Išeivijos profesorius Kęstutis Keblys savo gyvenimu ir kalbomis griauna daugybę stereotipų – pavyzdžiui, tai, kad tiksliųjų mokslų atstovas negali būti „gabus“ literatūrai (arba atvirkščiai), ar tai, kad literatūros kritikui esą lyg ir nekorektiška tiesiai pasakyti, kad lietuviai rašo nuobodžiai arba kad kitų šalių ir kultūrų žmonės yra tarsi kažkokie egzotiški dinozaurai. Kaip galėtume pristatyti Kęstutį Keblį? Tai chemijos profesorius, išgarsėjęs kaip literatūros kritikas, literatūrinių studijų ir straipsnių, lietuviškos kultūros puoselėjimo projektų autorius, buvęs „Ateities“ žurnalo bendradarbis, „Ateities“ leidyklos vadovas ir Lituanistikos instituto literatūros skyriaus vedėjas Amerikoje. Ateitininkas ir skautas. Kritiškas ir atviras kritikai. Griaunantis stereotipus, bet ne tam, kad sukurtų naujus. Nemeilikaujantis, bet malonus. Tikintis, bet neužimantis neklystančiojo pozicijos. Pripratęs prie amerikietiško gyvenimo būdo, bet kasmet keletui mėnesių sugrįžtantis į Lietuvą. Šiandien su juo pačiu ir kalbame – apie jo asmenybę, „ateitininkišką“ praeitį ir, žinoma, nuolat kritikuojamą lietuviškąjį mentalitetą.

Chemikas, rašantis apie literatūrą, literatūros kritikas, apgynęs disertaciją iš chemijos, – iš kur toks netikėtas derinys?

Manyje plūduriuoja humanitaro genai. Dar būdamas gimnazijoje svajojau studijuoti literatūrą Vytauto Didžiojo universitete. Bet taip nepavyko. Atsidūręs Bostone, galvojau apie žurnalistikos studijas. Bet koks ten žurnalistas, kai angliškai vos liežuvį apverti? Tada rinkausi chemiją – humaniškiausią profesiją iš visų praktinių mokslų.

Kodėl jaunystėje nutarėte tapti ateitininku?

Ne nutariau, o tiesiog tapau! Mano mama buvo aktyvi ateitininkė, visą laiką pasakodavo apie savo žygdarbius „Giedros“ korporacijoje („Giedra“ – studenčių ateitininkių korporacija, gyvavusi tarpukario Lietuvoje. Aut. past.), pavyzdžiui, kaip studentai nuvertė vadinamąją „Kauno konkę“ – tokį arkliu traukiamą lyg ir tramvajų, buvusią Laikinosios sostinės gėdą, o paskui ir prezidentą Kazį Grinių.

Kai Vokietijos Grėfeno (Greven) gimnazijoje, kurioje tuo metu mokiausi, įsikūrė ateitininkų kuopa, nedaug tegalvodamas įstojau. Be to, man visada atrodė, kad ateitininkai yra daug rimtesnė organizacija už skautus. Skautai raišiojo mazgelius, o ateitininkai rimtai žiūrėjo į religiją, klausydavosi ideologinių paskaitų ir mokėsi rašyti susirinkimų protokolus. Priklausiau ir skautams, bet jeigu būtų reikėję iš šių dviejų organizacijų pasirinkti kurią nors vieną, nedvejodamas būčiau nusivilkęs skauto uniformą, kuri, šiaip ar taip, man niekada ir netiko – su ja atrodydavau kaip apipešiotas pajacukas.

O kaip Jūsų jaunystės metu laiką leisdavo rimtieji ateitininkai?

