Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

„Kai kurie iš jūsų gali žūti, bet tai auka, kuriai esu pasiruošęs“, – tai Lordo Farkvado žodžiai iš animacinio filmo „Šrekas“ (Shrek, rež. Andrew Adamsonas, Vicky Jenson, 2001 m.). Karys, žūvantis mūšio lauke, aukojasi už Tėvynę. Šis teiginys nuo viduramžių pradžios iki Reformacijos laikų nebuvo girdėtas. Kai 324 m. imperatorius Konstantinas panaikino valstybinį aukojimo kultą, sąvokos „auka“ ir „aukojimas“ vietą išsaugojo vien Bažnyčios ir dvasiniame gyvenime.

Tiesa, niekada nebuvo užmirštas ir romėnų poeto Horacijaus posakis Dulce et decorum est pro patria mori („Saldu ir kilnu mirti už tėvynę“). Bet patria dar buvo suprantama ne moderniosios nacijos prasme, o labiau kaip protėvių miestas ar žemė. Tik nuo XIV a. pamažu pradėjo formuotis tautinės ar nacionalinės valstybės samprata. O viskas galutinai pasikeitė Apšvietos epochoje ir taškas padėtas XIX amžiuje: mirtis mūšio lauke įgijo visai naują, religinę, prasmę. Prasidėjo moderniosios valstybės amžius – ir jame ji tapo kone sudievinta.

„Mirkite džiaugsmingai už Tėvynę!“

Vokiečių matematikas ir filosofas Thomas Abbtas 1761 m. veikale Vom Tode für das Vaterland („Apie mirtį už tėvynę“) vienas pirmųjų mini aukas, kurias reikia atiduoti ne Dievui, o Tėvynei. Kai žmogus netenka apreikštos religijos atramos, meilė Tėvynei lengviausiai nugali mirties baimę, rašo Th. Abbtas. Anot jo, religijos tarnai, kurie tūkstantį kartų skelbia „Atgailaukite!“, kartais turėtų paraginti ir mirti džiaugsmingai už Tėvynę.

Nuo XVIII a. pabaigos, pradedant Prancūzijos revoliucijos karais, ima šaknytis mintis, kad kareivio mirtis laikytina auka Tėvynės labui. 1796 m. pasirodo dramaturgo Augusto von Kotzebue pjesė Der Opfer-Tod („Aukojimasis“), o šimtmečių sandūroje poetas Friedrichas Hölderlinas eilėraštyje Der Tod fürs Vaterland („Mirtis už Tėvynę“) ragina aukoti savo kraują už Tėvynę: „O, priimkite mane, priimkite mane į savo gretas, / Kad kada nors nemirčiau paprasta mirtimi! / Nenoriu mirti veltui, tačiau / Trokštu kristi ant aukojimo kalvos.“

Ir vėliau, per Išsilaisvinimo karus prieš Napoleoną (1813–1815 m.), vokiečių rašytojai vaizduodavo kareivių auką kaip kilniausią karo pasiekimą. Poetas Theodoras Körneris (1791–1813) savo ankstyva mirtimi mūšyje tarsi įkūnija prieš tai eilėraštyje ištartus žodžius: „Garbė yra vestuvių svečias / O Tėvynė – nuotaka / Kas ją geidulingai apkabina / Yra susituokęs su mirtimi.“ Kovą su prancūzais Th. Körneris laiko kryžiaus žygiu, šventu karu. Jo šūkis „Vokietija turi gyventi, net jei mums tenka mirti!“ galėtų būti to meto nuotaikos ir aukojimosi etikos santrauka.

Tada visoje Europoje per gerus du dešimtmečius (1792–1815 m.) karuose galvas paguldė nuo penkių iki šešių milijonų žmonių. Nieko keisto, kad susiformavo ir nauja kritusiųjų atminimo kultūra. Minėtas poetas Th. Körneris po mirties net buvo paverstas naujosios tautinės savimonės ir visos Vokietijos nacijos pabudimo ikona.

Nuo XIX a. prasideda ir žuvusiųjų karuose atminimo paminklų bumas. Jo pradžią žymi architekto Karlo Friedricho Schinkelio suprojektuotas didžiulis neogotikinis paminklas nacionalinio išsilaisvinimo kariams, pastatytas netoli Berlyno, ant Kryžiaus kalno (nuo jo šiandien visas Berlyno rajonas pavadintas Kreuzberg). Vienas iš užrašų ant šio monumento skelbia: tauta, karaliaus pašaukta, dosniai aukojo turtą ir kraują Tėvynei.

Taip pat skaitykite:

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Kieno galia?

Kaip išlikti Bažnyčioje, kai ji mus nuvilia?

