Donaldas Kajokas. Apie vandenis, medžius ir vėjus: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 152 p.

Prieš ketverius metus išleidęs eilėraščių knygą „Kurčiam asiliukui“, šiais metais Donaldas Kajokas sugrįžta su nauju rinkiniu „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, kuriame – 102 eilėraščiai, arba, K. Navako žaidimus žaidžiant, – 100 + 2 (vienas įžanginis ir vienas epiloginis, o tarp jų 100 eilėraščių, suskirstytų į 4 skyrius).

Žinoma, visa tai vadinti „sugrįžimu“ yra grynas formalumas, nes D. Kajokas nebuvo niekur išėjęs – paskutinė knyga – esė miniatiūros „Lapės gaudymas“ išleista prieš dvejus metus, o kultūrinėje spaudoje poeto balsas skamba ne tik eilėraščiais, tačiau ir kitomis formomis.

Bet dar kartą sugrįžkime prie skaičių, kuriems neabejingas ir pats poetas. Rinkinys „Kurčiam asiliukui“ struktūriškai taip pat buvo sudėliotas panašia kompozicija – įžanginis ir paskutinis eilėraščiai „įrėmina“ eilėraščių skyrius, tik ankstesnėje knygoje pagrindinę dalį sudarė 99 eilėraščiai + 2, o naujausioje knygoje – vienu eilėraščiu daugiau. Sakysi – smulkmena? O nebūtų kažkurio vieno, ir knygos kosmosas subyrėtų...

Ir dar apie kelis skaičius: pirmoji D. Kajoko knyga „Žeme kaip viršūnėmis“ pasirodė prieš 35 metus, o naujausias rinkinys – 15 rašytojo knyga, jei neskaičiuotume niekur nematytos „Naujojo lanko“ išleistos poeto rinktinių eilėraščių knygelės iš „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ ir gal dar kokios vienos-kitos... Tad šis ne-sugrįžimas, juokais kalbant – ne-jubiliejinis. Su tuo ir sveikinu ne tik patį poetą, bet ir jo skaitytojus, kurių, reikia pasidžiaugti, skaičius padidėjo. Iš kur tokia statistika? Iš tiražų... Štai viename interviu po rinkinio „Kurčiam asiliukui“ pasirodymo D. Kajokas sakė: „Dabar poezija žmonės ne itin domisi, jeigu tavo knygas skaito koks tūkstantis per visą Lietuvą, būtų maksimumas.“ Džiugu, kad praėjus penkeriems metams šio rašytojo eilėraščių knygos tiražas išaugo iki 1500 vnt., o tai, reikia tikėtis, ne spausdinimo klaida ar projektinio įsipareigojimo imitacinė apgaulė, bet grynų gryniausia tiesa.

O dabar nuo skaičių pereikime prie poezijos.

Knygos pabaigos trumpa anotacija bandoma šį rinkinį užmauti ant „įprasto“ D. Kajoko kurpalio: „krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai...“ Kas dėl tylos, peizažų bei šypsenos – to šioje knygoje tikrai netrūksta, būtent šis trejetas ir sudaro knygos pagrindą. Tačiau su „krikščioniškąja vaizdinija“ bei „budistine tuštuma“ šiame anonse gal kiek ir perdėta. Naujausiame rinkinyje krikščioniškųjų ar budistinių siužetų, fragmentų ar bent užuominų yra žymiai mažiau nei prieš tai buvusiose knygose. Sakyčiau, kad ši poezija yra dar iki krikščionybės bei budizmo kategorijų, tai tiesiog užsižiūrėjimai, užsiklausymai, užsibuvimai tarp vandenų, medžių ir vėjų.

Šioje knygoje eilėraščiai tampa dar labiau fragmentuoti, o nutilimai keičia ne tik žodžius, bet ir eilutes ar net strofas. Poetui užtenka neįmantraus, kasdienio vaizdelio, iš kurio ir gimsta eilėraštis čia pat, tiesiog akyse, užaugantis iki kosmoso. „Grynoji egzistencija – egzistencija be atminties ir be laukimo“ kitados užrašęs „Dykinėjimuose“, D. Kajokas šią ištarmę liudija ir savo eilėraščiais. Jo kalbėjimas tampa dar paprastesnis, be jokios įtampos ir nervo, visiškai atsipalaidavus stebint pasaulio vyksmą tiesiog čia ir dabar. Ir, žinoma, su šypsena lūpose – kaipgi be jos.

„Drakono žingsneliais / minkštais nedrąsiais // žinau kad ateina / nežinau kas įeis“ (p. 145) – tai paskutinis šio rinkinio eilėraštis, kuris užrakina, o gal atrakina šią knygą. Mat nežinojimas – kaip nenuspėjamo pažinimo galimybė nuolat kartojasi šioje knygoje. Juolab kad ne iš gyvenimo visa tai – būtent taip pavadinti du šios knygos skyriai.

Kai kur eilėraščiai primena dienoraštinius užrašus tiesiog sau pačiam, kai kur – paties poeto likimą („Eilėraštis man vėl yra likimas“ (p. 18)).

Čia netrūksta nei skaidaus linksmumo, nei šviesios ironijos, nei paradoksiškų pokštų, nei rimties, o eilėraščių pavadinimai tiesiog žaižaruoja poetiškumu ar šiaip smagumu: „Zylė, kurią kadaise gal pašoviau, gal ir ne“, „Kalvarija, kur visko tik tiek, kad net...“, „Tas pats krantas, arba vilk uodegą purvynu“, „Filosofijos pasaulis savaime“, „Dviese su savim į Kauną“, „Kai nieko netrūksta, bet ir to negana“ ir t. t.

D. Kajokas nesivaržydamas linksminasi cituodamas pats save, kalbindamas mirusius poetus ir toli gražu ne tik juos, bet ir vandenis, medžius bei vėjus ir nuo šių pašnekinimų kažkaip smagiau būti...