Laiką leisdavome kaip ir visi vaikai: žaisdavome krepšinį ir tinklinį (tiesa, mergaitės nesportuodavo, nes jos kažkur išgirdo, kad nuo sporto storėja blauzdos, o tada jau – sudiev, groži), nuobodžiaudavome, eidavome į gimnazijos šokius, kur mūsų akordeonistas kartais sugrodavo net tango, nepaisydamas rūsčių budinčios mokytojos žvilgsnių. O ką ateitininkiško veikdavome? Žinote, ogi nieko įdomaus. Lankėme susirinkimus, mokėmės pirmininkauti, rašėme referatus apie penkis principus ir lietuvybę, per šventes eidavome į bažnyčią paskui vėliavą, po to – į minėjimus, kuriuose klausydavomės sendraugių nuobodžių prakalbų. Visas įdomumas būdavo stovyklos ir suvažiavimai, ten užmegzdavome naujų pažinčių ir patirdavome nuotykių, gaudavome galimybę pasiklausyti garsių to meto katalikų veikėjų ir mąstytojų –„prisipumpuodavome“ entuziazmo ir atrodė, kad kalnus galėtume nuversti.

Ar ateitininkiška veikla paliko kokią nors ryškesnę žymę Jūsų gyvenime?

Ateitininkiška veikla pripratino jausti pareigą lietuvių visuomenei, atlikti visus ir visokius darbus: šokti tautinius šokius, stumdyti kėdes prieš renginius parapijos salėje, dėstyti šeštadieninėje mokykloje, rašyti literatūros kūrinių ir meno renginių recenzijas, sodinti pušaites „Dainavos” stovykloje, dirbti parapijos komitete, skaityti paskaitas ateitininkų renginiuose, dalyvauti JAV lietuvių bendruomenės veikloje, leisti knygas, rengti literatūros vakarus, dalyvauti ateitininkų valdybose ir tarybose, mokslo ir kūrybos simpoziume vadovauti programos komitetui. Toksai užimtumas turėjo teigiamų rezultatų – mažiau laiko likdavo išdykavimui, galėjai džiaugtis įsitikinimu, kad gyveni vertingą gyvenimą, dirbi kilnų darbą lietuvybei, na, ir Bažnyčiai. Bet buvo ir rimtų, neigiamų padarinių. Tas lakstymas nuo vieno projektėlio prie kito blaškė dėmesį ir iššvaistydavo energiją, taigi nelikdavo laiko susikaupti rimtiems reikalams, didesniems projektams – taip ir neparašiau nė vieno romano, netapau literatūros mokslininku, nepalikau išliekamąją vertę turinčių darbų chemijos moksle. Net nebuvau geras tėvas, nes neturėjau laiko bendrauti su augančiais vaikais.

Kaip manote, kokias svarbiausias šiandienos problemas reikia spręsti ateitininkams, su kokiais iššūkiais susidurti?

Išugdyti brandų intelektualinį elitą, kuris Lietuvos gyvenimui sugebėtų pasiūlyti krikščioniško požiūrio alternatyvas. Moksleiviai ir studentai turėtų daugiau dėmesio skirti Lietuvos visuomeniniams reikalams. Jie turėtų suvokti, kad iš jų turės būti teisininkų, politikų ir vadybininkų, aukšta morale ir neeiliniais sugebėjimais galinčių taisyti dabartines klaidas ir netobulumus Lietuvos gyvenime.

Buvote netradicinis lietuvių literatūros kritikas – romanus, poeziją analizuodavote nesiremdamas jokiomis mokslinėmis teorijomis, metodologijomis, vertindavote juos, taip sakant, „iš žmogiškosios pusės“ ir... parašydavote gyvybingus bei dėmesio vertus tekstus. Kaip pavykdavo su ta „žmogiškąja puse“ nepaslysti, išlikti objektyviam?

Jūs teisi. Įprastais pasaulinio masto kritikos metodais nesinaudojau, nes jų gerai ir nesupratau, o kiek supratau, jie man atrodė netinkami vertinti lietuvių literatūrą. Tokių, kurie tiktų ir būtų aiškiai suformuluoti, pas mus neradau. Tad romanų vertinimui susikūriau savo kriterijus, pasiremdamas teoriniais tokių rašto didžiūnų kaip Antanas Maceina ar Juozas Girnius samprotavimais. Tos mano teorijos buvo gana primityvios ir naivokos, bet galynėjantis su lietuvių proza man tiko.

