2011 m. nuotrauka, kai tuniesiečiai reikalavo prezidento Zino el Abidino Ben Ali atsistatydinimo

EPA nuotrauka

Mohamedas Chérifas El Kadhi gyvena Tuniso sostinėje ir dirba skaidrumo organizacijos „I WATCH Organization“ komunikacijos vadybininku. Į liepos pradžioje jau aštuntą kartą Vilniuje vykusią „Transparency International“ antikorupcijos mokyklą atvykęs trisdešimtmetis tunisietis pasakojo apie savo šalį, praėjus šešeriems metams po revoliucijos. 2011 m. sausio 14 d. ten buvo nuverstas diktatorius Zinas el Abidinas Ben Ali, valdęs šalį daugiau nei du dešimtmečius. Pasak pašnekovo, svarbiausia didžiąją dalį visuomenės sudarantiems jauniems žmonėms suteikti vilties, kad korupcija bus įveikta, o tai yra ne tik nevyriausybinių organizacijų, bet ir politinio elito pareiga. 

Pagal naujausią „Transparency International“ Korupcijos suvokimo indeksą, Tunisas yra 75 iš 176 valstybių, vertinamas 41 balu skalėje nuo 0 (labai korumpuota valstybė) iki 100 (skaidri valstybė). Koks paveikslas slypi už šių skaičių?

Korupcija Tunise yra tarsi vėžys, ji paveikia beveik visas valstybės sritis, ypač bankus, sveikatos apsaugą, policiją, mutines, nekilnojamojo turto rinką. Didžiausia problema yra kaltųjų nebaudžiamumas ir teismų sistema. Todėl organizacijoje, kurioje dirbu, siekiame didinti visuomenės sąmoningumą apie korupciją, stebime rinkimus, rinkimų kampanijų finansavimą, vykdome lobizmą dėl tam tikrų įstatymų, pavyzdžiui, kad būtų apibrėžtas ir uždraustas neteisėtas praturtėjimas.

Nusprendusi kovoti su korupcija, Tuniso valdžia naudojosi nepaprastosios padėties įstatymais – suiminėjo didžiuosius kontrabandininkus be jokių teisinių sprendimų. Tikslas geras, bet priemonės – išimtinės. Jos gali turėti bumerango efektą, kai bet kas gali būti būti suimtas. Viena ir pagrindinių mūsų užduočių – raginti teisminę valdžią, kad jie iš tiesų imtųsi antikorupcinių veiksmų, o ne siektų išlaikyti diktatoriškus Ben Ali kontrabandininkus ir kitus nelegalia veikla besiverčiančiuočius saugančius įstatymus. Kontrabanda – vienas akivaizdžiausių korupcijos pavyzdžių. Daugiau nei pusė šalies ekonomikos yra šešėlyje. Per Tuniso sienas su Libija ir Alžyru bei uostus kontrabandiniu būdu gabenama viskas – nuo ginklų ir narkotikų iki baldų.

Iki revoliucijos sistema buvo išties prasta, tačiau po jos net ir ji sužlugo. Visi darė, ką norėjo. Šalis apsivertė aukštyn kojomis. Pastaruosius šešerius metus po truputį bandome susitvarkyti. Kenčiame ne tik nuo kontrabandos, bet ir nuo terorizmo. 2015 metais įvyko du išpuoliai – Bardo muziejuje sostinėje, 10 minučių kelio nuo mano namų, girdėjau šūvius, ir populiariame Susos paplūdimyje. Jau pusantrų metų jokių rimtesnių išpuolių nebūta, kova su terorizmu kol kas veiksminga. Prancūzijoje įvyksta daugiau teroristų išpuolių nei Tunise. Jei atsikratome stereotipų ir pažvelgiame į faktus, labiau nuogąstauti dėl savo saugumo nei Tunise turėtume Paryžiuje ar Londone, nors ten jie turi kur kas daugiau priemonių užtikrinti saugumą.

Mohamedas Chérifas El Kadhi

„Transparency International“ antikorupcijos mokyklos nuotrauka

Kalbant apie terorizmą, daugiausia vadinamosios „Islamo valstybės“ kovotojų iš užsienio yra tunisiečiai. Jau keli tūkstančiai jaunuolių išvyko prisijungti prie šios teroristinės organizacijos. Statistika atrodo paradoksali, turint mintyje, kad Tunisas mažiausiai nukentėjo per Arabų pavasarį, lyginant su kitomis šalimis, ir yra viena labiausiai pažengusių arabų valstybių.

Čia reikia prisiminti Ben Ali diktatūrą. Siekdamas išsilaikyti valdžioje, jis sunaikino švietimo sistemą. Nors kiekvienas galėjo gauti diplomą, švietimo nebuvo, tik propaganda. Universitetus baigę žmonės nemokėdavo gerai kalbėti nei arabiškai, nei prancūziškai, ką jau ten kalbėti apie užsienio anglų kalbą. Kitas dalykas, religija buvo supolitinta: imamai mečetėse sakydavo merų parašytus pamokslus, bet kokia kritinė islamo tyrėjų mintis būdavo nutildoma – juos įkišdavo į kalėjimą ar uždrausdavo viešai kalbėti. Jokio dvasingumo, tik valstybei priklausanti religija. Iš to kilo nusivylimas ir pyktis, nes dauguma tunisiečių – tikintys ir praktikuojantys.

