Vasario 21 d. Vilniuje kino teatre Forum Cinemas įvyko pasaulinė dokumentinio filmo „Pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas. Nežinomo šedevro negirdėta istorija“ premjera

Iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo tarsi nesusipratimas. Kalbėti apie Gailestingumą šių dienų pasauliui yra arba siaubingai naivu ir dėl to nereikalinga,arba perdėm senamadiška ir nė kiek nepatrauklu. Tačiau amerikiečių muzikantas ir režisierius Danielis diSilva sugeba paneigti visas išankstines nuomones – jo filmas gyvas ir aktualus, jame netrūksta veiksmo, o kalbinami žmonės dažniausiai nė kiek neatitinka to susikurto religingo ir nuobodaus žmogaus įvaizdžio, netgi patys vyskupai!

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Turbūt nėra žmogaus, kuris nors kartą gyvenime nebūtų matęs šio paveikslo. Iš tirštos tamsos išnyrantis Kristaus atvaizdas, laiminančia ranka ir pervertu šonu, iš kurio ištrykšta kraujo ir vandens srovės. Taip, tai iš tiesų garsusis Dievo Gailestingumo paveikslas, kurį atrasime, beveik kiekvienoje pasaulio bažnyčioje, o miniatiūrinių paveikslėlių kopijomis jis milijonais yra pasklidęs po kone visą pasaulį. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Kaip šis paveikslas taip paplito? Ar dar įmanoma surasti jo originalą? Galiausiai kokie įvykiai lėmė jo atsiradimą?

Šiuos klausimus sau kėlė ir filmo režisierius: „Juk kažkur turi būti originalus paveikslas? Tas, apie kurį savo dienoraštyje rašo šv. Faustina? Mes galvojome, kad paprasčiausiai atrasime jį kokioje nors bažnyčioje ar šventovėje, tačiau vietoj to supratome, jog leidomės į didžiulį nuotykį!“ Šio nuotykio veikėjais tampa ne tik šv. Faustina Kovalska ar jos nuodėmklausys M. Sopočka, bet ir gausybė pačių netikėčiausių ir įdomiausių žmonių, rodos, visai nesusijusių su Gailestingumo paveikslu ar tikėjimu apskritai. Komikas Jimas Gaffiganas, kontroversiškai vertinamas Vienos arkivyskupas Cristophas Schönbornas, Jono Pauliaus II biografas George‘as Weigelis, popiežius Pranciškus ir daugybė kitų – muzikantų, menininkų, vienuolių ir paprastų žmonių, kurių pasakojimai sudaro nepakartojamą paveikslo ir Gailestingumo istorijos dėlionę.

Ir iš tiesų turbūt retas Vilniaus gyventojų žino, jog šis nuotykis prasideda ir baigiasi būtent Vilniuje – Gailestingumo mieste. Būtent čia šv. Faustina Kovalska patyrė mistinius Kristaus regėjimus. Savo dienoraštyje 1931 metais vasario 22 dieną ji rašo: „Vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio prasivėrusio ant krūtinės ėjo du dideli spinduliai, vienas raudonas, o kitas baltas.“ Šie ir panašūs regėjimai kartojosi. Po keleto metų ji rašė: „..laukdama išpažinties išvydau tuos pačius spindulius, jie pasklido po visą bažnyčią, tai truko visas pamaldas.“ Negana to, vienuolė savo sieloje nuolat jautė skatinimą skelbti Dievo Gailestingumo žinią visam pasauliui.

Tad pažvelkime į vietą, kur visa tai įvyko. Iš pirmo žvilgsnio būtų sunku patikėti, jog tai vyko būtent čia – mažame mediniame namelyje, Antakalnio centre. Žingsniuodamas šia atokia gatvele, namelio gali net ir nepastebėti – dėmesį patrauks nebent tik aplinkui žaidžiantys vaikai. Tad turbūt retas Antakalnio gyventojas žino, jog istorija, atvedusi į Lietuvą ir šio filmo kūrybinę komanda, prasideda būtent čia, toliau nuo pagrindinių miesto srautų, kur 1933–1936 metais gyveno šventoji Marija Faustina Kovalska.

Tačiau nuo to laiko prabėgo jau beveik visas amžius. Apie 1934 m. nutapytą paveikslą jau būtų galima papasakoti savitą netikėtų atradimų ir dingimų istoriją. Įdomiausia turbūt tai, jog ši istorija turi ryškių analogijų su Lietuvos valstybingumo kaita. 1948 m. okupacinei valdžiai Vilniuje uždarius Šv. Mykolo bažnyčią ir panaikinus bernardinių vienuolyną, prasideda ilgai užtrukusios paveikslo klajonės.

Daugybę metų jis buvo niekam nežinomas, kabėjo tolimam Baltarusijos miestelyje, atokioje bažnytėlėje netoli Gardino, Naujoje Rūdoje. Po keleto metų bažnyčią uždarius ir išgabenus visą inventorių, Gailestingumo paveikslas per stebuklą lieka nepaliestas. Pradedama rūpintis jo sugrąžinimu į Vilnių. 1986 m. dvi vienuolės atlieka beveik neįmanomą misiją – pergabena paveikslą per ypač pavojingą Lietuvos ir Baltarusijos pasienį ir jis sėkmingai pasiekia Vilnių, kur yra patikimas saugoti Šv. Dvasios bažnyčiai, iš kurios ir buvo pradėjęs savo kelionę. Čia jis išbūna iki pat 2005 metų, kai yra perkeliamas į šalimais esančią Dievo Gailestingumo šventovę. Simboliška ir kartu nepaprasta, jog ši kelionė, vos su kelių metų paklaida atitinka Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir atgavimo datas.

Filmo premjera Lietuvoje įvyko vasario 21 d., taip pat beveik sutampa su nepriklausomybės švente. Tad filmas tampa puikia proga ne tik apmąstyti religijos laisvės, galimybės gyventi laisvoje šalyje reikšmę, bet ir galbūt naujai pažvelgti į savo tikėjimą – prisiminti Gailestingumo žinią ir atrasti tai, kaip ji skamba šių dienų kontekste. Nes nėra tam tinkamesnės progos už Gailestingumo metus ir vietos – už Vilnių.