Jūs iš dalies teisi sakydama, kad nagrinėjau literatūrą „iš žmogiškosios pusės“, jei tai reiškia, kad nesivadovavau jokiomis teorijomis, net ir paties sukurtomis. Dažnai, ypač vėliau, savo recenzijose vietoj teorinių samprotavimų vadovavausi asmenine nuovoka: jei veikalas patiko, jis buvo geras, jei ne – prasta literatūra. Arogantiška, ar ne? Ir pavojinga – kas bus, jei visi pradės pirštais badyti? Kad nebijotum sudegti, reikia nemenko pasitikėjimo savo literatūrine nuovoka. Tokį pasitikėjimą įgijau pamažu, skaitydamas mano gerbiamų kritikų (Juliaus Kaupo, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, o vėliau ir Nijolės Gražytės Maziliauskienės bei Violetos Kelertienės) recenzijas. Kai jų nuomonės pradėjo sutapti su mano įspūdžiu perskaičius tas knygas, pasijutau pats sugebantis spręsti apie literatūrinio kūrinio vertę. Ar išlikdavau objektyvus? Priklauso nuo to, ko klausite. Pavyzdžiui, mano tetėnas nustojo su manimi kalbėtis ir tylėjo kokius penkiolika metų, net keršijo (keiksnodamas mano žmonos poeziją) už tai, kad aš į jo romanus ir literatūros istoriją numojau ranka.

Nežinau, ar Jūs teisi, vadindama mano tekstus gyvybingais ir įdomiais. Jei tikrai taip, tai džiaugiuosi ir dėkoju. O jei ne, dar labiau dėkoju už mielą komplimentą.

Skaitydamas Jūsų straipsnius supranti, kad gerai kritikai svarbi ne tik bendroji nuovoka, apsiskaitymas ir tam tikrų teorinių metodų pasirinkimas, bet ir labai aiški moralinė pozicija, drąsa išsakyti tvirtą požiūrį – tai padeda išlikti nemeilikaujant autoritetams, nesiguodžiant „tiesų įvairove“ ar „nežinojimu“, kas iš tikrųjų yra tas menas (ir kas yra žmogus). Jūs buvote drąsus kritikas, aiškiai pasisakantis prieš kultūrinį provincialumą (juk spektaklis nėra spektaklis vien dėl to, kad jis pastatytas, romanas nėra romanas vien dėl to, kad jis parašytas, taip pat ir vien tik dėl to, kad jame aukštinamas lietuviškumas, arba žinomo menininko darbas nėra geras tik todėl, kad jo autorius žymus ir pripažintas). Jūs nebijojote kritikuoti „savųjų“ (pavyzdžiui, recenzijoje „Poezijos vaidinimai ateitininkų kongrese“), o juk publicisto ir literatūros kritiko veikla užsiėmėte tokiomis sunkiomis istorinėmis sąlygomis, kai jau vien lietuvių kultūros išsaugojimas buvo iššūkis. Kaip Jums tuo metu pavykdavo išlikti drąsiam? Ar palyginti mažoje Amerikos lietuvių bendruomenėje dėl to netekdavo įsigyti priešų ar prarasti draugų?

