#renkuosiskaityti. Šimtmečio knygos vaikams

www.pexels.com nuotr.

Tai dvi knygos, apie sunkų Lietuvos laisvės kelią pasakojančios vaikams. Abiems knygoms tinkamiausia vieta – mylimiausių jūsų namų knygų lentynėlėje.

Knygos „Sibiro haiku“ viršelio fragmentas

Jurga Vilė, Lina Itagaki, „Sibiro haiku“, Vilnius: „Aukso žuvys“, 2017.

Iki šiol nebuvo atrastas būdas vaikams kalbėti apie pačius skaudžiausius mūsų istorijos laikotarpius, bet jį sugalvojo „Sibiro haiku“ kūrėjos: tekstą parašiusi Jurga Vilė ir iliustratorė Lina Itagaki.

Tai būdas visų pirma matyti pasaulį vaiko akimis – o juk tai nereiškia gyventi iliuzijų pasaulyje. Netgi atvirkščiai, tai reiškia matyti pasaulį tokį, koks jis yra, tik dar nebūtinai suprantant, iš kur ir kodėl kyla mus supančios blogybės, ir nebūtinai aiškiai žinant, kokiame dideliame pavojuje kartais atsiduria žmogus.

Trylikos metų sulaukęs Algiukas su šeimyna ištremiamas į Sibirą. Gražu, jog knyga pradedama jau pakeliui namo, kai ramiai dardant traukiniui į Lietuvą Algiukas viską paeiliui prisimena – mes išsyk galime nurimti, kad Algiukui viskas gerai, kad namo jis grįžo gyvas ir sveikas.

Knyga pasakojama pirmuoju asmeniu ir kadangi į pasaulį žvelgiama vaiko akimis, jis šiek tiek žaismingas, mistiškas, dėl kai kurių dalykų tame vaiko pasaulėlyje baimės daugiau, nei turėtų būti, o dėl kitų – visai mažai, nors jie patys baisiausi. Ir visgi abiems kūrėjoms – teksto autorei ir iliustratorei nuostabiai pavyko vaiko pasaulėvaizdį suderinti su tikslumu detalėms. Kuriant knygą remtasi ne tik Jurgos Vilės tėčio ir jo mamos pasakojimais, bet, akivaizdžiai, ir daugybe kitų prieinamų žinių – atsiminimų ir nuotraukų – apie gyvenimą Sibire. Kai kurios komisko detalės net stulbina savo tikslumu – tremtinių rūbai, namai, darbai, gyvenimo aplinkybės.

Knygos „Sibiro haiku“ ištrauka

Džiugina, kad visai nesikratoma ir nebandoma paslėpti ar užglaistyti akivaizdžių tiesų apie Sibirą, kurias visi mes esame girdėję arba bent nujaučiame: apie alkį, šaltį, ligas, sunkų darbą, traumas, mirtis – visa tai buvo tremtinių kasdienybės dalis, ir visa tai yra šioje knygoje. O kartu yra ir mažai mums visai negirdėtų dalykų: japonų kalinimas netoliese, už tvoros, vietinių žmonių nepakantumas arba kaip tik prielankumas tremtiniams, būrio vaikų pargabenimas iš Sibiro.

Taip pat skaitykite:

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Mirė rašytoja Violeta Palčinskaitė

„MO lauke“ poezijos skaitymų rengėjas Z. Pakštaitis: „Galbūt kai kam tai yra vienintelis sąlytis su šiuolaikine poezija“

Klausimas vasarai

Tai valstybės šimtmečio knyga visa savo esybe: ne tik istorijos pažinimo ir išsaugojimo aspektais, bet ir savo kūrybiškumu, profesionalumu, inovatyvumu. Juk kas būtų galėjęs pamanyti, kad komikso formą apskritai būtų galima naudoti atvaizduojant tremtį. O ir apskritai, juk mes dar nesame turėję knygos vaikams apie Sibirą – todėl tik dar džiugiau, kad pati pirmoji yra tokia gera.

Monikos Vaicenavičienės knygos „Per balas link aušros“ viršelis

Monika Vaicenavičienė, „Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“. Vilnius: „Tikra knyga“, 2018.

Apie Nepriklausomybės akto signatarą dakratą Joną Basanavičių, skambiai vadinamą tautos tėvu, kalbama daug, jis mėgiamas atsiminti proginėse kalbose, bet visai mažai yra bandymų pažinti J. Basanavičiaus asmenį.

Tiesa ta, kad jei ir gali Jonas Basanavičius būti įdomus šiuolaikiniam vaikui, tai pirmiausiai reikia išsiaiškinti, koks jis ir jo gyvenimas iš tiesų buvo. Knygos autorė Monika Vaicenavičienė šiuos namų darbus atliko dešimtukui, todėl paveikslėlių knygoje ne tik gražiai išdėstomi visi esminiai J. Basanavičiaus gyvenimo laikotarpiai, išskiriami įdomiausi jo aspektai, bet ir sugebama atskleisti žmogaus charakterį. Pasirodo, būta labai smalsaus ir guvaus žmogaus, kuris svajojo, su dideliu užsidegimu tyrinėjo pasaulį ir buvo didžiai atsidavęs tam, kuo tikėjo. Galų gale, tai buvo žmogus, kuris labai mylėjo: žmones, Lietuvą, savąją Elę.

Šioje knygoje sužinome, kad J. Basanavičiui sekėsi visur, kur tik jis ėjo. Tai buvo tų laikų mokslo ir išminties aukso grynuolis ne tik Lietuvai, bet Bulgarijai, kur praleido dvidešimt dvejus savo gyvenimo metus. Visgi mūsų laimei, carui panaikinus rašto draudimą, J. Basanavičius grįžo į Lietuvą ir visą per gyvenimą sukauptą patirtį atidavė Lietuvai atkurti.

Iliustracija iš Monikos Vaicenavičienės knygos „Per balas link aušros“

Tikrai nepakanka pasakyti, kad ši knyga puiki ir visais požiūriais naujoviška – dar reikia pridėti, kad ji moderni savo požiūriu į žmogų. Toks jausmas ją perskaičius, lyg ką tik pabuvus su pačiu tautos tėvu: stebėjus kaip jis gydo pacientus Lomo mieste Bulgarijoje, kaip vaikšto Prahoje su mylimąja, kaip Varnoje gydytojauja kunigaikščio rūmuose, o Lietuvoje suburia Didyjį Vilniaus Seimą.

Reikia pasakyti, kad perskaitytas tekstas taip gerai įsimena pirmiausiai dėl išskirtinių iliustracijų, kurių autorės talentą jau yra pastebėjęs ir įvertinęs pasaulis – dabar laikas ir mums tą patį padaryti. Įsileiskime jos visai naujai mums atskleistą Joną Basanavičių į savo namus ir širdis, skirkime jam daugiau laiko būtent šiais, 100-aisiais atkurtos valstybės gyvavimo metais.

Teksto autorius Vytautas Raškauskas