Taigi toks religinis engimas, nusivylimas, nedarbas, skurdas, žlugusi švietimo sistema sudarė sąlygas tarpti religiniam fundamentalizmui. Įtakos turėjo ir užsienio televizijų veiksnys: tunisiečiai, užuot žiūrėję nuobodžią Tuniso valstybinę televiziją, rinkosi sauditų kanalus, kurie yra vahabitiški [vahabizmas yra religinė-politinė islamo srovė, skatinanti ekstremizmą ir karą su kitais musulmonais ir kitatikiais, ji vyrauja Saudo Arabijoje, atitinka „Islamo valstybės“ ideologiją – red.past.]. Persijos įlankos valstybėse islamas politizuotas, Tunise religija suprantama kitaip.

Pats dalyvavai Arabų pavasaryje, kurio, kaip suprantu, vakarietišku Jazminų revoliucijos apibūdinimu patys nevadinate. Kaip buvai įsitraukęs? Kokia tavo nuomonė apie dabartinį pereinamąjį laikotarpį?

Tikrai nekalbame apie jazminus, šitaip romantizuojama tai, kas vyko – tikra revoliucija, žuvo žmonės. Jeigu reikia apibūdinimo – tikslesnis būtų ašarinių dujų revoliucija. Oficiali žiniasklaida nepranešinėjo apie demonstrantus, sakė, kad į gatves išėjo kontrabandininkai ar nusikaltėliai, iš tiesų sužinoti naujienas galėjai nebent iš vakarietiškų žiniasklaidos priemonių arba „Al Jezeeros“. Kaip žinote, revoliucija tapo įmanoma tik socialinių tinklų dėka. Taigi aš irgi tame dalyvavau, nuolat sekiau įvykius „Facebooke“, kritikavau valdžią. Atsimenu baimę, kad ji neįvyks iki galo, kad Ben Ali suteiks, ko prašomas, ir liks valdžioje dar keliems mėnesiams ar metams. Tačiau jis įsakė žudyti žmones gatvėje, visuomenė to neištvėrė.

Ko tikėjaisi iš revoliucijos?

Maniau, kad tai galimybė sukurti naują Tunisą. Neapgaudinėjau savęs – netapsime Švedija per dvejus metus, tai neįmanoma. Atsikratykime diktatūrinio režimo ir dirbkime su visuomenės nuostatomis. Prireiks dešimties ar penkiolikos metų. Žinau, kad tiek prireikė jums Rytų Europoje, o mes niekuo neišskirtiniai, tokie pat žmonės. Tikiuosi naujo Tuniso, kur puoselėjamos piliečių laisvės, orumas. Kur gali pats pasirinkti kelią, kuriuo nori eiti. Kur galioja teisės, o ne mafijos ar klanų viršenybė.

Mohamedas Chérifas El Kadhi

„Transparency International“ antikorupcijos mokyklos nuotrauka

Yra nuomonių, kad Arabų pavasaris įvyko veltui. Sirijoje ir Libijoje – pilietiniai karai, Tunise ir Egipte, net ir nuvertus diktatorius – korupcija ir nedarbas.

Atsakysiu klausimu: ar geriau diktatūra? Dėl Sirijos – ten vyksta kova dėl įtakos regione tarp JAV ir Rusijos. Gryna geopolitika, kur rūpinamasi gamtos ištekliais, o ne demokratija ar vietiniais žmonėmis.

Kita vertus, panašu, kad jums, valstybei, kurioje Arabų pavasaris prasidėjo, sekasi geriausiai iš visų.

Taip, nes mūsų visuomenė gana homogeniška religiniu ir etniniu požiūriu, nėra tradicijos kovoti tarpusavyje. Prieš rinkimus besivaidijusios skirtingos partijos dabar parlamente sudaro koaliciją ir valdo šalį kartu, nors buvo politinių žmogžudysčių ir masinių protestų gatvėse, vyksta valdančiųjų ir pilietinės visuomenės dialogas.

Revoliuciją Tunise įgyvendino jauni žmonės, kurie sudaro didžiąją dalį visuomenės (medianinis gyventojų amžius – 32 metai). Ar jaunimas dar nenusivylęs dabartine situacija?

Nusivylimas iš tiesų didelis, nes svajonės buvo per didelės ar pernelyg idealistinės. Mūsų traukinys jau ant bėgių, o toliau – žingsnis po žingsnio. Turime būti kantresni. Dabar svarbu suvaldyti jaunuolių nusivylimą, kad jis nevirstų kuo nors pavojingu. Visų pirma reikia kovoti su nusivylimą kurstančia korupcija, todėl aš ir dirbu su antikorupcijos iniciatyvomis. Turime jauniems žmonėms suteikti vilties. Jei nubudę ryte jie nesikankins dėl ateities, o tikės, kad po penkerių metų gyvens kur kas geriau – tai viltis. Atsakomybę ją suteikti turi ir politinis elitas.