Vaikų apsaugos situacija Lietuvoje yra pasibaisėtina. Tą liudija ne tik 3 tūkst. nerastų, o tiksliau – deramai ir neieškotų vaikų, ne tik sunkiai protu paaiškinamos įvaikinimo užsienyje sąlygos, kai iš Lietuvos  globos namų vaikai išvežami į svetimtaučių šeimas – į nepažįstamą, svetimą kalbinę ir etninę aplinką, pas visiškai nežinomus įtėvius, su kuriais neturi jokio išankstinio bendravimo ryšio, būna jų net nematę, ir užsienyje Lietuvos valstybės institucijų stebimi vos trejus metus (nors realiai sunku įsivaizduoti, kad Lietuvos institucijos net ir tuos trejus metus pareigingai stebi, tarkim, Italijoj ar Ispanijoj įvaikintus šimtus vaikų, kai net Lietuvoje per 3 tūkst. vaikų nelanko mokyklos).

Lietuvoje neieškoma sėkmingų formų plėsti ir aktyvinti įvaikinimą lietuvių šeimose – šiuo atžvilgiu nuo Europos atsiliekame per šviesmečius (ten egzistuoja bene 8-9 įvaikinimo ir globos būdai). Savo ruožtu iš globos namų išėję auklėtiniai skundžiasi neigiama patirtimi, užauga nepatyrę dvasinės meilės ir šilumos. Maža to, vaikai auklėjami taip, kad, gink Dieve, nebūtų ugdomas joks prieraišumas. Vaiko teisių apsaugos tarnybos viskam – tarsi kurčios. Tą liudija kad ir šis pavyzdys: jau ištisus metus šių tarnybų prašau man pranešti, kaip gyvena į Vokietiją išvežta daug kartų teisto tėvo nepilnametė dukra, Lietuvos pilietė – antroji Garliavos pedofilijos byloje minima mergaitė. Ar ji ten lanko mokyklą, kokios jos gyvenimo sąlygos? Negaunu jokio konkretaus atsakymo  –  Vokietijos suteikta informacija itin miglota, o mūsų Vaiko teisių apsaugos tarnybos neturi jokių galimybių tiesiogiai kontroliuoti jos gyvenimo aplinkybių.

Taigi problemų yra labai daug, ir realiai visos jos nesprendžiamos, tiesiog nejuda iš mirties taško.

Ir štai tada nutariama pasaulį sutvarkyti vienu „genialiu“ sprendimu - „patobulinti“ lietuvišką šeimą ir dvasią pakeičiant teisės aktus: šį pavasarį mano kolegės V. Šalaševičiūtė ir O. Valiukevičiūtė Seimui pateikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymus, sukurtus Jungtinių Tautų organizacijos Agenda 21 pagrindu. Šių papildymų autorės laikosi nuostatos, jog tai padės užtikrinti vaikų gerovę ir dvasinį bei fizinį saugumą valstybėje, apsaugos juos nuo smurto ir bet kokių neigiamų pasekmių augant.

Bet ar iš tiesų yra taip? Ar šie aktai nėra dar didesnė prievartos prieš vaiką galimybė, ar jie neįteisins iškreiptos jo ugdymo sampratos, negriaus per šimtmečius susiklosčiusių šeimos tradicijų, ir ar nesąlygos Lietuvoje itin gilaus konflikto tarp Vaiko globos institucijų ir visuomenės? Kokį valstybės institucijų santykį su vaiku ir jo šeima, požiūrį į momentines konfliktines jų situacijas iš tiesų grindžia JTO Agenda 21?

Pagrindinis JTO Agenda 21, vadinamosios juvenalinės justicijos, principas garantuoja viena – tai itin lengvą ir supaprastintą, tiesiog suprimityvintą vaiko paėmimą iš šeimos, motyvuojant tėvų negebėjimu garantuoti jo gerovės konkrečiu momentu. Realiame gyvenime tai atrodo taip: Suomijoje dešimties metų mergaitė paimta iš šeimos po to, kai mama uždraudė jai valgyti saldumynus ir nuvedė praustis. Vokietijoje berniukas išvežtas į globos namus po to, kai pasiskundė institucijoms, kad mama jam liepė susitvarkyti savo kambarį. Norvegijoje mergaitė iš šeimos paimta todėl, kad nešė į lauką šiukšles ir tvarkė savo pačios kambarį.

