Redaktoriaus prierašas. Po paskelbto pokalbio su gydytoju V. Stonkumi sulaukėme audringos tiek jį palaikančių, tiek mus smerkiančių, kad tokį tekstą išspausdinome, reakcijų. Noriu tikėti, kad tekstas taps pretekstu rimtai, faktais pagrįstai, diskusijai. Į gydytojo argumentus buvo atsakyta keliais kritiniais tekstais. Tiesa, tikėjomės kiek nuoseklesnės ir platesnės reakcijos. Kiek nustebino, jog institucijos, atsakingos už AIDS gydymą ir informacijos apie šią ligą teikimą, apsiribojo viešais pasipiktinimais, bet neturėjo laiko (?) pasinaudoti progą informuoti visuomenę, pateikdamos turimą išsamią informaciją. Tikimės, kad diskusija dar nesibaigė. Kadangi sulaukėme V.Stonkaus teksto, kuriame jis bando paaiškinti savo poziciją ir atskyti kritikams, nusprendėme ją paskelbti, vildamiesi, jog tai paskatins sureaguoti ir kitaip manančiuosius. 

Dėkoju visiems mane palaikiusiems ir ypač kritikavusiems mano inteviu. Jei prieš gerą dešimtmetį būčiau perskaitęs tokį interviu, būčiau tvirtai palaikęs kritikuojančiuosius. Mane ypač nustebino skaitytojų atsiliepimų gausa, ko anksčiau niekada nėra buvę, nors apie tas pačias, taip pat ir AIDS, problemas esu rašęs ir anksčiau.

Mano, kaip gydytojo, praktikoje ne kartą susiklostė aplinkybės, kai teko gydyti užkrečiamąsias ligas. Baigęs Medicinos institutą Kaune buvau paskirtas į atokų Šilalės rajoną, kur teko dirbti infekcinio skyriaus vedėju. Kartu dirbau ir terapiniame skyriuje. Tais laikais visi infekcinine gelta sergantys ligoniai buvo gydomi terapiniuose skyriuose.

Atvykus dirbti į Vilnių, kontaktai su infekcinėmis ligomis baigėsi. Bet po kelerių metų karinio komisariato sprendimu buvo priimtas nutarimas paskirti mane ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų specialistu. Buvau nusiųstas į Saratovą, kur praktikos darbus teko atlikti „Mikrob“ institute. Ten dirbau su gyvais maro, choleros ar kai kurių kitų ypač pavojingų užkrečiamų ligų sukėlėjais. Taip man infekcinės ligos visam gyvenimui liko tam tikru „hobiu“.

Ypač mane sudomino 2002–2003 m. siautusi virusinė pandemija – sunkus ūmus respiratorinis sindromas (angl. SARS). Gydymui nuo SARS taikant Kinijos liaudies medicinos augalinius vaistus Kinijoje mirė 7% susirgusiųjų, o taikant naujausius antivirusinius vaistus Vakarų valstybėse mirtingumas siekė 27%. Tie rezultatai labai sustiprino mano skeptišką požiūrį į šiuolaikinius antivirusinius vaistus. Apie tai aš jau rašiau 2006 m. savo knygoje „Bronchinė astma“ skyriuje „Kūno ir dvasios vienybė“. Skepsis dar padidėjo, kai detaliau susipažinau su Vakarų pasaulio medikų korupciniais ryšiais su farmacijos pramone. Tai irgi aprašiau savo knygoje skyriuje „Farmacijos kompanijų ir medicinos mokslo atstovų bei gydytojų finansiniai ryšiai“.

Kalbant konkrečiai apie ŽIV ir AIDS, neteko surasti nė vieno virusologo, kuris būtų sakęs, kad atrado ŽIV virusą – yra tik prielaidos, kad ŽIV virusas gali būti AIDS sukėlėjas.

2008 m. Nobelio premijos buvo suteiktos už ŽIV atradimą dviem Prancūzijos mokslininkams Lui Montagnier ir Francois Barre Sinoussi. Tačiau jie niekada netvirtino, kad atrado ŽIV. Priešingai, Lui Mantagnier kartu su visame pasaulyje žinomu virusologu Peteriu Deuesbergu buvo patys aktyviausi judėjimo prieš ŽIV, kaip AIDS sukėlėjo, teorijos įsigalėjimą pasaulyje.

