Rašytojas Ichokas Meras ir jo sesuo Janina. Asmeninio Janinos Meraitės Hersh archyvo nuotrauka 

Icchokui Merui 80. Dar labai arti netekties skausmas. Jis mirė šįmet, kovo mėnesį. O ir jubiliejus nėra visai tikras, nustatytas specialios komisijos. Sesers Janinos liudijimu, po karo, kad galėtų visiškai vieniems pasaulyje be jokių artimųjų likusiems vaikams išduoti kokius nors dokumentus, komisija pagal išvaizdą turėjo nustatyti jų metus. Icchokas buvo labiau sunykęs. Jį priglaudė didelė šeima, jie patys badavo. Komisija Icchoką pajaunino dvejais metais. Janina atrodė kiek geriau, jai nurašė vienus metus.

Icchoko Mero tėvai: Mirjam ir Jehuda. Asmeninio Janinos Meraitės Hersh archyvo nuotrauka

Katastrofa lydėjo juos visą gyvenimą. Paskutiniuosius dešimt jo gyvenimo mėnesių, praleistų ligoninėje, Janina nepasitraukė nė vienai dienai: „Aš jį glosčiau ir bučiavau. Broliuk, mano broliuk. Ir jis mane glostė ir bučiavo.“

Jau visai prieš mirtį Icchokas paklausė:

 - Ar tikrai mano mamą sušaudė?

- Tikrai sušaudė.

- Tai kodėl man nesakei?

- Nenorėjau tavęs jaudinti.

- Mama, mama, sugrįžk, man labai skauda.

Išsiskyrimo sielvartas sujudino sesers atmintyje jautriausias akimirkas. „Aš jo klausiau, ar tu prisimeni, kaip pirmąjį rudenį nebegalėdamas ištverti alkio atėjai pas mane aštuonis kilometrus basas. Manęs jis nerado. Nuėjo pas kleboną ir ten manęs nerado. Buvau išėjusi pas draugę. Alkanas, basas grįžo atgal aštuonis kilometrus. Atsakė – jau nebeprisimenu.“

Rašytojo Icchoko Mero antroji mama Bronislava Dainauskienė. Asmeninio Janinos Meraitės Hersh archyvo nuotrauka 

„Ponia Dainauskienė buvo labai geros širdies. Bet jie buvo labai neturtingi. Kai turėjo bulvių, neturėjo duonos, kai turėjo duonos, neturėjo bulvių. Tai ji sakė Izinkai, kai valgai bulvę, užsipilk daug druskos, tada labai norėsi gert, prigersi daug vandens ir nebesijausi toks alkanas.“

Tos moters širdis suprato, kad vaiką reikia ne tik pamaitinti, reikia guosti. Sesers Janinos atmintyje išlikusi akimirka atveria. Ne viename Icchoko Mero kūrinyje kartojasi žindančios kūdikį moters įvaizdis – lietuvės, žindančios žyduką ir žydės, žindančios savo pienu lietuviuką. Išrašytas be sentimentų, beveik pro sukąstus dantis.

Kai žeminamą Abraomą Lipmaną, išdrįsusį nenusiimti prieš Šogerį nučiupinėtos kepurės, pirmą kartą nuplaka odiniu bizūnu su plienine viela viduryje, jis ištaria – „Tokia mūsų tradicija. Aš kitaip negaliu.“

„Trečią kartą Lipmanas irgi nenusiėmė kepurės. Tuomet Šogeris paskyrė dvidešimt rykščių ir pats skaičiavo.

Kai Lipmanas pakilo nuo suoliuko, jis atsakė Šogeriui:

- Tokia... mūsų... tradicija... Aš... kitaip negaliu.

Tuomet Šogeris atskaitė dar penkias, nusijuokė ir išėjo.“

(„Lygiosios trunka akimirką“ p. 173-174)

Šiose keturiose pauzėse visas rašytojas Icchokas Meras, jo būdas ir jo stilius. Stilius, priverčiantis mus kvėpuoti kartu. Žengti kartu per tebealsuojančią kraujo prarają. Žengti savo širdy. Kvėpavimu.

„Turbūt teisingai sakė Rudis.

 - Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones.

- Jis, matyt, žino“. (p. 146)