Tokios situacijos liudija, jog valstybės institucijos minėtų įstatyminių pataisų pagrindu įgyja absoliučią teisę šiurkščiai ir netgi be objektyvių priežasčių kištis į natūralų vaiko dvasinio bei moralinio ugdymo procesą šeimoje. ,,Be objektyvių priežasčių“ reiškia tai, jog tokius vaiko paėmimo į globos įstaigas veiksmus šiuo atveju nulemia ne tik adekvačios fizinio smurto, prievartos, absoliučios nepriežiūros, dvasinio gniuždymo ir panašios situacijos, kurios – visi sutinkam - yra žalingos vaiko fizinei ir psichinei sveikatai, kenkia sėkmingai jo raidai, ir dėl to privalo būti pašalintos, bet ir tie atvejai, kai vaikas dėl savo amžiaus ir dvasinio nebrandumo negali objektyviai įvertinti ugdytojų taikomų žodinio drausminimo priemonių bei gyvenimiškųjų kategorijų svarbos, ir tada dėl to, kad gautų saldumynų, netenka brangiausių dalykų – savo mamos, tėčio  ir gimtųjų namų. 

Akivaizdu, jog iš esmės tokių pataisų įteisinimas visiškai prieštarautų tradicinei vaiko ugdymo sampratai, kuri Lietuvoje susiklosčiusi per šimtmečius, pagrįsta iškilių mūsų švietėjų, ir kurioje vienas esminių yra natūralus žodinio drausminimo principas, leidžiantis ir sudarantis galimybę formuoti dar nesubrendusią asmenybę, diegti jai dvasines ir bendražmogiškas vertybes, padėti suvokti ir jausti jai savojo ego bei kito ribas, ugdyti tokius asmenybės bruožus kaip atsakingumas, pareigingumas, mandagumas, pagarba ir gerumas.

Maža to – kiekvieno moralinio asmenybės drausminimo uždraudimas priešinasi krikščioniškai ugdymo sampratai, pamina esmines jo vertybines kategorijas – argi Dekalogas nėra įsakmių ir drausminančių liepiamąja nuosaka išsakytų paliepimų rinkinys, saugantis ir išsaugojęs pasaulio vertybinį pamatą jau kelis tūkstančius metų? Gal tuomet ir pakartojęs krikščionišką: ,,Nevok“, ,,Nesakyk netiesos“ – taip pat gali prarasti savo vaiką?! O kaip tuomet su tokiais egzistenciniais patarimais, kaip: ,,Ne prie televizoriaus sėdėk, o paskaityk! Štai kokią naują knygą tau nupirkau!“?

Pagaliau tai priverčia iškelti klausimą, nuo kada ir kokiu pagrindu natūralios dorinio ugdomojo poveikio priemonės bręstančiai asmenybei Lietuvoje tapo kvestionuojamos kaip ,,grėsmingos“, nuo kada jos negalimos taikyti esant objektyvioms priežastims, siekiant pakoreguoti vaiko elgesį, kai nesukelia jokios žalos nei jo sveikatai, nei psichologinei raidai?! Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnis labai aiškiai įpareigoja tėvus auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Kaip tuomet reikės atlikti tėvams šią konstitucinę prievolę, jei jie nebeturės jokių priemonių vaiko „ožiukui“ išvaryti, nustatyti jo žaidimų laiko prie kompiuterio, apsaugoti nuo pavojingos paauglių draugijos, netgi nuo netinkamos mitybos?

Ar yra normali padėtis, jog mano sūnus, ketvirtas vaikas šeimoje, jau būdamas 12 metų iš mokyklos socialinių darbuotojų žinojo, kad gali nevykdyti tėvų nurodymų ir (ačiū Dievui, kol kas tik juokais) sakė, jog turi visas teises apskųsti tėvus socialiniam darbuotojui? Tokių teisių nežinojo mano trys vyresnės dukros, bet užaugo tikrai ne blogiausios pilietės. Tad kas laukia pačios mažiausios dukros, jei ji bus auginama jau pagal šias siūlomas įstatymo pataisas? Pagaliau, kodėl aš, mama, privalau savo vaikus auginti pagal nuolat skirtingas, kas penkmetį keičiamas, kažkieno sugalvotas ir man primestas doktrinas, kuriose vis plečiamos vaikų teisės ir nebelieka jokios vaikų atsakomybės? Kaip tuomet bus įgyvendinta (ir kas tuo rūpinsis) svarbi Dekalogo ir LR Konstitucijos nuostata: „vaikų pareiga – gerbti tėvus“?