Menininkė D. Gudačiauskaitė: „Kiekvienas etapas gražus, kiekvienas reikalingas, bet tas kančios slėpinys tuo metu tave veda“

Karas tampa šventu valstybės ir tautos reikalu. Tokie vokiečių rašytojai ir filosofai kaip Heinrichas von Kleistas, Ernstas Moritzas Arndtas, Johannas Gottliebas Fichte ir kiti savo tekstuose diegia šį naująjį požiūrį. Jiems įkandin seka prancūzai. Dešiniųjų mąstytojas ir minėtų vokiečių amžininkas, savojietis Josephas de Maistre’as rašo: „Žemė šaukia ir prašo kraujo. […] Visas pasaulis, nuolat sotinamas krauju, yra ne kas kita, kaip milžiniškas aukuras, kuriame visi gyvieji turi būti be galo skerdžiami. […] Todėl karas yra dieviškas savaime, nes toks yra pasaulio dėsnis“ (Soirées, II t.).

Laikotarpiu nuo 1792 m. iki pergalės prieš Napoleoną įvyksta lūžis. Istoriko Davido A. Bello 2007 m. knygos pavadinimas jį atspindi tinkamiausiai: The First Total War – „Pirmasis visuotinis karas“. Karai tampa visuotiniai, nes kai kur į juos jau įtraukiami visi gyventojai (ypač nepasisekė ispanams, kurių masines kančias garsiuosiuose paveiksluose vaizduoja dailininkas Francisco Goya). Be abejo, ir anksčiau kartais masiškai žūdavo civilių, bet maždaug nuo 1800 m. šį masiškumą smarkiai išplečia sąmoningas karo suvisuomeninimas: piliečiai pradedami į karus traukti ideologiškai, kariauti tampa nauja jų pareiga, idėją mirti už Tėvynę pradedama įtvirtinti kaip kiekvieno piliečio siekinį.

Šiek tiek grįžę atgal, į XVIII a. vidurį, pastebėtume tikrą paradigmų kaitą. Dar Prūsijos karalius Frydrichas Didysis savo 1768 m. politiniame testamente akcentuoja senąjį idealą, kad kariauti turi kunigaikščiai ir karaliai, tik jie su savo kariuomenėmis, o „taikūs piliečiai ramiai netrukdomi telieka savo namuose ir tenežino, kad jo tauta kariauja, nebent apie tai išgirs iš karo pranešimų“.

Šiandienos karas yra visų karas su visais. Ne karalius kariauja su karaliumi, ne armija kariauja su armija, bet tauta kariauja su kita tauta, o karalius ir armija yra tautos dalis.

Žinoma, tikrovė ir tada būdavo kitokia, nes karai dažnai neleisdavo piliečiams ramiai gyventi. Ir pats Frydrichas nekart visą šalį buvo pristūmęs prie bedugnės krašto. Tačiau tai dar nebuvo visuotiniai karai. Po keturiasdešimt penkerių metų prūsų karininkas Carlas von Clausewitzas jau pastebi: „Šiandienos karas yra visų karas su visais. Ne karalius kariauja su karaliumi, ne armija kariauja su armija, bet tauta kariauja su kita tauta, o karalius ir armija yra tautos dalis.“

Karo kankiniai

Šimtmečiui prabėgus nuo Napoleono pralaimėjimų, rašytojas Paulas Claudelis puoselėja viltį, kad kruvinoji 1914 m. aušra atneš „išgelbėjimą mūsų vargšei šaliai“, tai yra Prancūzijai. Nuošalyje skuba nelikti ir Bažnyčios žmonės. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių evangelikų teologas Rudolfas Kittelis įsitikinęs, kad karas yra, „teisingai vertinant, tarnaujantis Dievui ir šventa, nors ir sunki, pareiga“.

Būdamas dar jaunas dėstytojas, jis apie pašauktus į karą savo studentus šitaip rašo: „Gerai žinau, kad jie taip pat nebuvo šventieji […]. Bet aukodami savo gyvenimą visų labui, kai kurie iš jų tikrai Dievo akyse atpirko daugelį savo ankstesnių nuodėmių ir klaidų“ (Das Alte Testament und unser Krieg, 1916 m.). Žūtis kare paverčiama asmeninio atpirkimo įrankiu.

