Kunigas A. Belickas: šv. Mišių bažnyčioje nepakeis nei televizija, nei internetas

Šiandien neretai išgirsi, kad ekranas arba radijo imtuvas gali tapti savotišku namų altoriumi. Vieniems šv. Mišių transliacijos per šventes ar sekmadieniais yra galimybė susijungti su bendruomene, kai ligos ar amžius nebeleidžia peržengti bažnyčios slenksčio, kitiems – kasdienis dvasinis prieglobstis.

Kaip atsirado ši tradicija, kaip ji keičia mūsų santykį su malda ir kokį vaidmenį šiuolaikinis medijų pasaulis atlieka dvasiniame gyvenime? Šiuos ir kitus klausimus dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja kunigas AUŠVYDAS BELICKAS.

Pokalbio pradžioje – trumpa šių transliacijų istorija. Sovietmečiu religinės transliacijos buvo visiškai uždraustos. Prasidėjus Atgimimui, 1988-ųjų pabaigoje – 1989-aisiais sekmadieniais šv. Mišios pradėtos tiesiogiai transliuoti per Lietuvos radiją. 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos televizija šv. Mišias pradėjo transliuoti per didžiąsias šventes (Kūčias, Kalėdas, Velykas) ir valstybinius minėjimus iš Vilniaus arkikatedros bei kitų šalies šventovių.

Reguliarios šv. Mišių transliacijos ypač išaugo 2020 metų pavasarį, prasidėjus COVID-19 pandemijai ir karantinui, kai tikintieji negalėjo tiesiogiai lankyti bažnyčių. 2004-aisiais prasidėjus Marijos radijo transliacijoms Lietuvoje, šv. Mišios tapo kasdiene radijo tinklelio dalimi. Jas transliuoja regioninės televizijos. Jau daugiau nei dešimtmetį šv. Mišias per šventes, atlaidus, sekmadieniais ar net kasdien savo interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose ir „YouTube“ kanaluose transliuoja didžiosios šventovės ir mažos parapijos (Aušros Vartų koplyčia, Dievo Gailestingumo šventovė, Šiluvos bazilika, Išlaužo parapija). Šiandien Mišių transliacijos tapo prieinamos iš bet kurio pasaulio krašto tiesiog išmaniajame telefone.

Kunige Aušvydai, šventųjų Mišių transliacijos suteikia galimybę dalyvauti neišeinant iš namų. Tačiau kur yra riba tarp patogumo ir tikrojo Eucharistijos šventimo? Ar šventosios Mišios ekrane nėra tik stebėjimas, o ne įsitraukimas?

Techninės galimybės dabar leidžia panaudoti daugiau įvairių priemonių Evangelijai skelbti, ypač internete. Tuo stengiamasi pasinaudoti. Taigi, kai nagrinėjamos įvairios tikėjimo klausimų temos, tos priemonės labai padeda, norint pasiekti daugiau žmonių. Taip pat pradėta transliuoti ir šv. Mišias.

Taip pat skaitykite:

Teologas B. Ulevičius apie Bažnyčią sukrėtusį skandalą: „Be viešumo ši situacija galbūt būtų ir nepaaiškėjusi“

Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu tapo kunigas P. Hertel CSsr

Kauno arkivyskupijos Komunikacijos tarnybai vadovauja žurnalistė A. Garnienė

Kauno arkivyskupijos kurijoje darbą pradėjo naujasis kancleris L. Michalovič CSsR

Jau 20-ą kartą jaunimas leisis į piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus

Trakuose prasidės tradiciniai Trakinių atlaidai

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ šventė 100-metį – pirmą kartą šventė vyko visai visuomenei

Nauji kunigų paskyrimai Panevėžio vyskupijoje

Pirminė idėja buvo rengti transliacijas žmonėms, kurie fiziškai negali dalyvauti šv. Mišiose bažnyčiose – kurie serga, yra varginami ligos, negali išeiti iš namų. Jiems tokia priemonė palengvina galimybę neatitrūkti nuo dvasinio gyvenimo ir bent virtualiai dalyvauti šv. Mišiose.

Be abejo, toks dalyvavimas nėra visavertis. Į maldą ir liturgiją įsitraukia visas žmogus – protu, jausmais ir kūnu. Todėl liturgijoje ne tik tariami žodžiai, bet ir atliekami įvairūs gestai – visa tai svarbu išsakant savo jausmus, mintis bei troškimus Dievui.