Kokia Konstitucijos, mūsų valstybės pamato, nuostata leidžia valdžios institucijoms taip šiurkščiai kištis į mano šeimą, į mano privačią erdvę, griauti mano konstitucinę teisę auklėti vaikus pagal krikščioniškas, ilgametes ir laiko patikrintas, iš kartos į kartą perduodamas šeimos, giminės tradicijas? Naujausias tokio kišimosi pavyzdys – atvejis, kada kai kuriose švietimo įstaigose aštuntokai, prieš laikydami egzaminus, gavo anketas su atvirai užduotais klausimais apie tėvų  naudojamas drausmines priemones auklėjant vaikus namuose. Anketos – ne anoniminės, su vaikų pavardėmis ir vardais. Tad įdomu, kur bus naudojama šita informacija? Ar priėmus minėtas įstatymo pataisas, pagal tas anketas neprasidės masinis vaikų atiminėjimas iš šeimų? Iš šeimos – svarbiausios egzistencinės nepilnamečio žmogaus priebėgos, užuoglaudos, giminės ryšio saugotojos?

Ar ne taip auginam naujus pavlikus morozovus – kas primiršo, priminsiu, kad komunistiniais laikais buvo kuriamas toks vaiko idealas, kuris dėl komunistinių tikslų privalo įskųsti savo tėvus.

Ar paklausiam savęs, kodėl pietinėse valstybėse, pvz., Gruzijoje, išvis nėra vaikų namų? Ogi todėl, kad ten labai stiprus visos giminės ryšys, trijų, keturių kartų ryšys, todėl nesėkmingai susiklosčiusio likimo vaiką užaugina jo seneliai, dėdės, tetos, tolimesni giminės. Ir tokį ryšį lemia būtent išsaugotos ilgalaikės tradicijos, į kurias dabar kaip tik kėsinasi minimos pataisos.

Tad kokiomis tiesomis ir kokiais aukštesniais vaiko gerovės siekiais vadovaujasi šie įstatymų ,,gerųjų papildymų“ siūlytojai, gerai žinodami, jog, praradę šeimą, vaikai praranda tai, kas svarbiausia, iš esmės – savo gyvenimo pagrindą, motiną ir tėvą? Kokiomis pedagoginėmis (tikriausiai – ne humanistinėmis) ugdymo nuostatomis gali būti grindžiamas vaiko išplėšimas iš gimtųjų namų dėl menkiausios, tiesiog naivios priežasties?

Ką ,,išsprendžia“ siūlomos pataisoa, jei jau tą patį vakarą atsidūręs globos namuose, tarp svetimųjų, vaikas greičiausiai verks savo ,,blogos“ mamos, ,,blogo“ tėčio, ilgėsis savo broliukų ir sesučių, ir net nenorės girdėti apie svajotuosius saldumynus? Ar broliukai ir sesutės iš tos ,,blogos“ mamos irgi visi bus paimti? Toliau - ar bus sukurta adekvati sistema vaiką sugrąžinti į jo gimtuosius namus, kurių jis ilgėsis?

Pagaliau - jei jau šeimoje gali būti taip blogai, tai ar už namų sienų vaikų laukia gražesnis, nesmurtinis pasaulis? Turiu omenyje jų gatvės draugus, vis žiaurėjančius meninius filmus, kompiuterinius žaidimus. Pasidomėkite, kokius kompiuterinius žaidimus labiausiai mėgsta jūsų vaikai. Ką realiai šiuo klausimu nuveikė mūsų vaikų gynėjos?

Esu giliai įsitikinusi, jog toks vaiko išvežimas iš aplinkos, su kuria jis susietas glaudžiais emociniais dvasiniais ryšiais ir perkeliamas gyventi pas kitus globėjus, yra baisus nusikaltimas – ir vaikui, ir jo mylintiems tėvams, ir jo broliams ar sesėms, visai mūsų visuomenei. Tai reiškia tik viena – šiurkštų ir brutalų natūralių prigimtinių, dvasinių mūsų bendruomenės ryšių ardymą, prigimtinės vaiko ir motinos, vaiko ir tėvo simbiozės sudarkymą. Norvegijoje per penkerius metus iš šeimų taip paimta 61 tūkst. vaikų, iš jų apie 40 tūkst. – galutinai, be galimybės sugrąžinti juos tikriesiems tėvams. Todėl natūraliai kyla dar kitas klausimas: kiek naujų globos namų po tokių ,,paėmimų“ įsteigsime ir kiek naujų, žodžiu nedrausminančių, tobulų įtėvių valstybėje surasime?

O gal taip sąmoningai ar nesąmoningai mėgdžiojant kitus ruošiamas „vaikų rezervas“ vienos lyties „šeimoms“, negalinčioms natūraliu būdu turėti savo vaikų?