Zenekos nuotrauka

Beveik dvidešimt metų Paryžiuje gyvenančio Valdo Papievio pavardė bene ryškiausiai sušvito prieš kelis metus, kai jo romanas „Eiti“ buvo itin palankiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Jis rašo pagautas teksto ritmo, jo frazės poetiškos, įtaigios. Šįkart autorius kalba apie Paryžiaus laisvumą, tobulumo paieškas. Susirašinėjo Deimantė Daugintytė.

Prancūzijoje gyvenate nuo 1992-ųjų. Kodėl išvykote šiais, jau nepriklausomos Lietuvos, metais? Viliojo atsivėrusios galimybės būti užsienyje?

1992-aisiais į Paryžių tik pirmą kartą atvažiavau, o jame apsigyvenau gal po kokių trejų metų. Apie atrandamas ar prarandamas galimybes tada visai nemąsčiau ir jokiomis svarstyklėmis jų nesvarsčiau, Paryžius mane tiesiog įtraukė, ir tiek. Prisimenu, kai pirmąsyk važiavau, net šiek tiek bauginausi, jog nusivilsiu jo legenda, bet kad jis mane taip „prisiriš“ ir kad iš legendos mano kasdienybe virs, tada nė sapnuoti nesapnavau. Viskas pasidarė savaime.

Jeigu man buvo lemta apsistoti svetur, tai Paryžius – gal vienintelis miestas, kuriame gyventi galiu. Kiek miestų paskui mačiau, juose savęs gyvenančio neįsivaizduoju.
Nesu iš žmonių, racionaliais argumentais vairuojančių savo gyvenimus. Kartais paklausia: „Ar grįši, kada grįši į Lietuvą?“ Ką aš žinau... Kol kas Paryžius manęs nepaleidžia.
Bet kad ir kiek į jį įsigyvenau ir kad kaip ilgai jame gyvenu, iš Lietuvos išvažiavęs nesijaučiu. Kai prilipdo etiketę „emigrantas“, mane net šiek tiek skaudina. Jeigu jau taip norime tų etikečių, tai apsidairykime, ar nėra ir Lietuvoje gyvenančių emigrantų.

Ar jaučiatės laisvesnis gyvendamas Prancūzijoje? Kaip žmogus, kūrėjas?

Paryžius laisve alsuoja, tai – laisvės miestas. Nemėgstu tokių formulių, bet kad taip jau yra. Kai kurie lietuviai, čia apsidairyti trumpam atvažiuojantys, šitai irgi iš karto pajunta. Tai – ir kiekvieno didmiesčio laisvė, ir ypatinga, grynai paryžietiška. Nemokėčiau jos, tos paryžietiškos laisvės, išskaidyti dėmenimis, kad ją kaip nors apibūdinčiau ar apibrėžčiau, galiu tik pasakyti, kokie vaizdiniai atplaukia į galvą dabar, kai turiu atsakyti į šį Jūsų klausimą.
Vienuolė, per Menų tiltą važiuojanti paspirtuku. Liuksemburgo sodas, po kurį žmonės ramiai sau vaikštinėja, kiti sėdi ir paprasčiausiai žiūri, snaudžia ar skaito. Autobusai, ant kurių – afišos, kviečiančios į Van Gogho, Soutine'o ar Dali parodas. Metro perone besibučiuojanti porelė. Protestuojantys studentai, staiga iššokstantys į Saint Michelio bulvarą netoli Sorbonos, jo vidury įsitaisantys iškylauti, visose aplinkinėse gatvėse eismą sutrikdantys. Tie kvartalai, į kuriuos nuvažiavęs Kinijoje ar Afrikoje gali pasijusti. Bretanės liaudies, tango, salsos šokiai ant Senos krantinės ar iš patiltės atidrykstanti saksofono melodija – jei neturi, kur repetuoti, po tiltu gali visada. Kavinės, tų kavinių terasos, kuriose, ypač atšilus orams, negali rasti vietos. Tas balto miesto vaizdas, palaipsniui besiskleidžiantis, kai kyli George'o Pompidou eskalatoriais.
Tikrai Paryžiuje laisvesnis jaučiuosi.
Kai dėl Lietuvos...
Kai ko, kas dedasi Lietuvoje, mano protas paprasčiausiai nesuvokia, išvis nesuprantu, kaip taip gali būti. Kai pagalvoju, kad vieną iš draugų, su kuriais anuomet „Sietyną“ leidome, vien už tai, kad savo nuomonę išreiškė, laisvoje Lietuvoje po teismus tampo, teisia, nuteisia... Tai kas, kad galiausiai išteisina.
Mes bijome? Nesusivokiame? Tingime?
Tyčia apie tuos studentus parašiau.

