Berekas Joselevičius, hebrajiškas vardas Ber-Dov gimė 1764 rugsėjo 17 dieną Kretingoje, vietinių žydų šeimoje. Tuo metu Kretinga priklausė Abiejų Tautų Respublikai, kurią sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Mokėsi žydų pradinėje mokykloje Kretingoje, vėliau, savo dėdės prižiūrimas ir globojamas, mokslus tęsė Telšiuose. Gabų jaunuolį pastebėjo tuo metu Kretingos dvarą valdęs Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, Berekas tapo jo reikalų patikėtiniu, rūpinosi prekybos reikalais. Daug keliaudamas po Europą, išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas, susipažino su Vakarų Europos kultūra, užmezgė plačius prekybinius ryšius, todėl išsilavinusiam ir jau praturtėjusiam jaunuoliui norėjosi naujų gyvenimo iššūkių ir išbandymų. Proteguojamas Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio reikalų patikėtinio A. Hiršovičiaus, jis 1788 metais apsigyveno Varšuvoje, jos priemiestyje Pragoje, kur tradiciškai gyveno žydų bendruomenė. Ten jis toliau sėkmingai vystė savo prekybinę veiklą, prekiaudamas arkliais ir pašaru. Tais pačiais metais sukūrė šeimą ir netrukus susilaukė sūnaus Jozefo* ir dukros Lejos.

Žinomiausias pasaulyje kretingiškis B. Joselevičius, savo gyvenimą paskyręs kovai už tautų laisvę ir nepriklausomybę, galėtų tapti vienu iš simbolių, vienijančių lietuvių, lenkų, prancūzų ir žydų tautas.

1789 metais B. Joselevičių, prekybos reikalais viešintį Paryžiuje užklupo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Jos skelbiamos laisvės, lygybės ir brolybės idėjos jį užvaldė ir tapo jo tolesnio gyvenimo siekiu ir tikslu. 1794 metais Lenkijoje prasidėjo generolo Tado Kostiuškos vadovaujamas sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę su šūkiu – ,,Už mūsų ir jūsų laisvę“. B. Joselevičius kartu su savo bendraminčiu J. Aronovičiumi kreipė į Lenkijos žydus, ragindami juos prisidėti prie sukilėlių ir kartu kovoti už laisvę.

Gavus sukilimo vado T. Kosčiuškos pritarimą, jiems pavyko suformuoti apie 500 karių turintį lengvosios kavalerijos žydų pulką, kuriam vadovavo pulkininko laipsnį gavęs B. Joselevičius.

Kitaip susiklostė jo buvusio globėjo, Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio likimas, kuris, prasidėjus sukilimui, taip pat buvo Varšuvoje, ten redagavo 1794 balandžio 2 dienos kreipimąsi į tautą-universalą, smerkiantį sukilėlių veiksmus.

Už tai vyskupą apkaltino valstybės išdavimu, generolo T. Kostiuškos įsakymu areštavo, o 1794 birželio 28 dieną be teismo kaip tėvynės išdaviką viešai turgavietėje pakorė. B. Joselevičiaus vadovaujami žydų kavaleristai sukilėlių gretose didvyriškai kovėsi su 1794 m. lapkričio 4 dieną Varšuvą apsupusia karvedžio Aleksandro Suvorovo vadovaujama gausia carinės Rusijos armija, dauguma iš jų žuvo.

Juliusz Kossak. Pulkininkas Berekas Joselewiczius (1861).

Norėdama įbauginti sukilėlius, Varšuvos priemiestyje, Pragoje, Rusijos armija surengė masines gyventojų žudynes, buvo nužudyta apie 20 tūkstančių žmonių. Netrukus 1794 m. lapkričio 6 dieną Varšuvos gynėjai kapituliavo. Pats B. Joselevičius išvengė žūties ir 1795 metais su šeima pasitraukė į tuo metu Austrijai priklausiusį Galicijos miestą Lvovą. Iš ten 1798 metais persikėlė į Italiją, kur įstojo į Lenkų legiono, vadovaujamo generolo Jano Henriko Dombrovskio, gretas. Šis legionas kovojo kartu su įvairių tautų kariais Prancūzijos armijos gretose. Tarp legionierių populiari 1797 metais sukurta ,,Lenkų legionierių daina”, simbolizavusi prieš 2 metus prarastą Lenkijos valstybės nepriklausomybę, ir vėliau pamėgta lenkų tautos, jos karių ir 1831 bei 1863 metų sukilėlių prieš carinės Rusijos priespaudą, 1926 metais pripažinta oficialiu Lenkijos himnu ir juo išlikusi iki šių dienų.

1803 metais B. Joselevičius tapo Napoleono Bonaparto armijos Hanoverio dragūnų pulko kapitonu, dalyvavo įvairiuose mūšiuose. Tais pačiais metais už karinius nuopelnus ir drąsą vienas iš pirmųjų apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, kurį 1802 metais įsteigė Napoleonas Bonapartas.