Tik prasidėjus šiam karui, Berlyno rūmų ir katedros kunigas Bruno Doehringas per pamaldas susirinkusiuosius drąsina: „Jei mes […] nejustume Dievo artumo, kuris išskleidžia mūsų vėliavas ir įduoda mūsų imperatoriui kardą kryžiaus žygiui, šventam karui, tada turėtume drebėti ir bijoti.“ Katalikų dvasininkų žinia buvo ta pati. 1916 m. kardinolas Felixas von Hartmannas Kelno arkivyskupijos tikintiesiems rašo: „Turime išgelbėti mūsų vokiškosios kultūros, suklestėjusios krikščionybės saulėje, palaimą ir perkelti ją į geresnę ateitį, nepaisydami mūsų priešų kurstomo pasaulinio gaisro. Tam jokia auka nėra per didelė.“

Tada pasirodė ir tokie propagandiniai leidiniai kaip Deutschlands Schwert durch Luther geweiht („Vokietijos kardas, pašventintas Liuterio“, 1914 m.). Liuteronų teologas Otto Eißfeldtas pabrėžia, kad gali būti karų, kurie visiškai atitinka Naujojo Testamento pamaldumą: „Kova su jėga, kuri pasiskelbė nepadorumo ir bedievystės prieglobsčiu, neprieštarauja Naujojo Testamento pamaldumui, bet yra jo reikalaujama“ (Krieg und Bibel, 1915 m.). Britų, prancūzų ir rusų tautos buvo laikomos globojančiomis patį blogį ir demonizuojamos.

Šiame kare abiejose kovojančiųjų pusėse svarbiomis propagandos priemonėmis tampa Biblija ir visa biblinė bei dvasinė leksika. Antai britų leidiniuose vokiečiai vaizduojami jau ne vien kaip barbariški hunai, o ir kaip filistinai ar šiuolaikinės Asirijos, kuri kadaise buvo užpuolusi Izraelį, atstovai. Londono vyskupas Arthuras Winningtonas-Ingramas, savo šovinizmu stulbinęs net šalies karinguosius lyderius, paskelbė „didįjį kryžiaus žygį, siekiant apginti silpnuosius nuo stipriųjų“.

Vokiečių pusėje per Pirmąjį pasaulinį karą ryšys su imperijos monarchu netrunka pasitraukti į antrąjį planą, nes priekin išsiveržia naujieji idealai. Aukos prasmė pradedama grįsti tik kolektyvinėmis sąvokomis, tokiomis kaip Tauta, Tėvynė ir Vokietija. Ir Antrojo pasaulinio karo metu aukojimasis siejamas su pačia Vokietija bei jos likimu; mirti už fiurerį netampa populiariu šūkiu.

Įdomių minčių randame 1941 m. vasarą Rusijoje parašytame jauno jėzuito laiške, skirtame ordino vyresniajam, – jis turi pranešti apie (ordino) brolio mirtį. Šis „žuvo mūšiuose prie Dnipro. Tačiau tikriausiai jis mielai paaukojo savo gyvybę už naująją Vokietiją. Gerai prisimenu jo pamokslą [apie Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusį jėzuitų ordino medicinos felčerį], kuriame jis sakė, kad tas felčeris karštai troškęs mirti kaip tikėjimo liudytojas ir šis troškimas išsipildęs jo mirtimi už Tėvynę.“ Supynus mirties už tikėjimą ir Tėvynę sampratas, įvedama nauja kankinystės forma.

„Gyvybę už draugus atiduoti“

Dievu ir Jo žodžiu piktnaudžiaujama ir šiandien, siekiant pateisinti kokius nors karo veiksmus ar net patį karą. Štai Maskvos patriarchas Kirilas, tarnaujantis Rusijos valstybės vadovams ir jų interesams, atvirai laimina savo šalies karą Ukrainoje. Viename pamokslų, pasakytų 2022 m. rugsėjį, jis teigia: „Tas, kuris miršta vykdydamas savo karines pareigas, neabejotinai atlieka veiksmą, kuris prilygsta aukojimui. Jis aukojasi už kitus. Todėl mes tikime, kad ši auka nuplauna visas žmogaus padarytas nuodėmes.“

Liepos pabaigoje vienas LRT straipsnis praneša apie Maskvos patriarchato leidyklos išleistą patriarcho knygą Война. За пределами видимых причин и следствий („Karas. Už matomų priežasčių ir pasekmių“): „Kaip nurodoma informaciniame pranešime, knyga yra skirta karo metafizikai, joje tokios temos kaip pasiaukojimas, heroizmas, patriotizmas ir pergalė nagrinėjamos per išskirtinai dvasinį žvilgsnį […]. Jo šventenybė patriarchas kalba apie karo atperkamąją reikšmę […]“ („Maskvos patriarchas Kirilas parašė knygą apie „karo atperkamąją reikšmę“, LRT, 2026 m. liepos 30 d.).

Aukos metaforą panaudoja ir prezidentas Vladimiras Putinas, sakydamas kalbą 2022 m. kovo mėnesį renginyje Lužnikų stadione: „Ir čia man į galvą ateina Šventojo Rašto žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ [Jono 15, 13].“ Rusijos stačiatikių dvasininkai taip pat dovanoja šią Naujojo Testamento eilutę į frontą išeinantiems jauniems kariams.