Jūsų romane „Vienos vasaros emigrantai“ personažas visus atvykėlius iš rytinės Europos dalies vadina „polonais“. Greitai pritapote, ar nekėlėte sau šio uždavinio?

Ar pritapau, kiek pritapau – apie tai išvis negalvoju. Man čia paprasčiausiai gerai. Žinau, kad niekada nepritapsiu tiek, kad visiškai savas jausčiausi. Bet ir svetimas nesijaučiu. Galiu sakyti, kad tai – mano miestas. Turiu jame savo sodus, krantines, tiltus, gatves, turiu savo pastogę, kurioje įsigyvenau ir su kuria susigyvenau, šio miesto ritmas mano gyvenimo ritmą dygsniuoja.
O žmonės?
Bent jau tie prancūzai, su kuriais aš bendrauju, to, kad aš iš „kitur“, niekada nepabrėžia. Žinoma, jiems įdomu, kad aš iš Lietuvos, kartais apie Lietuvą paklausinėja. Bet dėl to, kad aš ne „čionykštis“, niekad jokios nuoskaudos nesu patyręs. Kitoms kultūroms, kitų tautų žmonėms prancūzai ir atviresni, ir smalsesni, visiškai lygiavertis bendravimas susiklosto savaime, kitaip būti negali.
Turiu pažįstamų, ir iš kitų šalių kilusių. Kartais susirenkame į vakarėlius. Prancūzas, lietuvis, kolumbietis, arabas, vokietis, anglas... Juo smagiau, juo įdomiau. Tautybės nebraižo jokių ribų. Ribas braižo nebent žmogiškosios savybės. Juk visada vieni žmonės patinka labiau, kiti – mažiau. Su vienais susidraugauji, su kitais – ne.

Naujausias Jūsų romanas „Eiti“ įvertintas keliomis premijomis. Viename interviu prasitarėte, kad bijote nieko geresnio nebeparašyti. Taigi turite kūrybinių užmojų, užsibrėžtų tikslų, kuriuos norėtumėte įgyvendinti?

Tai kad visos tos premijos ir jas lydėję palankūs atsiliepimai taip aukštai kartelę užkėlė.
Kartais iš noro padaryti labai gerai toks nerimas apima, kad išvis nieko nebedarai. Čia – ne vien apie rašymą. Perfekcionistų nelaimė.
Man visada keista girdėti, kai apie mane sako „rašytojas“. Nežinau, ar kartais užeinantis apsėdimas ar iš dalies gyvenimo būdas gali būti profesija.
Su nauja parašyta knyga jokios patirties nesijaučiu įgijęs. Kiekviena pradedama rašyti knyga man – pirmoji. Galiu žinoti savo trūkumus ar privalumus, tai nieko nekeičia. Rašau, kada rašosi ir kaip man išeina. Tai – nelyg ėjimas visiškai vienam apgraibomis, tikintis, kad kažką užčiuopsi, surasi, nors nelabai ir žinai, kur eini. Vienintelis dalykas, kuriuo pasikliauti gali, man – kalba. Kai susidaro įspūdis, kad ji tarsi pati ima kalbėti, kai atsiranda ritmas, už mano valią stipresnis ir mane vedantis, šiek tiek tvirčiau jaučiuosi. Bet ir tai...
Užmojai, tikslai – ne man. Yra tiktai noras. O norėti, tai visada noriu.

Skaitant Jūsų tekstus įtraukia frazių svingavimas, poetiškas, nugludintas kalbėjimas. Ar daug dirbate su tekstu: perrašote, redaguojate? Ką Jums reiškia emocijos ir žodžio santykis tekste?

Sakau, man „pasirašo“ arba „nepasirašo“. Būna, kad žodžiai, ritmas nuveda visai kitur, nei ketinau eiti. Beveik niekada nežinau, gerai ar blogai parašiau, bet pasitaiko, kad ir nustembu – kaip, iš kur tai atsirado?
Paskui kone visada pašukuoju. Tai koks nors žodis per daug įkyriai lenda, tai, įsiklausyk, ritmas truputį stringa, tai dar kas nors. Bet nesakyčiau, kad labai daug, iš esmės redaguočiau, keisčiau, rengčiau  ar perrenginėčiau.
Yra mano, galimos pasakotojo ir personažų emocijos, jos laukia žodžių, kuriais galėtų išsisakyti, bet neretai ir vienas kito ieškantys, vieni kitus kviečiantys, vieni prie kitų derantys žodžiai jas sukuria. O teksto emocija man yra ritmas.
Bet nesu teoretikas, analizuoti nemoku, šiandien man šitaip atrodo, rytoj gal visai kitaip pasakyčiau.