Pinigai nugalėjo teisybę. Pats L. Montagnier, Prancūzijos valdžios spaudžiamas, turėjo užsičiaupti, nes nenorėjo prarasti darbo.

Moksle taikomas matematinės analizės metodas, kai priklausomai nuo viruso savybių yra prognozuojama, kokias ligas gali tas virusas sukelti. Retrovirusų atžvilgiu duotas vienareikšmis atsakymas: retrovirusai nepajėgūs sukelti tokios sunkios ligos kaip AIDS.

Labai griežtai tuo klausimu yra pasisakęs Nobelio premijos laureatas, Anglijos Karališkosios draugijos prezidentas, fiziologas seras Piteris Medevaras, atskleisdamas, kokias tragiškas pasekmes sukelia tolerantiškas visuomenės ir net tėvų požiūris į gėjų santuokas.

Svarbiausias AIDS verslininkų ir juos remiančių medikų tikslas yra neleisti visuomenei suabejoti tuo, kad AIDS yra užkrečiama liga ir ja gali susirgti bet kas. Vienas iš „neatremiamų“ argumentų yra tas, kad AIDS kai kuriais atvejais suserga moterys, kurios šeimoje su savo vyru gyvena dorai ir jokių kontaktų su gėjais ar narkomanais neturi.

Tačiau niekas netiria tų žmonių lytinių santykių – juk žinoma, kad kai kurios moterys, siekdamos išvengti mėštumo, santykiauja ir analiniu būdu.

Kaip šioks toks holistinės medicinos atstovas jau seniai žinojau, kad AIDS neturi jokių specifinių klinikinių simptomų. Tai įvairiausių virusinių, bakterinių, parazitinių, autoimuninių, vėžinių, jų tarpe ir sarkomų, klinikinių simptomų kratinys. Tačiau pagrindinys dėmesys yra skiriamas ne AIDS, o ŽIV gydymui, kuris neturi jokio etiologinio ryšio su AIDS.

Beveik visi esame girdėję, į ką pavirsta žmogus per klaidą sužinojęs, kad serga vėžiu. Tas pat ištinka žmogų ir jo artimuosius, kai atsitiktinai (pvz., kraujo donoras) sužino, kad jis yra užkrėstas mirtinos ligos virusu. Silpnesnės sveikatos žmogus nuo tokios žinios gali net mirti. Bet teigiamas ŽIV testas neturi jokio ryšio su AIDS. Tik po savo interviu suvokiau, kad toks platus AIDS disidentų (iki interviu nežinojau,  kad toks terminas egzistuoja) judėjimas yra susijęs su teoriniais priešingų požiūrių ginčais, nors iš tiesų tai greičiau šauksmas žmonėms, siekiant sustabdyti nekaltų žmonių žalojimą ir žudymą. AIDS ir kai kurių kitų ligų disidentas dr. F. Batmanhelidžas yra rašęs, kad jei tokie žmonės turėtų sąžinę, jiems reikėtų ateiti prie tvenkinio ir nusiskandinti. Todėl visiškai suprantamas vis dažnesnis raginimas gydytojams sugrįžti atgal į mediciną (angl. Back into medicine) , nes medicinos paslaugos Vakarų pasaulyje tapo pagrindine žmonių mirties priežastimi.

