Stebuklinga Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

Kazokiškės daugeliui tėra kaimas, į kurį plūsta vilniečių atliekos. Tačiau anksčiau Kazokiškės žmonių lūpose skambėjo kitaip. Tada čia plūdo piligrimai – vos už kilometro nuo sąvartyno stovi stebuklais garsėjanti šventovė, sauganti dominikonišką palikimą – Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia.

Šeimininkavo LDK iždininkas

Ta šventovė mažame kaime stūkso jau seniai. Kai ji iškilo, dar nė paties kaimo nebuvo – aplinkiniuose laukuose kyšojo vos kelių trobų stogai. Kaipgi atsitiko, kad vidury laukų išdygo didelė įspūdingų architektūrinių linijų šventovė?

Kaip rašoma Juozo Bardausko ir Svetlanos Polingienės sudarytoje knygoje „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės iždininkas Steponas Beinartas įsigijo Kazokiškių dvarelį, jau anksčiau buvo įsigiję už keliolikos kilometrų esančias Paparčių žemes. Jis iš karto ėmėsi kviestis dominikonus – norėjo, kad Paparčiuose atsirastų vienuolynas.

Vienuolių jis prisikvietė, prasidėjo vienuolyno ir bažnyčios, kuriame fundatorius S. Beinartas planavo būti palaidotas, statybos. Tačiau jausdamas, kad mirti gali anksčiau, nei bus pastatyta bažnyčia, didikas fundavo dar vieną šventovę – ant pasirinktos kalvelės Kazokiškėse buvo pastatyta koplyčia. Ji atsirado čia tam atvejui, jei fundatorius mirs anksčiau, nei bus pastatyta Paparčių bažnyčia. Taip ir atsitiko. Kaip fundacijos akte buvo pageidavęs didikas, jis iškilmingai palaidotas Kazokiškėse, o vėliau perlaidotas Paparčiuose.

Išskirtinis titulas

Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

O Kazokiškių koplyčioje per tą laiką atsirado „Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos“ paveikslas. Jį čia po studijų Romoje atvežė dominikonas Liudvikas Skickis. Kaip pasakojo Kazokiškių bažnyčios klebonas Alfonsas Kelmelis, Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas nutapytas pagal Loreto „Santa Maria de Victoria“ paveikslą, kuris sukurtas po Lepanto mūšio, vykusio 1570–1573 m. Jūrų mūšyje kovėsi Osmanų imperijos ir Šventosios lygos (Ispanija, Maltos ordinas, Genuja, Popiežiaus valstybė, Toskana, Venecijos respublika ir kai kurios kitos Italijos valstybės) laivynai. Šis mūšis svarbus, nes tai buvo vienas pirmų didesnių Osmanų imperijos pralaimėjimų, taip sustabdyta turkų invazija į Europą.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas atsikartoja?

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Paveikslas pradėjo garsėti po apylinkes kaip teikiantis malones. Prie Mergelės Marijos pasimelsti plūsdavo vis daugiau žmonių. Paparčiuose įsikūrę dominikonai, kuriems ši koplyčia ir priklausė, nusprendė, kad Kazokiškėse tik koplyčios neužtenka – reikia bažnyčios.

Taip tarp laukų 1783 m. išaugo baroko pabaigos – klasicizmo pradžios architektūrinio stiliaus balto mūro čerpių stogo vienanavė bebokštė bažnyčia. Pavadinta ji buvo pagal stebuklingą paveikslą, kuris čia jau puošė garbingiausią bažnyčios vietą – altorių. Iki šiol tai yra vienintelė tokio titulo bažnyčia visoje Lietuvoje.

Dovanojo votus

Dar prieš pastatant bažnyčią, malonės, kurių žmonės patyrė besimelsdami prie paveikslo, imtos registruoti Malonių knygoje. Ją, kaip didžiausią turtą ir dabar saugo klebonas A. Kelmelis. Pirmoji data šioje knygoje – 1669 m.. Įrašai knygoje – lotynų kalba, vėliau – lenkų, kurį laiką – vėl lotynų kalba. Knyga iliustruota, po liudijimais, kuriuos užrašydavo kunigas arba vienuolis, žmonės pasirašydavo: kas suraitydavo savo vardą ir pavardę, o kas tik tris kryžiukus nupiešti sugebėjo. Malonių knyga vesta iki 1784 m. Dabar klebonas nori Malonių knygą išleisti: vienoje pusėje būtų nufotografuotas originalo puslapis, kitoje pusėje – išverstas tekstas. Pasak klebono, knyga yra labai svarbi, nes apie ano meto žmones žinome labai mažai, o jei ir žinome – tai apie didikus: „Čia nėra išskirti ponai, baudžiauninkai ar vargšai. Tai – tikroji šio krašto istorija.“

Nors Malonių knyga nustota pildyti, malonės nesiliovė. Yra išlikę XX a. pabaigoje Kazokiškėse klebonavusio kun. Jono Kazlausko liudijimai, kur jis pasakoja keletą stebuklų. Taip pat pasakoja ir apie jam nutikusį stebuklą: klebonui labai skaudėjo koją, dėl skausmo jis negalėjo nė miegoti. Nebežinodamas, ko griebtis, klebonas ėmė karštai melstis Švč. Mergelei Marijai Nugalėtojai. Ryte pabudęs jis pastebėjo, kad koja gyja ir ilgainiui visiškai pasveiko.