Istorija kartojasi. Nes ši eilutė buvo populiarus užrašas ir ant Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų – britų, amerikiečių ir vokiečių – paminklų. Kaip tada, taip ir dabar vėl visos pusės ją savinasi. Vien tai jau turėtų pažadinti šiandienos tikinčiųjų įtarumą. Bet vargu ar pažadina. Prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui, 2022 m. vasario pabaigoje, Evangelijos eilutę išsitraukia ir Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas: „Ukrainos žmonės apsisprendė kovoti už visų mūsų laisvę ir taiką. Ukrainoje sprendžiama ir Lietuvos, o gal net visos Europos ateitis. Esame be galo dėkingi už šią kovą mūsų broliams ir seserims Kristuje, kurie išpildo Jėzaus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).“

Tų pačių metų vasaros pradžioje lietuviui antrina ir Ukrainos graikų apeigų katalikų didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas: „Tas, kuris atiduoda save iš meilės Tėvynei, savo artimiesiems ir draugams, patvirtina Kristaus žodžius, kad nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“

Jeigu jau taip norima šią eilutę tiesiai pritaikyti ir karo Ukrainoje veiksmams, reikėtų bent aiškiai ir sąžiningai pasakyti, kad dabar Jėzaus žodžiai reiškia štai ką: niekas neparodys didesnės meilės už tą, kuris eina į karą žudyti priešų ir dėl to nebijo net savo gyvybės prarasti.

Jeigu jau taip norima šią eilutę tiesiai pritaikyti ir karo Ukrainoje veiksmams, reikėtų bent aiškiai ir sąžiningai pasakyti, kad dabar Jėzaus žodžiai reiškia štai ką: niekas neparodys didesnės meilės už tą, kuris eina į karą žudyti priešų ir dėl to nebijo net savo gyvybės prarasti. Juk pagrindinis ir pirmasis bet kokio kario tikslas iš tikrųjų nėra nei aukotis, nei mirti už kitą, tikslas yra sunaikinti priešą ir gyvam grįžti namo.

Į šį aspektą beveik prieš šimtmetį dėmesį yra atkreipęs vokiečių evangelikų kunigas ir teologas Güntheris Dehnas (1882–1970). 1928 m. vienoje Magdeburgo miesto parapijų jis perskaitė pranešimą „Bažnyčia ir tautų susitaikymas“ ir palietė būtent Jono 15, 13 citatą, paaiškindamas šių žodžių taikymą karo aukoms atminti: „Mes, be abejonės, norime išsaugoti šios [karių] mirties orumą ir didybę.“

Tačiau taip pat turime pasakyti tiesą: negalime uždengti fakto, „kad tas, kuris buvo nužudytas, pats taip pat norėjo žudyti“. Todėl, anot G. Dehno, kario mirties mūšio lauke negalime prilyginti krikščioniškajai aukos mirčiai pagal Jono 15, 13. Tuo metu santūrus G. Dehno pranešimas ir paprastas tiesos sakymas sukėlė didelį pasipiktinimą – ir visuomenėje (ypač dešiniųjų partijose, pavyzdžiui, DNVP), ir tarp evangelikų. Šmeižto banga padarė galą ir akademinei jo karjerai. Į šią veiklą jis grįžo tik po karo.

G. Dehnas pabrėžia, kad, taikant Jn 15, 13 žodžius, būtina kalbėti tiesą ir teisingai išaiškinti šią Evangelijos eilutę, nes gera intencija Dievo žodžio iškraipymo nepateisina. Jėzaus ištarti žodžiai kyla iš visai kitokio negu karas konteksto; jie negimė ir nesipildė mūšio lauke. Jėzus šiuos žodžius ištaria dieną prieš mirtį ir visų pirma kalba apie save bei savo atpirktuosius. Jėzus yra Gerasis Ganytojas, kuris guldo gyvybę už savo avis (Jn 10, 11). Taip ir įvyko ant Golgotos kalno, o ne apkasuose.

Norėdami tinkamai sekti šiuo Jėzaus pavyzdžiu, turėtume žiūrėti, kaip ir už ką Jis paaukojo savo gyvybę. Jėzus tikrai mirė savo priešų rankose, panašiai kaip karys – tik Jis mirė nesipriešindamas. Jis nieko neketino nužudyti. O labiausiai Jėzų išskiria faktas, kad Jis mirė ne tik už savo draugus – Jis mirė ir už savo priešus (Rom 5, 10). Ir tai padarė ne žudydamas, o tikrai pasiaukodamas. Be to, Evangelijoje minėdamas draugus Jis omenyje turi vien savo sekėjus, o ne bet kurį žuvusį karį.

