„Scanoramos“ atidarymo filmas – apie naratyvo galią

Kadras iš švedų režisierės Mios Engberg juostos „Belvilio kūdikis“ (Belleville Baby)

„Scanoramos“ atidarymo filmu šiemet buvo pasirinkta švedų režisierės Mios Engberg juosta „Belvilio kūdikis“ (Belleville Baby). Jauna režisierė pristato antrąjį pilnametražį filmą, kuris, kaip ji pati sako, padėjo surasti save. Filmo žanras yra sunkiai nuspėjamas – vaidybiniai kadrai pinasi su dokumentiniais ir atvirkščiai, o ir Geteborgo festivalyje šis filmas buvo nominuotas geriausių Šiaurės šalių dokumentinių filmų kategorijoje. Režisierės sumanymas iš tiesų labai įdomus: pagrindinei „veikėjai“ (pavadinkime ją Mia), panašu, jog pačiai režisierei, paskambino jos sena meilė – prancūzas Vincentas. Jų keliai praeityje išsiskyrė labai netikėtai: Vincentas buvo suimtas ir pakliuvo į kalėjimą, apie šį įvykį jis nieko nepranešė mylimajai ir dingo palikdamas ją, manančią, jog jis mirė. Mergina studijavo kino režisūrą, o vaikinas buvo eilinis vagis. Išėjęs iš kalėjimo Vincentas susisiekia su buvusia meile ir paprašo papasakoti prisiminimų iš judviejų gyvenimo – „kad galėtų susidėti savo gyvenimą iš gabalėlių“. Banalokas siužetas, retkarčiais šmėkštelintys perdėm saldūs kadrai, įdomi forma ir montažo stilius – toks pirmasis įspūdis apie šį filmą. Kiek labiau įsigilinus į juostą galime pastebėti, jog jis tarsi „užkabina“ įvairias temas, kai kurias kiek ilgiau plėtoja, o kai kurias tiesiog paliečia.

Kadras iš švedų režisierės Mios Engberg juostos „Belvilio kūdikis“ (Belleville Baby)

Pirmoji iš šių temų – tikrų ir fiktyvių prisiminimų santykis ir jų poveikis žmogaus tapatybei – „Kartais manau, jog tave susigalvojau. Jog tapčiau savimi“. Pagrindinei filmo herojei daug skausmo suteikė netikėtas išsiskyrimas su mylimuoju Vincentu. Kai jis jai netikėtai paskambina, atsiprašo už staigų dingimą ir paprašo papasakoti apie judviejų patirtus įvykius, moteris tykiai pradeda verti užrandėjusias žaizdas ir kalbėti. Nors kino ekrane labiau jaučiama nostalgija, o ne širdį kaustantis skausmas, labai svarbu suprasti, jog šie pasakojimai – bandymas išgydyti užsivėrusias, tačiau vis dar perštinčias žaizdas. Tai bandoma padaryti per pasakojimo galią. Šiuolakinėje filosofijoje atsiranda vis daugiau apmąstymų apie tai, jog naratyvas t.y. savo istorijos pasakojimas arba kitų istorijų klausymas, padeda peržengti individualias ir kolektyvines traumas. Airių filosofas Richardas Kearney, neseniai viešėjęs Lietuvoje, kalbėjo apie tokius pavyzdžius, minėdamas, jog po vienos paskaitos prie jo priėjo moteris, išgyvenusi Holokaustą ir pasakė, jog Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“ yra filmas, kuris ją privertė į savo išgyvenimus pažvelgti ir juos apmąstyti, nejaučiant didžiulio skausmo – išgirdusi Spielbergo ir profesionalių aktorių lūpomis papasakotą jos pačios istoriją, ji sugebėjo į ją atsigręžti ir vėl iš naujo išgyventi. Menas, pasakojimas, literatūra geba padėti išgyventi savo prisiminimus, nepatiriant tiesiogiai veriančio skausmo.

Kadras iš švedų režisierės Mios Engberg juostos „Belvilio kūdikis“ (Belleville Baby)