Atsidėkodami už malones, tikintieji Švč. Mergelei Marijai dovanodavo sidabrinius votus. Iš jų buvo pagamintas paveikslo aptaisas, kuris vėliau pavogtas. Vėliau aptaisas pagamintas nelydant likusių votų, kurie ir dabar puošia paveikslą. Anksčiau itin gerbiamas paveikslas buvo uždengiamas Šv. Dominyko paveikslu ir atidengiamas tik ypatingomis progomis, tačiau ilgainiui suiro atidengimo mechanizmas ir abu paveikslai dabar eksponuojami atskirai.

Paparčiuose virė gyvenimas

Nuošali Kazokiškių bažnyčia dominikonų globoje buvo visą laiką, kiek tik patys dominikonai buvo Paparčiuose. Kaip rašoma rinkinyje „Lietuvos vienuolynai“, vienuoliai krašte ėmėsi ne tik religinės, bet ir švietėjiškos, socialinės veiklos. Jie aktyviai bendravo su parapijiečiais, rengė religines šventes, ypač didelį dėmesį skyrė jaunimo tikėjimui puoselėti. Čia buvo įsteigta dominikonų seminarija, kurioje vienuoliai mokydavosi ne tik dvasininkams reikalingų disciplinų, bet ir bendrojo lavinimo dalykų: kalbų, matematikos, fizikos. Baigę seminariją vienuoliai dirbdavo dominikonų išlaikomose mokyklose.

Vienuolyno bibliotekoje buvo gausu įvairiausios literatūros, iš kurios išminties sėmėsi ne tik vienuoliai, bet ir krašto šviesuoliai. Šalia vienuolyno įsteigta parapinė mokykla, kuri, kaip spėjama, veikė iki 1863 m.

Dominikonai vertėsi žemdirbyste, sodininkyste ir kitais amatais. Šalia vienuolyno buvo kalvė, šaltkalvių dirbtuvė, pirtis, bravoras, sandėlys, vežiminė, arklidės, daržinė šienui, stalių dirbtuvė, tarnų namai, svirnas, rūkykla, ledainė, skerdykla, malkinė, kiaulidės, tvartai, prie Žiežmaros upės stovėjo vandens malūnas. Vienuoliai rūpinosi neturtingais ir apleistais žmonėmis. Tam čia pastatyta vadinamoji špitolė.

Svarbiausia tai, kad visus meno kūrinius, liturginį inventorių dominikonai gamino patys arba samdė žmones, kurie ir bažnyčias statydavo, ir liturginį inventorių gamindavo pagal dominikonų stilistinį braižą. Todėl visos dominikonų šventovių detalės harmoningai dera.

Dominikoniško meno oazė

Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

Kaip rašoma vadove „Lietuvos vienuolynai“, sunkesni laikai vienuolynui atėjo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Tada rusų generolas jėga iš vienuolyno atėmė Tumilovičių palivarką, kaimynai nuolat kėsinosi į dominikonų žemes. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas nacionalizuotas. 1842 m. iš vienuolyno atimti Kazokiškių ir Paparčių dvarai. 1864 m. vienuolynas uždarytas dėl to, kad vienuoliai padėjo sukilėliams 1863 m. sukilime. Kazokiškės priskirtos Žaslių parapijai.

Vienuolyno inventorius skirstytas po aplinkines bažnyčias, po poros metų pastatai pradėti griauti. Kaip sako dabartinis Kazokiškių bažnyčios klebonas, į šią bažnyčią iš Paparčių tikriausiai pateko klausyklos. Iš vienuolyno plytų aplinkiniuose miestuose buvo statomi namai. Po šventovės uždarymo parapijos teritorija paskirstyta Žaslių ir Kazokiškių parapijoms. Iš klestėjusio vienuolyno išnešiota viskas, ką galima buvo panaudoti. Dabar tuos laikus čia mena tik koplyčia ir vienuolyno vartai. 1916 m. Paparčiuose pastatyta nauja bažnyčia, tačiau čia grįžo tik dalelė visų išvežiotų vertybių. Nuo 1994 m. čia vėl veikia vienuolynas.

Kazokiškių bažnyčia, stovėjusi dominikonų centro pašonėje, negandų išvengė. Jos nepalietė sukilimai XIX a., didesnės žalos nepadarė ir pasauliniai karai. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apšaudyta, tačiau to padariniai greitai sutvarkyti. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių Kazokiškės liko lyg dominikoniško meno oazė.

Tekste panaudotos nuotraukos iš asmeninio autorės archyvo