Dažnai mėgstama sakyti, kad mūšyje žuvęs karys paaukojo gyvybę už Tautą arba Tėvynę. Iš kur žinoma, kad paaukojo? Juk dažnai tik spėjama, bet nežinoma, ar tai buvo sąmoningas pasiaukojimas. Neretai kariai būna priversti kovoti ir visai neketina nei aukotis, nei mirti. Bet jų mirtis pavadinama auka, be abejo, siekiant suteikti žmogaus gyvybės praradimui aukštesnę prasmę.

Iš tikrųjų dažniausiai kariai visai ne patys aukojasi, o yra paaukojami valstybių ir kariuomenių vadovybių. Pakanka prisiminti pirmąją Somės mūšio dieną – 1916 m. liepos 1-ąją, – kai vien britų gretos neteko beveik 30 tūkst. gyvybių. Tai nebuvo jokia masinio pasiaukojimo akcija: tuos tūkstančius žmonių šaltakraujiškai paaukojo karo mašinos biurokratai ir generolai. Kai šitaip ar panašiai atsitinka, vadovybėms žūtbūt prireikia gerai pasiteisinti, ir jos jį randa Biblijoje. Kariniai sprendimai, veiksmai ir padariniai inkrustuojami kad ir Jono evangelijos eilute – ir štai jums sekuliarizuota aukos evangelija, padedanti be trikdžių veikti valstybių propagandos mašinai! (Todėl visiškai pagrįstai Jono 15, 13 nėra įtraukta į Biblijos ištraukų sąrašą, šiandien siūlomą Anglijos Bažnyčios, Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimui paminėti.)

Arkivyskupas K. Kėvalas tada kalbėdamas dar pridūrė, kad Ukrainoje kovojama ir su tamsybių pasaulio valdovais, nes esą kadaise bolševikinė ateistinė Rusija ir šiandien nėra atsivertusi. Stengdamasis atsiriboti nuo visos tautos demonizavimo, jis dar pridėjo, jog „mes žinome, kad rusų tautoje yra nepaprastai daug didžiadvasiškų, kūrybingų, talentingų žmonių“. Deja, dabar daugelis jau nei nori, nei stengiasi šitaip diferencijuoti. Šiandien daugėja tokių, kurie pritaria tokiems kraštutiniams teiginiams, kokius taria kad ir istorikas bei Seimo narys Valdas Rakutis: „Sovietizmas pavertė [dabartinius rusus, ypač vyrus] netikinčiais monstrais“ („Karai ir taikos“). Iš tiesų karai žadina tamsybių jėgas, bet ir visuose bei kiekviename tikrą monstrą geba pabudinti.

Kai valdžia pasiunčia savo tautą į karą prieš kitos valstybės tautą, neišvengiamai susiduria su poreikiu tai kuo tvirčiau pagrįsti. Tam prireikia ištiso naratyvo, kuris tautoms suteikia tarsi metafizinį statusą (žr. Kirilo karo metafiziką): saviškiai, „gerosios“ tautos atstovai, įvardijami gyvais organizmais, transcendentinėmis būtybėmis, įsišaknijusiomis dvasiniame absoliute (Vaclovo Bagdonavičiaus sąvokos), tai yra iškiliais subjektais, vertais aukos vardo ir pasiaukojimo apibūdinimo. O priešiškų tautų atstovai (vien tik jie) pavadinami hunais, monstrais, orkais, gyvūnais, kenkėjais, kirminais ir žmogėdromis, tarsi jie tikrai būtų įsišakniję tik tamsybių pasaulyje. Jie paverčiami blogio ar net šėtono įrankiais, demonais, kuriuos visus derėtų, reikėtų ir būtų garbė sunaikinti. Tokia „metafizika“ tampa pagrindine sąlyga ir receptu visuotiniam karui.

Tikėjimo broliai priešo tautoje

Bažnyčių atstovai turėtų vengti būti įtraukiami į propagandinius valstybių naratyvus. Juolab kad jie turi galimybę atsigręžti į senąjį mokymą apie Dievo tautą. Čia galėtų padėti ir tie vokiečių teologai, kurie liko neapakinti Hitlerio nacionalinės revoliucijos auros. Štai reformatas Karlas Barthas 1935 m. vasarą palieka Vokietiją ir pasitraukia į gimtąją Šveicariją. Dar 1914-ųjų rudenį viename savo laiške apie Vokietiją jis jau pastebėjo: „Įsigali germaniškoji kovos religija, pagražinta krikščioniškomis kalbomis apie „auką“.“

1934 m. rugpjūtį ir jaunasis liuteronų teologas Dietrichas Bonhoefferis panašiai pasisako ekumeninėje jaunimo konferencijoje Danijos Fano saloje, pabrėždamas, kad Bažnyčia, nors gyvena visose tautose, kartu egzistuoja ir už visų tautinių, politinių, socialinių ir rasinių ribų. Šios ekumenijos, tarptautinės Dievo tautos, nariams, „jei jie lieka ištikimi Kristui, Jo žodis ir taikos įsakymas yra šventesni ir tvirtesni nei švenčiausi žodžiai ir darbai prigimtiniame pasaulyje“. Kitaip sakant, tikrai tikinčiam žmogui Dievo įsakymai viršija visus nurodymus atlikti tariamai šventą pareigą Tėvynei, aukotis ir taip toliau.