Oi, kad aš būčiau buvęs drąsus! Ne, kultūrinėse lankose drąsiu savęs niekad nelaikiau. Nors kartais leisdavau sau papūsti prieš vėją, brūkštelti kokį akiplėšišką straipsniuką, bet tai darydavau drebančiomis kinkomis. Taigi jei mane pavadintumėte kultūriniu bailiu, neprieštaraučiau. Priešų, tai yra pykstančių dėl neigiamų mano vertinimų, atsirasdavo, nors draugų, rodos, nepraradau. Gal dėl to, kad draugų raštus vertindavau mandagiai, diplomatiškai, stengdamasis neužgauti, taigi vertindavau iš bailio pozicijų. Antra vertus, daug rašančių bičiulių ir neturėjau, o ir tie rašė neblogai ir toleruodavo nedrąsias mano pastabas apie jų prozos netobulumus. Bet sakote, kad man pavykdavo išlikti drąsiam, neišduoti „aukštosios literatūros“ principų... Tiesa, gal ir neišdaviau. Bet ir čia iš bailumo – bijodavau to, ką pasakys mano vyresnieji, reiklūs kolegos, bijodavau jų pašaipos. Ir nuolat pavydėdavau jiems to drąsaus, pikto įniršio vejant grafomanus iš literatūros lauk.

Ką manote apie šiuo metu populiarią sąvoką „pasaulio pilietis”?

Bandau nemanyti. Nes tokį, kuris vadintųsi pasaulio piliečiu, laikyčiau nuobodžiu savo tėvynės išdaviku.

Kartą esate kalbėjęs apie lietuvių negebėjimą juoktis, sakėte, kad pas mus įprasta viską daryti laidotuvių rimties perkreiptais veidais...

Juoktis mes šiek tiek sugebame, bet nusibrėžiame labai aiškias ribas, kur esą galima juoktis, o kur ne. Žodžiu, mes nesijuokiame per šermenis ir per Vasario 16 dienos minėjimus. Net Lietuvos bernardinų ar jėzuitų pamoksluose daug mažiau anekdotų negu amerikietiškoje mano parapijoje. O jau kai leidžiame sau juoktis, dažnai mūsų humoras būna sarkastiškas ir skausmingas, kaip kad Juozo Erlicko. Kodėl gi mes tokie rimti, anaiptol neįsivaizduoju!

Literatūroje mes irgi rimtuoliai. Štai patys lietuviai, išskyrus, žinoma, lituanistus, skundžiasi, kad mūsų romanus skaityti labai nuobodu, o kartais tiesiog neįmanoma. Gal jie kultūringi, gal jie dvasingi, bet ir skaitymo valią aktyviai ugdo. Kaip Jūs manote, kur čia, kaip sakoma, šuo pakastas?

Ant pakasto šuns kapo įkaltas užrašas: „Mes nemokame rašyti gerai ir įdomiai.“ Ir nieko ten apie siužetą. Jei kur su siužetu ir yra problemų, tai tas problemas užgožia kitos. Štai jos: nesugebėjimas įtaigiai pasakoti, neįtikimi (ir neįdomūs) personažai, rišlumo stoka veiksmo tėkmėje, veiksmo paskandinimas nuobodžiose žodžių kupetose. Na, bet čia mano problemos – sugebėjimas rašyti dabar niekam nesvarbus, nei literatams, nei pramoginiams skaitytojams. Štai pastarieji ryja Edmundą Malūką, o šimtą kartų geriau rašančius Aidą Pelenį ar Bronę Buivydaitę deda į atsarginę lentyną. Gi literatai pjaustosi gyslas dėl Jurgos Ivanauskaitės, visai nesirūpindami, kad ji prastai rašo. O apie Valdą Papievį, Andrių Jakučiūną, dėl kurių literatai „kaifuoja“, aš nė nekalbėsiu – juodu gamina literatūrą ir, atrodo, rungtyniauja dėl to, kas greičiau užmigdys skaitytoją.

O kaip apskritai apibūdintumėte lietuvius kaip žmogus, daug metų praleidęs kitoje kultūroje ir jau iš šalies galintis pasižiūrėti į savo tautiečius?

Lietuviams galima pritaikyti kaip rankovė išverstą buvusio Amerikos prezidento Džono Kenedžio (John Kennedy) posakį: „Nepaisykime to, ką mes galime duoti tėvynei, o žiūrėkime, ką pati tėvynė gali duoti mums.” Be to, lietuviai yra amžini pesimistai, pavydūs, nuolat viskuo nepatenkinti, nepatriotiški. Baisu – vien tik blogybės? Bet tarp visų blogybių iškylančios šviesios išimtys ryškiai išsiskiria, ir tada darosi smagu būti lietuviu.