Baudžiamasis kodeksas paprastai priimamas be didesnių prieštaravimų. Esant reikalui jis taisomas ar papildomas. Etikos ir moralės kodeksų priėmimas iš principo skiriasi. Tai priklauso nuo to, koks pagrindinis žmonių gyvenimo tikslas.Tikintiesiems – tai Dievo pažinimas ir Jo valios vydymas. Netikintiesiems – tai valdžia, garbė ir turtas. Mes visi žinome, kas tokiais pasiūlymais gundė Kristų dykumoje. Reikia pažymėti, kad ir tikintieji ne visi atsilaiko prieš piktojo gyndymus, o tarp netikinčių yra dorų ir sąžiningų žmonių. Kristus pirmiausia pats nužengė iš dangaus į žemę, atnešdamas Gerąją naujieną visam pasauliui, ir tik prieš pat mirtį įkūrė savo bažnyčią Jeruzalėje. Šėtonas – atvirkščiai – pirmiausiai įsteigė savo bažnyčią žemėje – 1967 m. Kalifornijoje, o pats nepasirodė. Savo satanistinės ideologijos ir biblijos viešai jis nepropaguoja. Savo ideologijos platintojais pasirinko gėjus ir jų ideologiją, kuri iš principo identiška satanistinei ideologijai. Šėtonui greit pavyko suburti sąmoningų ir nesąmoningų skelbėjų visame Vakarų pasaulyje. Ypač aktyviai į gėjų ideologijos platinimą įsitraukė Kalifornijos Šventojo miško darbuotojai, Kalifornijos politikai. Ten jau paruoštas (o gal jau ir priimtas) įstatymas, kad jau nuo jaunesnių klasių moksleiviai privaloma tvarka būtų mokomi gėjų ir lesbiečių istorijos, ir kad jie būtų pavyzdžiu moksleiviams. Kartu stengiamasi išguiti iš mokyklų religijos dėstymą. Daugelyje šalių jau priimti politiniai sprendimai, leidžiantys gėjų santuokas. Kai kuriose šalyse tokie sprendimai priimti tik vieno balso persvara. Tai rodo, kokia aštri kova vyksta tarp gėrio ir blogio.

Gėjų ideologija užvaldė ir Europos Sąjungos Parlamentą. Ten jau atšaukti visi įstatymai, draudžiantys kritikuoti homoseksualizmą ir jų atstovus. Maža to – tokios nuomonės reiškimas nuo šiol užtraukia sankcijas. Tokia Europos Sąjungos pozicija rodo, kad gėjai jau užgrobė Europos  Parlamentą. Tokia padėtis labai apsunkina ir ŽIV bei AIDS problemos sprendimą. To klausimo sprendimą labai apsunkina iš kažkur į žurnalistų etikos kodeksą patekęs antidemokratiškas „formatas“. Jis leidžia kritikuoti visus ir viską, bet tik ne gėjus ir jų ideologiją. Apie juos galima atsiliepti tik teigiamai. Su to „formato“ filtruojančia įtaka man teko susipažinti praktiškai. Gėjų ideologijos platintojai tiek suįžūlėjo, kad nauaji išrinktam popiežiui drįsta siūlyti patarimus, kaip padidinti sumažėjusius Katalikų Bažnyčios reitingus.

Laikas Lietuvoje viską pradėti vadinti tikraisiais vardais. Nėra jokios pasaulinės AIDS problemos. Yra gėjų, narkomanų ir nuolat badmiriaujančių vaikų bei jų motinų problema. Išsprendus šias problemas, neliks ir AIDS problemos. Todėl reikia baigti postringauti apie gėjus ir jų santuokų toleranciją. Reikia skubiai imtis priemonių gėjams gelbėti nuo gresiančios jiems mirties ir gydyti juos nuo analinio sekso priklausomybės. Dėl to jie ne taip retai žudo vienas kitą. Tam kartais gali reišmės turėti ir pavydas.

Priklausomybę nuo sekso turi ir paprasti pasileidėliai. Apie tai, kad gydosi nuo seksualinės priklausomybės, yra viešai pareškę žinomi kino aktoriai Michaelis Douglasas ir Jackas Nicolsonas.

Būtinai reikia išsivaduoti iš įtakos galingų AIDS lobistinių organizacijų  (American‘s Foundation for AIDS Research, The Center for Disease Control ir kt.), kurios jau du dešimtmečius plauna smegenis krikščionims ir satanistams, agnostikams ir ateistams, sukraudamos milijoninius turtus AIDS biznio vertelgoms.

Baigdamas noriu padėkoti portalo bernardinai.lt redaktoriui Andriui Navickui ir žurnalistui Daliui Stancikui, kad atlaikė spaudimą ir nepabijojo pažeisti žurnalistų etikos kodekso „formato“. Noriu padėkoti ir portalo ekspertai.eu portalo vadovams, nepabūgusiems perspausdinti mano interviu savo portale.

Noriu būtinai pabrėžti, kad mano interviu ir dabartinis mano atsakymas yra tik informacija ir jokiu būdu negali būti vadovu pradėti patiems skaitytojams gydytis. Už tokio gydymosi pasekmes neatsako nei autorius, nei portalo bernardinai.lt redaktorius.