Vienas Viešpaties Kristaus įsakymas, viena Dvasia, vienas tikėjimas, kaip toliau sako D. Bonhoefferis, tikinčiuosius labiau jungia, „negu žmones gali susieti visi istorijos, kraujo, klasės ir kalbos ryšiai. Visi šie žemiškojo pasaulio ryšiai galioja ir nėra atmestini, bet nėra galutiniai Kristaus akivaizdoje“. Tai reiškia, kad bendroji atgimusių krikščionių tapatybė yra svarbesnė ir tvirtesnė negu visi tautiniai, pilietiniai ir kultūriniai ryšiai. Nes tik vienybė su Kristumi yra beribė ir amžina. Konkrečiai tai reiškia, kad vienybė su Kristumi daro asmenis tikėjimo broliais bei seserimis ir priešiška tapusioje valstybėje, ir šis ryšys, kadangi amžinas, yra tvirtesnis už ryšį su netikinčiais savo tautos bendrapiliečiais. Kristus atidavė savo gyvybę už draugus, gyvenančius visose pasaulio tautose, – ši mintis D. Bonhoefferiui buvo pagrindinis akstinas krikščioniškajai ekumenijai ir taikdarystei.

Jono 15, 13 citatą būtų galima pritaikyti ir šiandienos karų aplinkybėmis, bet tik taip, kad kiekvienas tikintysis, kuris myli tikėjimo brolį ir priešo tautoje – juk Jono 15, 12 ir 17 įsakymas vienas kitą mylėti nesibaigia ties valstybės riba?! – išsižada savęs ir tokiu būdu (pavyzdžiui, atsisakydamas imti ginklą, kariauti, žudyti) pasiaukoja.

Tad vis dėlto Jono 15, 13 citatą būtų galima pritaikyti ir šiandienos karų aplinkybėmis, bet tik taip, kad kiekvienas tikintysis, kuris myli tikėjimo brolį ir priešo tautoje – juk Jono 15, 12 ir 17 įsakymas vienas kitą mylėti nesibaigia ties valstybės riba?! – išsižada savęs ir tokiu būdu (pavyzdžiui, atsisakydamas imti ginklą, kariauti, žudyti) pasiaukoja. Šitoks pasiaukojimas dėl vienybės Kristuje, kad ir kuo pasibaigiantis, atitiktų Jėzaus intenciją, ištartą Evangelijoje.

Veiksminga aukojimo priemonė

Tų pačių, 1934-ųjų, rugpjūčio mėnesio pradžioje kitas vokietis Carlas Schmittas Vokietijos teisininkų laikraštyje parašo vedamąjį straipsnį pavadinimu Der Führer schützt das Recht („Fiureris saugo teisę“). Jame gerai žinomas teisininkas ir politikos filosofas pateisina Hitlerio įsakymą, duotą mėnesį prieš tai, per vadinamąją Ilgųjų peilių naktį, nužudyti apie šimtą penkiasdešimt priešininkų ir konkurentų (daugiausia iš nacių partijos SA gretų). Tuomet buvo įvykdytos šaltakraujiškos egzekucijos be teismo ir advokato. Šias žudynes C. Schmittas vertina kaip labai naudingas Hitleriui ir jo valdžios įtvirtinimui ir pateikia kaip teisėtą geradarystę valstybei.

Iki 1932-ųjų C. Schmittas laikėsi konservatyvių pažiūrų ir rėmė būsimuosius nacių konkurentus. Bet netrukus, kai Hitleris pateko į valdžią, jis pats su daugeliu kolegų įstojo į nacių partiją ir visaip tarnavo režimui (tiesa, po 1936 m. C. Schmitto įtaka buvo labai sumenkusi, bet jis ir toliau dėstė, skelbė publikacijas). Po karo iki 1947 m. jis amerikiečių buvo įkalintas, bet į Niurnbergo tribunolą vis dėlto nepateko. Kadangi atsisakė prisiimti atsakomybę už kolaboravimą su režimu, jam nebuvo leista tęsti ir karjeros Vakarų Vokietijos universitetuose bei teisinėje sistemoje.

Nepaisant to, C. Schmitto raštai iki šiol verčiami, leidžiami ir skaitomi. Jis vis dar yra vienas įtakingiausių teisės filosofijos ir politikos mokslo mąstytojų, ypač Azijoje bei Vidurio Europoje. Šiandieninės Vokietijos naujosios dešinės šalininkams C. Schmittas yra savotiškas švyturys.

