Marc Olivier Jodoin/Unsplash.com nuotr.

„Pamenu, kaip stovime paskirstyti kolonomis dažniausiai pagal savo darbo vietas, o pro jas eidamas gestapininkas Helmutas Rauca rodo, kurie žydai turi eiti į kairę, kurie į dešinę. Kitaip sakant, vieni buvo siunčiami mirti, kitiems dar suteikta laikina galimybė gyventi“, – istorikui Aurimui Švedui knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ pasakoja Irena. Ji pasakoja apie temstant prasidėjusį rūšiavimą, apie tai, kad teta Polia, dėdė Samuilas buvo pasiųsti į „gerąją pusę“.

Tuo tarpu jos seneliams buvo jau per septyniasdešimt: „Jie atrodė gerokai paliegę, tačiau aš nepraradau vilties juos išgelbėti. Kuomet prie mūsų priėjo Rauca, žiūrėjau jam tiesiai į akis turbūt su tokia hipnotizuojančia jėga, kad jis mano senelių net nepastebėjo. „Mergaitė turi gražias akis. Eik į dešinę!“ – išgirdau jį sakant. Pamenu, kaip traukiau senelius, kaip bėgo į dešinę ir kaip senelė maldavo: „Vaikeli, neskubėk. Aš nebegaliu bėgti!“ Bet aš vis tiek tempiau ją ir senelį beveik su antgamtine jėga... Tą kartą mums dar buvo lemta sugrįžti į savo geto būstą...“

Ši istoriko A. Švedo pokalbių su I. Veisaite knyga jau yra verčiama į vokiečių kalbą. Vokiškai ji pasirodys su papildymu, kuriame vėl skambės Raucos pavardė. Tiesa, šįkart jau ne Helmuto, o jo anūkės Reglindis, kuri praėjusį rugsėjį atvyko į Lietuvą. Atvyko į vietas, kuriose buvo įvykdyti jos senelio nusikaltimai, susitiko su žmonėmis, kurių gyvybės priklausė nuo senelio rankos mosto. Vienas tokių žmonių, su kuriais susitiko Reglindis, buvo Irena. Jųdviejų susitikimas, apie kurį bus pasakojama vokiškame knygos leidime, virto tvirta draugyste. Apie tai liudija ir faktas, kad jos kartu Vilniuje sutiko ir šv. Velykas.

Ireną ir Reglindis sutikau netrukus po šv. Velykų, kai švenčiame Dievo Gailestingumo savaitę. Šiuo laikotarpiu taip įprasta girdėti kalbas apie prisikėlimą, viltį, gailestingumą. Tačiau išskirtinė malonė yra pajausti šiuose žodžiuose glūdinčią esmę, tapti liudininku to, kaip praeities skriaudas nusveria teisingumas, o žaizdas gydo ne kerštas, o atjauta, gailestingumas. Tai atskleidžia Irenos ir Reglindis draugystė.

Lemtingas pagūglinimas

Kauno geto budelis Helmutas Rauca, kaip pasakoja jo anūkė, po Antrojo pasaulinio karo buvo patekęs į esesininkų sulaikymo stovyklą Hesene. Ten jam pavyko įrodyti, kad nacių nusikaltimuose jis esą nedalyvavęs. Paleistas H. Rauca išvyko į Kanadą, kur gyveno iki pat 1983 metų, kai buvo išduotas Vakarų Vokietijai.

Reglindis Rauca (http://www.reglindisrauca.de nuotr.)

Reglindis, kuri gimė 1967-aisiais Plauene, tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), teigia prisimenanti, kad senelis iš Kanados savo dviem sūnums siųsdavo laiškus. „Mano tėvas kartais mums, vaikams, perskaitydavo kai kurias laiškų ištraukas. Senelis atsiųsdavo nuotraukų iš savo atostogų. Pamenu, kai man buvo 10 ar 12, senelis atsiuntė nuotraukų iš atostogų Atlanto vandenyne. Mums buvo tiesiog nuostabu matyti kaktusus, flamingus, nes sėdėjome už Geležinės uždangos. Atrodė, kad senelis yra laisvas žmogus, gyvenantis nuostabioje žemėje, kurios mes negalime aplankyti. Kalėdoms jis atsiųsdavo mažų dovanėlių, ir jis, kaip sakydavo mano mama, buvo mylimas gerasis senelis.“