Kokie Amerikos žmonės?

Paviršutiniški, linksmi, draugiški, tiki darbu, mėgsta erdvę. Bet čia bendrybės. Ir tai, kad amerikietės storesnės ir ne tokios gražios kaip lietuvaitės, irgi bendrybė. Iš tikrųjų ten yra visokių: juodų ir baltų, airių ir meksikiečių, religingų ir bedievių, suktų apgavikų ir išradingų tinginių. Yra daugybė futbolo (amerikietiško) entuziastų, bet rastum ir tokių, kuriems patinka opera.

Ar nejaučiate nemalonaus vidinio kirbėjimo dėl to, kad negyvenate Lietuvoje, o gal per tiek laiko jau pripratote prie Amerikos kasdienybės?

Kad negyvenu Lietuvoje, beveik niekada nesisielojau, nes lietuvių šalia manęs visada būdavo: kai tik apsigyvenome Amerikoje, pačioje pradžioje pakliuvau į priemiestėlį, kuriame buvo parduotuvių su lietuviškais užrašais, vietinių lietuvių mergaičių, dar mokančių kalbėti lietuviškai ir desperatiškai trokštančių ištekėti, o vasarą vykdavo lietuvių pasilinksminimai gamtoje su alumi, dešrelėmis, pasiutpolkėmis. Be abejo, Amerikoje lietuvių gyvenimas buvo kitoks nei kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijos DP stovyklose (D. P., angl. Displaced Persons, ‒ tai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje suteiktas pavadinimas Vakaruose atsidūrusiems asmenims, kurie dėl politinių priežasčių pabėgo iš savo šalies ir kurių didžioji dalis po karo negalėjo grįžti į gimtuosius, okupuotus kraštus. Aut. past.), bet vis dėlto lietuviškas... Žinoma, vėliau, kai patraukiau dar toliau, į Amerikos Vakarus, tęsti studijų, lietuvių kaip ir nebebuvo, tačiau dėl didelio darbo krūvio ir nebuvo kada jų pasigesti. Dar vėliau vedžiau ir prie šono jau atsirado du lietuviai – lietuvaitė žmona ir „lietuviškas“ pypliukas. Apsigynęs daktaro laipsnį, stengiausi įsidarbinti ten, kur aplink būtų lietuvių. Pavyko. Dabar, senatvę leidžiant Luizianos (Louisiana) pelkėse, specialiai kur nors netoli savęs ieškoti tautiečių man jau ne taip ir bereikia, o lietuvybės dvasios pasisemiu kasmet, po keletą mėnesių prabūdamas Vilniuje.

Prie amerikietiško gyvenimo būdo pripratau devyniasdešimčia procentų. Kas tie likę 10 procentų? Ogi tokios smulkmenos kaip Helovyno „išsidirbinėjimai“, pamišimas dėl kalakutienos per Padėkos dieną, beisbolas.

Kuo gyvenimas Amerikoje skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje?

Pacituosiu savo žmoną: „Amerikoje gyventi patogiau, Lietuvoje – įdomiau.” O kuo skiriasi? Gal tuo, kad Amerikoje daugiau erdvės, mažiau įtampos, lengviau pasiekiama materialinė gerovė, tačiau mažiau kultūros, toliau nuo žmogaus gyvuoja teatrai, dar toliau – poezija. Bet vargu ar tie kontrastai būtų veiksmingi, jei lyginčiau ne miestus, kuriuose gyvenu (Baton Rūžą ir Vilnių), o, sakykime, Amerikos Niujorko didmiestį ir Lietuvos Pilviškių bažnytkaimį.

Nuoširdus ačiū už pokalbį ir skirtą laiką!
Jurga Dirkstytė