Nemažai intelektualų iki šiol žavisi jo mąstymu ir, deja, priešiškumu liberalizmui, individualizmui bei pliuralizmui (žr. aut. „Laisvė be epitetų: F. A. Hayekas ir kelias iš pandemijos vergovės“, „Naujasis Židinys-Aidai“, 2021/6; tai yra atsakymas į Pauliaus Vijeikio rašinį „Demokratija be epitetų: Carlas Schmittas ir pandemijos laikų Lietuva“, „Naujasis Židinys-Aidai“, 2021/4).

Pernai Lietuvoje pasirodė Paulo W. Kahno knyga „Pastatyti liberalizmą į vietą“ (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2025 m., vertė Milda Dyke, Irena Jomantienė). Jos įvade politologas ir filosofas Simas Čelutka rašo, kad „politinėje filosofijoje Kahnas seka vokiečių juristo C. Schmitto (1888–1985) pramintomis pėdomis“. W. Kahnui pasiaukojimas taip pat yra pamatinė politinė kategorija ir politinės teologijos centras. Kiekvienas pilietis „iš principo privalo įsivaizduoti kraštutinę situaciją, kai iš jo gali būti pareikalauta didžiausios aukos“, mano S. Čelutka.

Kas gi reikalauja aukos, tai yra žmogaus mirties? Modernioji, tautinė valstybė, nes „galutinės prasmės nešėja yra tauta, arba liaudis“. Tauta tapo naujuoju prasmės šaltiniu. P. W. Kahno manymu, nacija yra ne kas kita, kaip tikėjimo bendruomenė. Tai viršlaikiška būtybė, kuri kaip politinė bendruomenė sakraliai įprasmina aukas. S. Čelutka ragina pratintis prie minties, „jog kritiniu atveju valstybė gali mus pašaukti jos gynybon“.

Pats Jeilio profesorius P. W. Kahnas knygoje rašo, kad „pasiaukojimas yra ir politikos, ir šeimos šerdis“; „pasiaukojimo sritis nuo religinio pasipriešinimo persikėlė į politinio patriotizmo sritį“. Juk „moderniaisiais laikais tauta tapo nauju absoliutu“. Jis teigia, kad „tautinės valstybės gebėjimas paaukoti savo piliečius kare buvo didysis devyniolikto amžiaus politinis atradimas. Šis atradimas prasideda su Napoleono armijomis, kurios paveldėjo revoliucijos liaudies entuziazmą“.

Tad P. W. Kahno apibendrinimas atrodo šitaip: „Moderni tautinė valstybė pasirodė besanti nepaprastai efektyvi aukojimo priemonė. Ji pajėgė mobilizuoti savo populiaciją aukotis palaikant pačios valstybės istorinę egzistenciją. Šia prasme valstybė užėmė religinio tikėjimo vietą, pasiūlydama individams viltį peržengti savo pačių baigtinumo ribas. Modernybė – tai politinio tikėjimo laikai, dar destruktyvesnio negu ankstesnis religinio tikėjimo amžius.“

Moderni valstybė kaip prasmės šaltinis ir galutinė prasmė, absoliutas ir tikėjimo bendruomenė; tarsi visagalis vienis, kuris užėmė religinio tikėjimo vietą; arba tokie sakiniai kaip šis: „tautos suverenas turi daug panašių savybių su Vakarų monoteizmo dieviškuoju suverenu“ – visos šios citatos tikinčiam žmogui turėtų byloti, kad šioje mąstysenoje valstybė yra paversta tikrų tikriausiu stabu, o visi stabai, kaip gerai iš istorijos žinome, reikalauja žmonių kraujo. Iš tiesų jau yra įvykusi šventumo migracija nuo Bažnyčios į valstybę, nuo kryžiaus į vėliavą, kaip kritiškai rašo JAV katalikų politikos mokslų profesorius Williamas T. Cavanaughas (Migrations of the Holy, 2011).

S. Čelutka kalba apie savanorišką pasiaukojimą valstybės ir bendruomenės labui. Pasiaukojimas yra krikščionims itin brangi sąvoka, nes jų Viešpats pasiaukojo (žr., pavyzdžiui, Mt 16, 24; Lk 9, 23; Rom 12, 1; Ef 5, 2; 1 Jn 3, 16). Bet pasiaukoti galima tik laisvai, būtent savanoriškai, o ne valdžios ar dar kieno nors nurodymu. Dievas Tėvas davė Jėzui išgerti rūstybės taurę, tai yra mirti (Jn 18, 11), bet šis ją priėmė laisvai – savo valia pakluso Tėvui.