Reglindis pasakoja, kad vaikystėje ji šeimoje domėjosi, kodėl senelis gyvena Kanadoje, o ne kaime, prie Plaueno. Jai buvo paaiškinta, kad po karo VDR viskas buvo subombarduota ir sugriauta, todėl senelis ir išvyko į Kanadą. Esą ten jiems reikėjo sveikų, stiprių žmonių darbui. Viskas buvo pristatoma kaip paprasta migracijos istorija.

Visą tiesą apie savo senelį Reglindis, kuri po mokyklos baigimo įgyvendino savo svajonę tapti aktore, sužinojo tik 2003-iaisiais. Būtent tais metais per Sekmines įvyko esminis lūžis, galiausiai atvedęs ją ir pas I. Veisaitę. „Tada dirbau reklamos agentūroje, nes vien iš aktorystės pragyventi buvo sunku. Tą vakarą su kolegomis tiesiog iš smalsumo gūglinome savo pavardes. Įvedžiau į paieškos langelį savo pavardę ir aptikau nuorodą į Solio Littmano knygos „Karo nusikaltėlis teisme“ apžvalgą. Ėmiau skaityti prabėgomis ir užkliuvau už savo senelio pavardės. Pamačiau 1941 metų datą, paminėtą Kauno miestą, kurio pavadinimą buvau girdėjusi ir per šeimos pokalbius Plauene. Kitas dalykas, kurį perskaičiau, buvo tai, kad mano senelis yra atsakingas už dešimties tūkstančių žmonių mirtį. Pamačiau vieną nulį, antrą nulį ir tiesiog pravirkau – ašaros bėgo nesustodamos“, – pasakoja Reglindis ir priduria, kad tada jautėsi taip tarsi prieš ją staiga būtų nukritusi uždanga.

„Supratau tokių dalykų apie savo šeimą, kurių jie man negalėjo paaiškinti. Patyriau šoką, tačiau kartu tai buvo ir prašviesėjimas, kurį atnešė tiesa. Tada ėmiau gilintis į šią temą, ieškojau medžiagos apie savo senelį, apie Kauno getą“, – prisimena R. Rauca. Ji žinojo, kad 1983 metais jos senelis buvo Kanados išduotas Vokietijos Federacinei Respublikai ir pargabentas teisti į Frankfurtą prie Maino, kur mirė taip ir nesulaukęs proceso. Oficialiai skelbiama, kad mirtis buvusi natūrali, tačiau tiek Reglindis, tiek jos šeimos nariai tuo netiki ir mano, kad Helmutas Rauca veikiausiai nusižudė bandydamas išvengti teismo. Po mirties jis buvo palaidotas anoniminiame kape Vakarų Vokietijoje.

Reglindis pasakoja, kad po savo atradimo paskambinusi tėčiui: „Pasakiau, kad žinau, kas nutiko, kad perskaičiau savo senelio istoriją. Klausiau jo, ar jis tai žinojo, ką apie tai galvoja. Tačiau jis atsitraukė ir į šiuos klausimus neatsakinėjo. Jis laikėsi pozicijos, kad jo tėvas buvo tik pakeleivis ir nusikaltimų pats nevykdė. Tačiau aš žinojau, kad jis nebuvo tik pakeleivis.“

Ji sako tikinti, kad ir patys jos tėvai taip pat nežinojo tikrosios senelio istorijos bent iki tol, kol jis nebuvo išduotas Vakarų Vokietijai. Jie žinojo, kad senelis buvo esesininkas, tačiau nežinojo, ką senelis veikė Kaune.

„Mes žinojome, kad senelis dalyvavo kare. Tačiau juk beveik visi vokiečiai dalyvavo kare, tad ši naujiena nebuvo niekuo išskirtinė. Girdėjau kalbant, kad jis priklausė gestapui, tačiau mano šeimoje mes apie fašizmą nekalbėjome. Mano tėvas buvo didelis antikomunistas. Tai, ką mes mokykloje mokėmės apie fašizmą, buvo visiškai skirtinga nuo to, kas buvo kalbama namuose. Tai, kas buvo kalbama mokykloje, nebuvo kalbama namuose, o kas buvo kalbama namuose, nebuvo išnešama į viešumą“, – pasakoja Reglindis.

