrizantemomis ir į feuilles mortes, sustumtais į krūvas, kurias tuoj išveš... Pasaulis labai gražus, to grožio niekada nepajėgsime iki dugno išsemti, todėl ir skaudu.

Šiaip jau gal vienintelis imperatyvas – pereiti tau skirtu laiku, kuo mažiau jį sutepant? Ir kiek gali, jį praturtinant? Praturtinti? Sakau, nors nelabai žinau, ką tai reiškia.

Bet vis tiek gera, kai kas nors paprašo ugnies, tu ištiesi žiebtuvėlį, nors tiek. Bent akimirksnį du žmonės laimingi.

 Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Žodžio autoritetai bijau. Išgirdęs jį, pajuntu uolą, virš manęs svyrančią. Motina, tėvas, sesuo ir brolis, vaikystės, jaunystės ir dabartiniai draugai, mokytojai, kurie mane mokė mokykloje ir universitete, tie žmonės, su kuriais susipažinau Anykščiuose, Vilniuje ar Paryžiuje, gyvi ir jau mirę... Dar yra tie, kurių niekada nemačiau, bet kuriuos bent jau tariuosi pažįstantis iš jų knygų, paveikslų ar muzikos. Jų daug, todėl vardų ir pavardžių neminėsiu. Tarp jų yra, kurie vieni kitų nepažįsta, bet jie ateina visi, kai juos pasikviečiu; ar tu ambasadorius, ar tu kliošaras, nei vieniems, nei kitiems tada nesvarbu. Būna, ir po vieną ateina. Kartais aš pas juos nueinu.

Labai džiaugiuosi, kad turiu motiną, tėvą, seserį, brolį. Labai džiaugiuosi, kad turiu draugų, pas kuriuos einu kaip į namus. Tai – didelė laimė.

  Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Viso to, kas mums duota, neaprėpiamybė. Ir tie atsitiktinumai, kuriuos tarsi per rėtį mums kasdienynė sijoja. Pamenu, "Ruduo provicijoje" jau glūdėjo many, bet "nesirašė", kol vieną rūškaną rudens pavakarę mama pasakė: "Diena kaip maiše".  Pati to nežinodama, paspaudė gaiduką. Rašydamas "Eiti", klausiausi Wong Kar-Wai muzikos, ji mane kasdien grąžindavo į tą pačią nuotaiką, kad galėčiau tęsti, eiti toliau.

Rašyti aš galiu bet kur. Tačiau ne bet kada. Reikia, kad mane užkluptų ta ypatinga dvasinė būsena, kai kalba pati, regis, ima kalbėti.

  Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Mano susitikimai su šiuolaikiniu Lietuvos jaunimu atsitiktiniai, aš jo gerai nepažįstu. Bet apie tuos, su kuriais susipažįstu, arba kuriuos pažįstu, nuomonė pati geriausia. Gal tik šviesiausius traukia Paryžius, kiti važiuoja kitur? Gal Lietuvoje sukuosi aplinkoje, kur tik tokius susitinku? Kartais net nejauku pasidaro – jūs žinote ir išmanote nepalyginti daugiau negu aš. Tada pokalbį suku kasdieniškesne, paprastesne tema.

Galbūt tik vieno pasigendu – pilietinio aktyvumo. Jei Prancūzijoje dėtųsi, kas dabar dedasi Lietuvoje, studentai, jaunimas jau tris kartus ant barikadų būtų užlipę ir tris bastilijas būtų nugriovę, akmens ant akmens nepalikdami. Nesakau, kad būtinai barikadas reikia ręsti ar bastilijas griauti. Kad ir kaip būtų, jeigu jūs Lietuvos iš šitos smūtnos gadynės ant savo pečių neišnešite, tai  kas ją išneš?

  Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Pasaulis lekia su didėjančiu pagreičiu. Ir mūsų kasdienis gyvenimas su tokiu pat pagreičiu keičiasi, tik gal ne visada tai juntame, įsisąmoniname. Ne taip seniai, išgirdęs gatvėje kalbant vieną žmogų, atsigręždavau, dabar jau nebe. Jis ne su savimi, jis gi nešiojamuoju telefonu su kitu žmogumi, kurio nematau, kalbasi. Panašiai, kai pamirštu saviškį. Lyg būčiau pamiršęs dalį savęs – telefonas mano kūno pratęsimu erdvėje ir laike tapęs.

Ogi dar ne taip toli tie laikai, kai nei savo pašto dėžutės, nei paprasto telefono Paryžiuje neturėjau. Laiškai krisdavo į man kambarį nuomojančios šeimininkės pašto dėžutę, jų ir telefoninių "komunikacijų" pasiimti du kartus per savaitę nueidavau. Artimiesiems, draugams ar pažįstamiems iš gatvės telefono būdelės skambindavau, į popierinius laiškus popieriniais laiškais atsakydavau. Ir dabar tos būdėlės Paryžiaus gatvėse stirkso, nors atrodo, kam jos dar reikalingos, turiu prisigrūdęs portfelį popierinių laiškų – nežinau, ar kada juos paskaitysiu.

Visos tos naujosios technologijos, tarp jų ir socialiniai tinklai (labai tinkamas žodis) gal ir palengvina komunikacijas (labai tinkamas žodis), bet...

 Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Gal jau vien dėl to, kad pasaulis be mūsų pasidarytų trupučiuką skurdesnis?

Dabar labai daug šnekame apie tą tapatybę, jos išlaikymą, saugojimą. Manau, kad pirmiausia ją reikia bent jau truputėlį apgydyti. Ir ne tiek saugoti (konservuoti?), kiek puoselėti.

Jokios Europos Sąjungos, nė dar kas nors į tą mūsų tapatybę nesikėsina, jos iš mūsų išplėšti netyko. Bent dabar ir bent jau man taip atrodo. Gerai, visokie ten globalizacijos vėjai. Bet čia jau viskas nuo mūsų pačių norų, valios, apsisprendimo priklauso.

Kaip negaliu išsinert iš savęs, taip ir aš, Lietuvoje gimęs, niekur nuo jos nepabėgsiu, tokį pabėgimą tik suvaidinti galėčiau.

 Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Kuo toliau, tuo labiau manau, kad nuoširdumas. Jeigu bendrautume tikrai nuo širdies, bent be apgavysčių, suktybių, melų gal neatsirastų arba jų būtų mažiau.

  Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Visokių tų prisiminimų iš praeities atbyra. Dabar staiga vėl prisimenu, kaip murzini ir nubrozdintais keliais, iš akmenų krūvos prie namų buvusioj tokioj nedidelėj dykvietėj sostus statydavom, lenktyniaudavom, kas gražesnį ar didingesnį pasistatys. Tada mes buvom karaliai.

  Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Apskritai pasirinkimo laisve tikiu. Aplinkybės juk kartais ir taip susiklosto, kad nesirinkti tiesiog negali, tavo nesirinkimas irgi pasirinkimu tampa.

Aišku, pasitaiko ir taip, kad ir ką pasirinktum iš tau duotų galimybių, –vis tiek blogai. Jei apsisprendimas susijęs tik su pačiu tavimi, tada lengviau, jei su kitais žmonėmis, tai jau sudėtingiau.

  Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Prisimenu, mano buvusi nuomos šeimininkė, tokia anų laikų prancūzišką eleganciją išsaugojusi senutė per devyniasdešimties metų, vieną vakarą, gurkšnodama viskį, pasakė: "Kad ir kas Jo vardu pridaryta, Dievas vis dėlto didžiausias žmogaus išradimas".

Yra dalykų, kuriems suprasti žmogaus protas per menkas.