Laisvės, savanoriškumo ir pasiaukojimo pagrindinės sritys iš tiesų yra šeima ir religinės bendruomenės. Šiose institucijose žmonės išmoksta mylėti, rūpintis kitais ir nusižeminti. Tam tikra prasme pasiaukojimo vieta yra ir verslas, nes verslininkai dėl nuosavybės irgi daug paaukoja – savo pinigus, turtą ir laiką. Santykiai tokiomis aplinkybėmis būna pagrįsti meile (šeimoje) ir savanoriškais mainais (ekonomikoje), o visur yra svarbus pasitikėjimo ir pasiaukojimo vaidmuo.

Tačiau moderniosios valstybės valdymas visada daugiau ar mažiau būna paremtas prievarta. Ekonomistas Ludwigas von Misesas (1881–1973) yra pasakęs: „Valstybė yra prievartos ir priespaudos aparatas […]. Visa, kas yra ir ką gali valstybė, yra prievarta ir jėgos naudojimas“ (Liberalismus, 1927). Net jeigu prievarta teisėta, ji lieka prievarta. Nors šeimose, bažnyčiose ir verslo santykiuose kartais taip pat piktnaudžiaujama galiomis bei kenkiama, vis dėlto šių institucijų esmė nėra prievarta. Jos yra kūrybingos ir kuriančios, o valstybės aparatas nieko nekuria ir negamina, nes jos užduotis – tik saugoti; siekdama tai įgyvendinti, ji atima – visų pirma mokesčius, bet kartais ir gyvybę.

P. W. Kahnas sveikina tautinės valstybės gebėjimą paaukoti savo piliečius kare. Valstybė esanti nepaprastai efektyvi aukojimo priemonė, kuri, jeigu nurodo: „Pasiaukokite nacijai!“, „Mirkite džiaugsmingai už Tėvynę!“, „Paaukokite savo kraują kare!“, taip ir įvyksta. Tuo valstybės valdovai parodo, kad piliečio gyvybė jiems iš tikrųjų nerūpi ir jie yra pasirengę ją pražudyti. XX a. įvykiai tai puikiausiai paliudija, todėl nesupainiokime pasiaukojimo su aukojimu!

Garbinga ir kilnu nuo užpuolikų ginti savo šeimą, gyvenvietę, miestą ar net visą kraštą. Bet tokią atsakomybę kiekvienas turi prisiimti asmeniškai ir savanoriškai. Biblijoje nėra numatyta valstybės įtvirtintos privalomosios karinės tarnybos, tačiau joje aprašomos įvairios savanoriškos ir teisėtos gynybos formos – tiek bendruomeninės, tiek individualios. Apie drąsą mūšyje ir laisvę jame (ne)dalyvauti Dievas duoda puikių nurodymų Pakartoto Įstatymo knygoje, 20, 1–9.

Joks karalius ar valstybė neturi teisės priversti žmogaus ką nors žudyti. Biblinis gynybinis pasirengimas grindžiamas ne valstybės įsakymu, o kiekvieno žmogaus sąžine. Tik tokiu pagrindu ir kalba apie pasiaukojimą gynybos labui galėtų turėti prasmę.

Joks karalius ar valstybė neturi teisės priversti žmogaus ką nors žudyti. Biblinis gynybinis pasirengimas grindžiamas ne valstybės įsakymu, o kiekvieno žmogaus sąžine. Tik tokiu pagrindu ir kalba apie pasiaukojimą gynybos labui galėtų turėti prasmę. Pavyzdžiui, JAV pilietiniame kare 1861–1865 m. krito per 700 tūkst. karių (iš tuomet 30 mln. valstybės gyventojų) – 95 proc. visų kovojančiųjų buvo savanoriai!

Bet modernioji valstybė šiandien reikalauja didžiausios aukos, nes jai nebėra jokių kitų dievų, tik ji pati. Ji maištauja prieš Dievą ir elgiasi taip pat, kaip aprašyta Wilfredo Oweno eilėraštyje „Senio ir jaunėlio parabolė“. W. Owenas jį sukūrė 1918 m. vasarą Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Lapkričio mėnesio pradžioje, likus vos savaitei iki karo pabaigos, šis britų karys ir gabus poetas žuvo.

W. Owenas kūrinyje trumpai perpasakoja Pradžios knygos 22-ojo skyriaus istoriją apie Dievo nurodymą Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką. Biblijos pasakojime Izaokas nežūva, nes pats Dievas parūpina aukai aviną. O W. Oweno Abraomas nesutinka paaukoti savo išdidumo avino ir paprieštarauja Dievui. Eilėraštis baigiasi taip: „Senis to nepadarė, o nužudė savo sūnų / Ir pusę Europos palikuonių, vieną po kito.“ Senis – tai to meto kovojančių tautų valdžios vyrai. Kas nepaklūsta Dievui, kuris paaukojo savo Sūnų, ir kas neina Sūnaus pėdomis, kuris pasiaukojo, tas vėl paaukos savo šalies sūnus.