Ji prisimena, kad tada, kai senelį atgabeno į Vokietiją, ji klausinėjusi, kodėl taip nutiko. Tačiau atsakymas tebuvo toks, kad kažkas nutiko karo metu: „Senelis buvo išsiskyręs su savo žmona, mano močiute, kuri gyveno Plauene. Visi buvo labai susijaudinę dėl senelio išdavimo ir bandė įrodyti, kad jis niekuo nenusikalto.“

„Mano tėvai taip niekada ir nepasakė man, kur senelis dalyvavo karo metais. Jie tiesiog neatsakinėjo į klausimus. Mūsų šeima buvo labai konservatyvi ir autoritariška. Buvo leidžiama suprasti, kad geriau neklausinėti. Išduoto senelio Vakarų Vokietijoje tėvai aplankyti negalėjo. Paskui sužinojome, kad ikiteisminio tyrimo metu senelis mirė. Oficialiai buvo paskelbta, jog tai buvo natūrali mirtis, bet mes tuo netikime. Manome, kad jis galėjo nusižudyti, išgerdamas nuodų, nenorėdamas būti nuteistas. Tada šeimoje apskritai nustojome apie tai kalbėti, kadangi senelis miręs. Senelis buvo palaidotas Vakarų Vokietijoje, tačiau jo kapas yra anoniminis. Šeimoje buvo sakoma, kad senelis yra miręs, tad tegul ilsisi ramybėje, ir mes nebenorime šnekėti apie jo praeitį“, – teigia R. Rauca.

Ji priduria, kad po Berlyno sienos griūties paieškodavusi informacijos apie savo senelį, tačiau daug dėmesio tam neskyrusi. Moteris teigia, kad jai niekada nė pačiame blogiausiame sapne negalėjo susisapnuoti, kad jos senelio nusikaltimai karo metais buvę tokie milžiniški ir siaubingi: „Maniau, kad mano senelis gal ir galėjo matyti nusikaltimus, tačiau juose nedalyvavo. Kai 2003 metais sužinojau tiesą, man buvo didelis šokas.“

Negalėjo tylėti

Klausiu Reglindis, kodėl, sužinojusi apie savo senelio praeitį, ji nusprendė apie tai prabilti viešai. Juk vaikai ar anūkai nėra atsakingi už tai, ką darė jų tėvai ar seneliai. Juk visa tai galėjo likti nors tiesiog skaudžia privačia istorija.

Atsakydama į šį klausimą, R. Rauca pasakoja, kad 2002 metais buvo pradėjusi rašyti savo pirmąją knygą „Vuchelbeerbaamland“. „Senelio istoriją sužinojau rašymo procese. Kai pradėjau knygą, senelis buvo tik kažkur toli buvęs šešėlis. Sužinojusi senelio istoriją, nusprendžiau, kad ji turi atsidurti knygoje. Tai buvo ne racionalus, o emocionalus sprendimas, o galbūt abu dalykai. Negalėjau to apeiti. Taip pat norėjau, kad pasaulis tai žinotų. Nieko naujo neatradau ir nepasakiau, nes pasaulyje jau apie tai buvo žinoma. Po senelio išdavimo apie tai buvo gausiai rašoma tarptautinėje žiniasklaidoje. Tačiau VDR žiniasklaidoje apie tai buvo nutylėta. Be to, žinau, kad žmogus taip greitai viską užmiršta, o aš norėjau, kad žmonės prisimintų“, – teigia Reglindis pridurdama, kad pirmoji jos knyga išėjo labai autobiografiška. Į ją ji įdėjo ir pokalbį su S. Littmanu, iš kurio knygos apžvalgos ji ir sužinojo savo senelio istoriją.