Tiesiogiai dalyvaudami šv. Mišiose bažnyčioje, galime tai realizuoti. Per šv. Mišias maitinamės prie dviejų stalų: klausomės Dievo žodžio ir maitinamės Eucharistija – Kristaus Kūnu bei Krauju Švenčiausiajame Sakramente. Jį priimame. Toks dalyvavimas Eucharistijoje yra visavertis.

Virtualiai dalyvaudami negalime priimti Švenčiausiojo Sakramento, todėl toks dalyvavimas nėra visavertis ir jokiu būdu negali pakeisti ar atstoti gyvo dalyvavimo Mišiose. Išimtis daroma ligoniams arba žmonėms, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutrukdyta dalyvauti gyvai, todėl ir rengiamos transliacijos per televiziją ar internetu.

Tokiu būdu dalyvaudamas žmogus turi ypač susitelkti, atitinkamai paruošti aplinką, kad malda, jungiantis dvasia su bažnyčioje besimeldžiančia bendruomene, būtų kuo nuoširdesnė ir tobulesnė. Todėl reikia pašalinti įvairius dalykus, kurie gali trukdyti melstis šv. Mišiose, nesiblaškyti, nusiteikti. Žmogaus laikysena taip pat turi būti atitinkama, pagarbi, prisimenant, kad stovima Dievo akivaizdoje. Pagarba išreiškiama ne tik vidiniu nusiteikimu, bet ir kūnu. Netinka klausytis šv. Mišių ar jas žiūrėti prie kavos puodelio, užsiimant kitais darbais, blaškantis.

Kunige Aušvydai, o kaip transliacijos keičia patį bendruomeniškumo suvokimą? Ar nerizikuojame taip užsiauginti ekrano tikinčiųjų kartą, kuriai bažnyčios suolas gali tapti nereikalingas?

Be abejo, tai daro įtaką ir santykiui su bendruomene. Nors tai nėra pagrindinis tikslas, vienas iš tikslų yra susitikti su bendruomene, kartu bendrai melstis. Bet pagrindinis Eucharistijos tikslas yra susitikti su Dievu ir maitintis Gyvybės Duona.

Kai šios transliacijos buvo pradėtos – ypač COVID-19 epidemijos metu, internete pradėjus plisti įvairioms transliacijoms iš parapijų, – žmogus greitai perėmė šią naują tendenciją, manydamas, kad tai gali pakeisti jo gyvą dalyvavimą šv. Mišiose. Šiuo atveju reiškiasi ir pagundos, pavyzdžiui, tingėjimas. Galbūt žmogus ir galėtų nueiti (nėra ligonis) į bažnyčią, bet pasirenka lengvesnį būdą. Šiuo atžvilgiu tai yra pagunda.

Kunige, popiežius Leonas XIV apie internetą, technologijas ir transliacijas laikosi griežtai bendruomeniškos pozicijos. Trumpai priminkite, kokia ji.

Popiežius pabrėžia, kad šias priemones reikia naudoti ir stengtis taikyti kuo plačiau, tačiau išmintingai – atsižvelgiant į Bažnyčios tradiciją bei mokymą. Reikia nepasiduoti šou įtakai ar nesiekti pigaus populiarumo, o naudoti jas išmintingai.

Pirmiausia šios priemonės naudotinos katechezei, tikėjimo tiesoms aiškinti, įvairiems dvasiniams pokalbiams. Transliuojamos šv. Mišios – pats švenčiausias liturginis veiksmas – reikalauja ypatingos pagarbos ir nusiteikimo. Transliuojant tai per masinės informacijos priemones, visuomet kyla pavojus prarasti šventumo ir pagarbos pojūtį.

Taip pat prisimintina, kad šv. Mišios nėra tiražuojamos – jos yra vienkartinės, vykstančios konkrečiu laiku konkrečioje vietoje. Pabrėžiamas principas, kad svarbus žmogaus fizinis, realus dalyvavimas, o virtualus dalyvavimas jo jokiu būdu negali pakeisti.

Taigi skaitmeniniame amžiuje krikščionims kyla didelis uždavinys išmintingai naudoti šias priemones kilniems tikslams. Popiežius būtent į tai ir atkreipia mūsų dėmesį.