Federalinio Vokietijos archyvo nuotr.

1941-ųjų metų birželio 22 d. nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Bene pirmoji Vokietijos armijos „Šiaurė“ kelyje atsidūrė tuomet sovietų okupuota Lietuva. Jau pačioje karo pradžioje čia prasidėjo masinės Lietuvos piliečių žydų žudynės, kurias vykdė paskui armiją sekusios specialios žudikų komandos, „einzatzgruppe“, turėjusios užduotį į savo veiklą įtraukti ir vietos gyventojus lietuvius. Užduotis iš dalies pavyko, okupacijos metu atsirado – turimais duomenimis – apie tūkstantį vyrų. Tačiau ar galima lengvapėdiškai sakyti, o tai kartkartėmis pasitaiko, kad „lietuviai žudė žydus“? Kur čia slypi dviprasmybė?

Per dvidešimt penkerius metus Lietuvoje susiformavo tam tikri kalbėjimo apie Holokaustą šablonai. Jų aptiksi dažno apžvalgininko, menininko, netgi istoriko kalboje. Vienas jų, tai kartkartėmis pasigirstantis tvirtinimas, kad lietuviai mažai gelbėję žydus, tačiau daug jų vienaip ar kitaip prisidėję prie žudynių. Prisidėjimą suprantant ir kaip negelbėjimą.

Kitas, kad esą nors išžudyti visus Europos žydus suplanavę naciai su Hitleriu priešakyje, nors jie ir koordinavę šį pragarišką sumanymą, Lietuvoje Holokaustas vykęs ypač žiauriai, ypač sparčiai ir ypač sėkmingai, kaip niekur kitur. Ir kad šią „sėkmę“ užtikrino noriai bei entuziastingai (tai dar vienas šablonas) dalyvavę lietuviai.

Puikiai suprantant ir žinant, jog prie nacių antisemitinės politikos įgyvendinimo prisidėjo mažiausiai tūkstantis lietuvių vyrų, manding ne visai teisinga ir protinga teigti, jog Holokaustą Lietuvoje vykdė lietuviai. Ne visa teisinga ir protinga, nes lietuviai žydų nežudė. Kaip, beje, vokiečiai ar kitos Antrojo pasaulinio karo sukūryje atsidūrusios tautos.

Sakant, jog „žydus žudę lietuviai“, įžeidžiami dešimtys ir šimtai tūkstančių gyvų ir mirusių žmonių, nieko bendro neturėjusių su tam tikrų asmenų ir jų grupių inicijuotomis, organizuotomis ir vykdytomis žudynėmis. 

Kas buvo to meto lietuviai? To meto lietuvis buvo majoras Antanas Impulevičius, vadovavęs vienam iš pagalbinių policijos batalionų, žudžiusių žmones Lietuvoje ir Baltarusijoje, to meto lietuvė buvo ir Ona Šimaitė, juos gelbėjusi, to meto lietuvis buvo mąstytojas Justinas Mikutis, matydamas vedamus sušaudyti žydus šaukęs: „ir aš žydas“, lietuvis buvo ir aviacijos leitenantas Bronius Norkus, žudęs VII Kauno forte.

Lietuviai buvo visi (ar bent jau dauguma) tuo metu Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių. Mano močiutė ar promočiutė, jūsų močiutė ar promočiutė, jų mamos ir tėčiai, visi tuo metu buvo lietuviai. Todėl kiekvienas apibendrinimas tautiniu pagrindu tokiu jautriu klausimu kaip genocidas, manding turėtų būti vengtinas, nekalbant jau apie asmens savybių priskyrimą visai tautai, t.y. jos psichologizavimą.

Sakant, jog „žydus žudę lietuviai“, įžeidžiami dešimtys ir šimtai tūkstančių gyvų ir mirusių žmonių, nieko bendro neturėjusių su tam tikrų asmenų ir jų grupių inicijuotomis, organizuotomis ir vykdytomis žudynėmis. Todėl prieš taip vienareikšmiškai formuluojant, turėtume savęs paklausti, ar žudikų tapatybė apibrėžiama vien tik tautine priklausomybe?

Daugumą Lietuvos žydų – Kauno IX forte, Paneriuose ir prie Lietuvos provincijos miestelių iškastose duobėse išžudė ne šiaip lietuviai, tačiau bendri iš lietuvių ir vokiečių vyrų sudaryti daliniai, pavaldūs SS ir policijos vadui Lietuvoje. Žinia, tai Joachimo Hammano vadovaujama Rollkomando („Skrajojantis būrys“), SD Sonderkommando („Ypatingasis būrys“) ir dalis lietuviškų policijos batalionų (istoriko Arūno Bubnio duomenimis, 10 iš 25).