1807 metais, sudarius Tilžės taikos sutartį tarp Prancūzijos, Rusijos ir Prūsijos, įsteigiama Varšuvos kunigaikštystė, vėl atgaivinama Lenkijos, kaip suverenios valstybės, atkūrimo idėja. Jos teritorijai priklausė ir dalis Dzūkijos bei Suvalkijos. B. Joselevičius įsiliejo į jos armiją, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Vadovaudamas ulonų eskadronui, dalyvavo įvairiuose mūšiuose su Rusijos ir Prūsijos kariuomene, juose pasižymėdamas ypatinga drąsa. Už karinius nuopelnus 1808 metais apdovanotas aukščiausiu Lenkijos kariniu apdovanojimu, karinės šlovės ordinu – Virtuti Militari. B. Joselevičius žuvo 1809 gegužės 5 dieną, eidamas 45-uosius metus, mūšyje prie Kocko miesto su į Lenkiją įsiveržusia Austrijos kariuomene. Netoli Kocko jis ir palaidotas.

Taip kretingiškis B. Joselevičius tapo Lenkijos nacionaliniu didvyriu, o žydai jį ir dabar laiko savo tautos didvyriu. 1909 metais, minint 100-ąsias jo žūties metines, prie Kocko miestelio, netoli Liublino, ant kalvos, kur jis palaidotas, buvo pastatytas paminklinis akmuo su įrašu, kuriame paminėtas ir Kretingos vardas.

B. Joselevičiaus vardu įvairiuose Lenkijos miestuose, taip pat ir didžiuosiuose – Krokuvoje ir Varšuvoje, pavadinta 30 gatvių, jo žygius ne kartą aprašė lenkų ir žydų rašytojai bei istorikai, jį savo paveiksluose mūšių metu vaizdavo ir tapytojai, o ypač žinomas lenkų dailininkas batalistas Julijus Kosakas. 2009 metais, minint 200-ąsias jo mirties metines, Prancūzijos ambasada Varšuvoje surengė mokslinę konferenciją, kurioje dalyvavo žymūs Lenkijos ir Prancūzijos istorikai, mokslininkai ir politikai.

Tais pačiais metais Lenkijoje ir Izraelyje buvo išleistas bendras abiejų valstybių pašto ženklas, skirtas B. Joselevičiui, kuriame pavaizduotas dailininko Julijaus Kosako 1893 metais nutapytas paveikslas – ,,B. Joselevičius mūšyje prie Kocko“.

Žinomiausias pasaulyje kretingiškis B. Joselevičius, savo gyvenimą paskyręs kovai už tautų laisvę ir nepriklausomybę, galėtų tapti vienu iš simbolių, vienijančių lietuvių, lenkų, prancūzų ir žydų tautas.

Istorinių faktų, skiriančių tautas, įvairių nuoskaudų turime pakankamai, bet kodėl neieškome faktų ir istorinių asmenybių, jas vienijančių? Juk dažnai ypatingų pastangų net nereikia. Kas trukdo kretingiškiams artimiau bendrauti ar net susigiminiuoti su Lenkijos Kocko miestu, kur taip gerbiamas jų kraštiečio atminimas, o jo kapas gausiai lankomas turistų?

Manau, kad Kretingoje mažų mažiausiai turėtų iškilti paminklas ar kitoks atminimo ženklas, ant kurio keturiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, hebrajų ir prancūzų – būtų parašyta, kad čia, Kretingoje, gimė ir gyveno kovotojas už tautų laisvę ir lygybę, apdovanotas aukščiausiais Prancūzijos ir Lenkijos valstybiniais ir kariniais apdovanojimais – B. Joselevičius. Tai būtų ir padėka jam už Kretingos vardo garsinimą visame pasaulyje ir atminimo ženklas, primenantis apie čia kelis šimtmečius gyvavusią gausią žydų bendruomenę.

Deja, šiandien apie tai Kretingoje ir kituose rajono miesteliuose, kur žydų bendruomenės irgi buvo gana gausios, primena tik masinių žudynių vietos ir apleistos kapinės. Dėl atminimo ženklo, akmeninio stulpo B. Joselevičiui atminti, dovanojimo kretingiškiams, 2012 metais į Kretingos rajono savivaldybę kreipėsi J. Bunkos labdaros ir paramos fondas. Tenka apgailestauti, kad Kretingos rajono valdžia šio klausimo net nesvarstė. Matyt, ją vis dar tebekausto įvairios baimės, aiškiai matomas ir abejingumas savo miesto istoriniam paveldui, galinčiam prisidėti prie turizmo vystymo. Tikėtina, tam įtakos turėjo ir informacijos trūkumas bei partnerių nesusikalbėjimas. Vis dėlto manau ir tikiu, kad ir Žemaitijoje, ir kitur Lietuvoje, o gal ir užsienyje – Lenkijoje,Izraelyje ar Prancūzijoje, atsiras žmonių, visuomeninių organizacijų, padėsiančių įamžinti žymaus kretingiškio atminimą, o gal pagaliau iš saldaus miego atsibus ir vietos valdžia.

*Sūnus Jozefas Berkovičius gimė 1789 metais Varšuvoje, 1809-aisiais, tebūdamas 20-ies, įstojo į Varšuvos kunigaikštystės armiją, kartu su savo tėvu dalyvavo mūšyje su Austrijos kariuomene prie Kocko. 1812 metais Napoleono Bonaparto armijos sudėtyje dalyvavo kare su Rusija, už narsą ir karinius nuopelnus (mūšiuose patirs 16 sužeidimų) bus apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu. 1831 metais dalyvavo sukilime prieš carinę Rusiją sukilėlių gretose, kovojo ir Lietuvoje. Savo tėvo pavyzdžiu bandė sukurti žydų kavaleristų pulką, tačiau nesėkmingai. Po sukilimo pralaimėjimo pasitraukė į Angliją, kur 1846 metais ir mirė.