Literatūriškas yra ir Mios Engberg filmas: žodžiai čia itin svarbūs, kartais netgi svarbesni nei vaizdai. „Belvilio kūdikyje“ pagrindinė veikėja, o kartu ir režisierė, pasakoja sako istoriją ir taip susitaiko bei atsisveikina su skausmu, kurį patyrė ir kuris ją smarkiai pakeitė. Į šį aspektą galime žiūrėti bent jau iš dviejų perspektyvų: fiktyvios filmo herojės ir pačios režisierės. Už kadro kalbanti moteris pasakoja savo istorijas buvusiam mylimajam, o režisierė kuria filmą tam, kad atrastų save – galbūt pabėgtų nuo savęs tokios, kokia ji yra dabar, kad peržengtų ir permąstytų save. Po filmo tiek pagrindinė herojė, tiek pati režisierė turėtų išnirti pasikeitusios, subrendusios, iš naujo save apsibrėžusios. Kūrybos aspektas čia taip pat svarbus, todėl, kad kai kurie prisiminimai gali būti, o turbūt ir yra fiktyvūs – fiktyvūs ir pagrindinei herojei, ir režisierei. Kitaip sakant, atmintyje tam tikros vietos yra užpildomos išsigalvotais įvykiais arba jausmais tam, kad visa kita atrodytų tolydu ir išsispręstų taip kaip kad veikėja nori. Netgi kai kurie pasakojimai, įpinti į filmo siužetą, liudija, jog režisierė nori papasakoti ne tik savo tikrą istoriją, bet jai suteikti kuo daugiau fiktyvumo tam, kad ji taptų universalesnė ir priklausytų ne vien jai – kaip ji pati sako: „kai sukūriau filmą, jis pradėjo gyventi savo gyvenimą ir tapo ne vien tik mano“. Atkreiptinas dėmesys, jog filmas yra dvikalbis: telefono pokalbiai vyksta prancūziškai, o pačios Mios pasakojimai – švediškai. Tai galėtų būtų nuoroda į fiktyvų šio filmo aspektą: galbūt režisierė tikrai išgyveno meilę prancūzui Vincentui ir galbūt viskas atsitiko taip kaip ji ir pasakoja, tačiau pačiame filme Vincentas sukuriamas t.y. režisierė išsigalvoja netikėtą pokalbį su buvusiuoju mylimuoju. Nepaisant to, jog šie du filmo registrai (telefono pokalbis ir pasakojimai) įkalbami skirtingomis kalbomis – viskas susieja ir filmo Vincentas išgirsta tai, ką sako jo mylimoji.

Kadras iš švedų režisierės Mios Engberg juostos „Belvilio kūdikis“ (Belleville Baby)

Miai ir Vincentui atsimenant savo praeitį, į jų asmeninius patyrimus įsipina ir to laikmečio įvykiai visuomenėje, kurie atskleidžia dar kelias įdomias temas. Engberg pasakoja, jog tuo metu, kai ji su Vincentu gyveno Paryžiuje, 20–čiai metų buvo nuteista jauna moteris, kuri su savo vaikinu nužudė kelis policininkus ir taksi vairuotoją. Vaikinas vėliau mirė, todėl merginai reikėjo stoti „vienai prieš visą pasaulį“. Ji atrodė nekalta, o visa Prancūzija reikalavo mirties bausmės. Engberg paraleliai pasakoja savo gyvenimo ir tos merginos istoriją ir sako, jog jos buvo labai panašios – vienmetės ir abi norėjo pakeisti pasaulį. „Juk visai lengvai galėjau atsidurti jos vietoje.“ – sako ji Vincentui. Šis pasažas filme išryškina atsitiktinumų ir individualių pasirinkimų įtaką gyvenimo tėkmei. Mia turėjo visa sąlygas atsidurti tos jaunos moters vietoje, tačiau jos gyvenimas pasisuko visai kita linkme. Ir nėra aišku, ar tai dėka jos individualaus pasirinkimo, ar dėl paprasto atsitiktinumo.

Kadras iš švedų režisierės Mios Engberg juostos „Belvilio kūdikis“ (Belleville Baby)

Retkarčiais filmo eigoje išryškėja Vincento priešiškumas vaizdo dokumentavimui ir Mios profesijai – režisūrai. Nors, kai pora buvo kartu, Vincentas palaikė jos karjeros pasirinkimą, tačiau po 10-ies metų kalėjime, jis kitaip žiūri į šią profesiją. Ypatingai ryškus atrodo vienas momentas filme: Vincentas prisimena kaip Prancūzijoje vyko protestai ir riaušės už geresnes socialines sąlygas. Mia sako, jog norėjusi ten filmuoti, o Vincentas jos neišleidęs. Dabar savo poziciją Vincentas aiškina maždaug taip: „juk jie ne beždžionėlės zoologijos sode, kad galėtumei juos kada tik nori stebėti ir filmuoti“. Čia atsiskleidžia labai svarbi visos dokumentinės fotografijos ir kino problema: ar fotografas ir operatorius yra įvykių, kuriuos fotografuoja ar filmuoja, dalyvis ar tik stebėtojas ir kokia moralinė pozicija jam tenka šioje dilemoje? Šią temą gana įdomiai nagrinėja ir Sigitas Parulskis savo naujausioje knygoje „Tamsa ir partneriai“ bei Susan Sontag savo klasika tapusioje knygoje „Apie fotografiją“.

„Belvilio kūdikis“ yra jauno ir jautraus žmogaus darbas. Eksperimentinis kadrų dėliojimas, įvairių siužetinių linijų įpinimas, tiek fotografijos, tiek dokumentinių kadrų naudojimas padaro jį labai įdomiu kino technikams ir kūrėjams. Galima manyti, jog be įdomių režisūrinių sprendimų, šis filmas būtų tiesiog gana lėkšta istorija apie prarastą meilę. Tačiau nepaisant to, kūrinys yra labai asmeniškas ir jautrus. Ko daugiau reikėtų tikėtis iš kino filmo?