Prieš knygos pasirodymą jai teko svarstyti, ar pasirašyti knygą tikru savo vardu, ar susigalvoti slapyvardį. „Sąmoningai apsisprendžiau pasirašyti savo tikruoju vardu, kad skaitytojai galėtų suprasti, jog knygos autorė yra susijusi su knygoje aprašomu Helmutu Rauca. Priešingu atveju tai būtų buvusi tik dar viena istorija iš daugelio, o aš norėjau, kad tai būtų mano asmeninė istorija“, – apsisprendimą komentuoja Reglindis.

„Visada norėjau į Lietuvą“

Parašiusi knygą, Reglindis teigia visad norėjusi aplankyti Lietuvą. Tačiau tai nebuvo lengva kelionė ir pasiruošimas jai užtruko. „Prieš porą metų mirė mano vyras ir pagaliau paprašiau stipendijos literatūriniam projektui „Mano senelio nusikaltimai: pėdsakų paieškos Lietuvoje“, – pasakoja R. Rauca. Gavusi stipendiją ji galiausiai praėjusį rudenį keturioms savaitėms atvyko į Lietuvą. Kaip sako, visų pirma todėl, kad norėjo pastovėti toje žemėje, kur viskas įvyko.

Lietuvoje ji nieko nepažinojo, o pirmuosius kontaktus gavo per Goethe’s instituto vadovą Detlefą Gerickę, kuris Reglindis supažindino su Arkadijumi Vinokuru. „Rugsėjį aš aplankiau žydų bendruomenę. Susitikau su keliomis Holokaustą išgyvenusiomis moterimis. Bijojau. Man visos savaitės prireikė vien pasiruošti susitikimams. Nežinojau, kaip būsiu priimta“, – prisimena R. Rauca ir netrukus priduria, kad visų buvo sutikta labai šiltai.

Po pokalbio su rašytoju Marku Zingeriu Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje Reglindis sulaukė patarimo susitikti su Irena Veisaite – ne tik todėl, kad Irena buvo Helmuto Raucos nusikaltimų liudininkė, bet ir todėl, kad abi moteris sieja meilė teatrui, literatūrai. Reglindis parašė Irenai elektroninį laišką ir jau kitą dieną įvyko pirmasis jųdviejų susitikimas. „Džiaugiuosi, kad turėjau drąsos čia atvykti, nes man tai buvo ypatinga kelionė. Būčiau supratusi, jei Irena ar Fruma (kita Holokaustą išgyvenusi moteris, su kuria susitiko R. Rauca, – red. past) būtų atsakiusios, jog nenori turėti nieko bendro su tuo, kas siejasi su Raucos pavarde. Man būtų buvę labai gaila, bet būčiau tai supratusi. Šiandien esu labai dėkinga visiems žmonėms, kurie mane priėmė, nors jiems patiems ar jų artimiesiems teko patirti Holokausto siaubą. Šis laikas man buvo didžiulė dovana“, – teigia Reglindis. Ji džiaugiasi, kad susitikimas su Irena virto draugyste. Jos susirašinėja, o šv. Velykas ir Reglindis gimtadienį minėjo drauge Vilniuje. „Man džiugu, kad nepaisant visko, kas buvo, aš galiu šiandien būti kartu su Irena, kad mes randame tarpusavio supratimą. Būtent tai ir gydo, ir tai yra daugiausia, ką mes galime pasiekti“, – teigia R. Rauca.

Teatrologė Irena Veisaitė. Martyno Kundroto nuotrauka

Irena tik priduria, kad visa tai tik todėl, jog Reglindis suprato ir turėjo drąsos stoti akistaton su tiesa, o ne bandė teisinti savo senelį, kad jis tikrai nieko nepadaręs. „Tu supratai tragedijos mastą ir tave tai sukrėtė. Aš visada sakau, kad tik per pripažinimą, per supratimą mes galime įveikti kaltę ir rasti tarpusavio supratimą. Be to, vienintelis kelias, kuris veda į susitaikymą, yra dovanojimas ir suvokimas. Kito kelio į gyvenimą nėra“, – taria I. Veisaitė.