Kitaip tariant, kai civilis vyras (lietuvis, ukrainietis, vokietis, olandas ir t.t.) vardan pačių įvairiausių motyvų apsivelka uniformą, duoda priesaiką, nuo tos akimirkos jis jau nėra vien tik lietuvis, ukrainietis, vokietis ar olandas. Jis tampa ir to konkretaus dalinio nariu, atlieka šiam daliniui paskirtas funkcijas, o neatlikęs – baudžiamas. Karo teismo arba „kolegų“, taikančių psichologinį spaudimą dėl „nepareigingumo“ ar „silpnumo“.

Prieš sakydami, jog „lietuviai (ar kokia kita tauta) žudžiusi žydus“, visų pirma  turėtume savęs paklausti, ar žudikų tapatybė apibrėžiama vien tik tautine priklausomybe?

Žydus žudė „ypatingi“ lietuviai ir vokiečiai, pagal specialius įsakymus, todėl šiuo metu paplitęs įsivaizdavimas esą kiekvienas galėjęs pasiimti šautuvą ir eiti masiškai žudyti žydų, yra istoriškai netikslus. Ypač kalbant apie vėlesnius Holokausto etapus. Panerių teritorija buvo aptverta spygliuota viela, o aplinkiniams sakoma, kad tai – poligonas. Prie IX forto žmonių taip pat neprileisdavo. Kai šaudydavo provincijos žydus, stengdavosi bent paviršutiniškai daryti tai „toliau nuo akių“.

Žinoma, jog į specialiuosius žudikų dalinius stodavo tarnauti ne tik kariškiai, patekdavo ir turinčių pačių įvairiausių motyvacijų civilių (dalis jų dalyvavo Birželio sukilime), tačiau, įstoję, jie, kaip jau minėjau, tam tikra prasme prarasdavo savo tautinę tapatybę ir tapdavo uniformuotais, beveidžiais asmenimis, šaudančiais pagal įsakymą. Būtent įsakymas, kaip pažymi istorikas Alfredas Rukšėnas, buvo pirminė ir pagrindinė jų motyvacija.

Prie Holokausto prisidėjo ir lietuvių administracija (kiek ją galima laikyti lietuviška nacių okupacijos sąlygomis, kitas klausimas). Pradedant valdininkais, tokiais kaip Policijos departamento vadovai, miestų burmistrai, baigiant valsčių pirmininkais ir vietos policininkais. Dauguma šių žmonių buvo lietuviai, bet vėlgi ne vien lietuviai. Jie buvo pareigūnai, paklusę nurodymams iš aukščiau, konkrečiai – militarverwaltungui ir zivilverwaltungui. Nenorėję ar nesugebėję pasipriešinti įsakymams, užmerkę akis prieš tai, kas vyksta, siekdami išsaugoti savo postą ir ramybę ir t.t.

Klausimas, ar negelbėjimą, pasyvią laikyseną galima priskirti prie prisidėjimo reikalauja itin subtilios diskusijos, mano akimis, iš esmės į jį gali bandyti atsakyti tik menas. Lenkų kino režisierės Agnieškos Holand darbai „Kartūs vaisiai“ (Bittere Ernte, 1985) ar „Tamsoje“ (In the Darkness, 2011), būtų vieni geriausių pavyzdžių, kai bent iš dalies užčiuopama tai, kas neužčiuopiama.

Ne visai teisinga ir protinga mąstyti tautomis. Esą tauta ką nors dariusi. Patogumo dėlei kasdienybėje lyg ir galėtum taip apibendrinti, tačiau tokio jautraus klausimo kaip genocidas atveju tai išvirsta į nesantaiką ir tiek. Tautos nežudo, tautos negelbsti, tautos nestovi šalia, kai žudo. Žudo, negelbsti ir stovi šalia atskiri žmonės, iš esmės dėl atsitiktinumo priklausantys vienai ar kitai tautai.

Todėl tik konfliktus ir nesusikalbėjimą skatina tokie klausimai kaip tas, kurį iškėlė Nyderlandų ir Lietuvos istorikas Robertas von Vorenas savo knygoje „Neįsisavinta praeitis“ (2011): „Kodėl Lietuva (sic!) elgėsi taip žiauriai?“, ar tipiškas Sigito Parulskio, ieškančio Holokausto Lietuvoje ypatumų, tvirtinimas, jog lietuviai labai uoliai ir noriai tai darė“. Nes „labai“ ir „noriai“ tikrovė yra nepatikrinama. Kaip ir Lietuvos žiaurumas.