Reglindis pripažįsta, kad ši tema yra be galo sunki ir neteikianti didelio malonumo. Anot jos, tikrai gali atrodyti, jog geriau viso to vengti, palikti praeičiai: „Juk mano šeima, mes patys nevykdėme tų nusikaltimų. Mūsų karta nėra už tai nėra atsakinga. Mano šeima nėra žudikų šeima, nes tai yra vieno žmogaus darbai.“ Vis dėlto, tikina ji, be tiesos yra neįmanomas tarpusavio supratimas. Tiesa gali mus išlaisvinti ir keisti istorijos eigą, kad neteisingumą keistų teisingumas, priešiškumą – susitaikinimas, neapykantą – atsiprašymas ir atleidimas.

„Jaein“

Klausiu Reglindis, ar jai palengvėjo po to, kai pasirodė jos knyga ir išsipildė troškimas aplankyti Lietuvą. „Jaein“, – atsako ji žodžiu, sudurstytu iš vokiškų „ja“ ir „nein“ (taip ir ne). „Viena vertus, taip, nes man labai svarbios yra tos draugystės, kurios gimė dėka to. Ir ne, nes šį rudenį triskart buvau IX forte, taip pat Demokratų aikštėje, kur Helmutas Rauca sprendė, kam mirti, o kam gyventi. Tai buvo labai sunku ir sukėlė daug streso. Turėjau prisiversti. Be to, baiminausi eiti į žydų bendruomenę. Tačiau buvau labai gerai sutikta“, – pasakoja moteris.

Jai pačiai, kaip pasakoja, buvo svarbu suvokti ir pažinti tai, kas vyko Kaune tuo laiku, kai jos senelio rankos mostas buvo gyvybės ir mirties klausimas: „Aš gimiau jau taikoje, nors ir VDR, t. y. anapus Geležinės uždangos. Tad man buvo labai svarbu suvokti, kas tada įvyko, kaip ir kodėl įvyko. Man sunku tai įsivaizduoti, protas to nesuvokia. Aš gilinausi į tai, kiek galėjau, tačiau kartu nuo to ir gyniausi.“

Be to, kaip pasakoja Reglindis, po knygos, atskleidusios jos senelio istoriją, pasirodymo nukentėjo ir jos santykiai su šeima. Moteris buvo atstumta savo tėčio, kuris pasveikino dukrą su knygos pasirodymu, tačiau kartu pareiškė, jog ji galinti nebesilankyti jų namuose. Šeima nenorėjo, kad jų dukra viešai kalbėtų apie senelio praeitį. „Jie paprasčiausiai nenori, kad būtų viešai linksniuojama Raucos pavardė, kad jie būtų siejami su SS žudiku. Mano tėvai vis dar gyvena kaime, prie Plaueno. Anot jų, Lietuva yra toli, mano senelio nusikaltimai yra irgi giliai praeityje, tad nebereikia apie tai kalbėti. Taip aš tampu ta, kuri visa tai vėl eskaluoja ir viešina“, – pasakoja Reglindis ir priduria, jog rašant visad kyla dilema, kad arba šeima nebus patenkinta, arba ji negalės kalbėti apie tai, kas jai svarbu. Ji teigia nenorinti skaudinti savo tėvų, tačiau lygiai taip pat negalinti ir tylėti.

Reglindis Rauca ir Irena Veisaitė (Vaidoto Žuko nuotr.)

Žinau, kad žurnalistiniame tekste derėtų vengti asmeniškumų. Tačiau ne šįkart, nes pokalbis su Reglindis ir Irena man pačiam nebuvo tik dar vienas interviu. Tai buvo labai asmeniškas patyrimas to, kokią galią turi tiesos paieška, atgaila ir gailestingumas. Kartu ši nepaprasta dviejų moterų bičiulystės istorija yra liudijimas, kad kiekvienas mūsų galime nebūti istorijos įkaitais, paveldinčiais praeities kartų nesutarimus, susipriešinimus, tačiau tais, kurie keičia istorijos tėkmę. Žinau, kad šis pokalbis Reglindis buvo emociškai ir psichologiškai sunkus. Tad ir užbaigti šį tekstą norėčiau asmenine padėka ne tik už skirtą laiką, tačiau ir už stiprų liudijimą, kuris, tikiu, turi būti išgirstas kuo plačiau.