Maironis. ~1900 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Recenzija spausdinama iš pirmojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“numerio.

[Maironis], Kl. J. Maculevičius, Lietuva: Maironio rankraščio faksimilinis leidimas, parengė Inga Liepaitė, Paulius V. Subačius, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Vilniaus universiteto biblioteka, 2018, 164 p., 400 egz. Dailininkė Jurga Tėvelienė.

Praėjusių metų pabaigoje pasirodęs itin estetiškai apipavidalintas Maironio pirmosios poemos Lietuva (parašyta 1888 m.) rankraščio faksimilinis leidimas neabejotinai taps bibliofilų ir šiaip jau knygos menui prijaučiančiųjų bibliotekos puošmena. O kuo jis svarbus lituanistikai? Kaip knygos pristatyme pasakė Paulius V. Subačius, tai yra pirmas šios ankstyvosios Maironio poemos leidimas. Maironistai čia, žinoma, suklustų, mat poema (bet ne faksimilė) anksčiau buvo publikuota antrajame poeto Raštų tome (sudarė Irena Slavinskaitė, Vilnius: Vaga, 1988). Vis dėlto vertinant griežtai tekstologiniu požiūriu, minėtoji publikacija buvo nepilna: praleistas lietuvių pamaldumą aukštinantis ketureilis ir (veikiausiai netyčia) supainiota kelių strofų seka. Taigi tik dabar skaitytojai turi progą pamatyti pilną ir visiškai originalą atitinkantį faksimilinį leidimą.

Kita vertus, naujasis leidinys turi ir vieną trūkumą: kad ir koks gražus būtų Maironio dailyraštis, skaitytojo patogumui ir tyrėjo darbui būtų labai pravertusi teksto šifruotė bei išsamūs komentarai – deja, jų šiame leidinyje nėra. Knygos pristatymo metu rengėjai paaiškino priežastis – norėta išleisti Lietuvą dar 2018 m. ir taip pažymėti 130-ąsias poemos sukūrimo metines. Teksto šifravimas ir komentarų rengimas, be abejo, būtų pareikalavęs papildomų metų ar net dvejų. Turint omenyje, kad jau yra pribrendęs poreikis naujam Maironio Raštų leidimui (ankstesnis, 1987–1992 m., leidimas jau išsisėmęs ir nebeatitinka šiuolaikinių tekstologinių reikalavimų), jame turėtų atsirasti ir poemos Lietuva šifruotė bei komentarai. O kol kas turime akiai itin mielą faksimilinį leidimą su palydimaisiais straipsniais ir gausia rankraščio istoriją nušviečiančia ikonografine medžiaga.

2012 m. minėtos 150-osios Maironio gimimo metinės inspiravo maironistikos suaktyvėjimą, panašu, neslopstantį iki šiol. Praėjus ketvirčiui amžiaus po Vandos Zaborskaitės monografijos antrojo leidimo ir Irenos Slavinskaitės Maironio (1987) pasirodė nauja poeto kūrybai skirta monografija – Brigitos Speičytės Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva. Ją sekė maironistinių tyrimų rinkinys Eina garsas: nauji Maironio skaitymai (sudarė Manfredas Žvirgždas, 2014), 2016 m. pasirodė pora stambių šaltinių publikacijų (Maironis. Laiškai. Atsiminimai (sudarė Eugenijus Žmuida), Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010) (sudarė Tomas Andriukonis). Ieškodami naujų Maironio kūrybos perskaitymo ir vertinimo galimybių, minėtų leidinių autoriai ir sudarytojai žvalgėsi ne tik į kanoninius, didžiausią kultūrinę vertę įgijusius poeto kūrinius, bet ir į kanono užribyje likusius, menkiau žinomus bei nagrinėtus tekstus. Jiems priklausytų ir pirmoji Maironio poema Lietuva. Pirmąkart maironistikoje žinių apie ją pateikė pirmuoju poeto biografu vadinamas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis pirmasis 1922 m. publikavo ir šios poemos ištrauką bei glaustai apibūdino jos svarbą: tai esąs Maironio kūrybos gemalas, įgalinantis poeto kūrybos genezės rekonstrukciją. Vėliau tą pačią mintį kartojo ir Zaborskaitė, pakrikštijusi Lietuvą Maironio kūrybine laboratorija.

Konceptualiai naujai šią poemą analizuoja Speičytė, atkreipusi dėmesį į poemos pasakotojo žvilgsnio aprėpiamą plačią Lietuvos geografiją: nuo Žemaitijos iki rytų Lietuvos, Dauguva iki Rygos, iš jos – į Prūsų Lietuvą, tada per Suvalkiją ir Dzūkiją iki Vilniaus, tuomet leidžiasi į Gudiją, istorinės Lietuvos žemes, į vakarus nuo Bugo, galiausiai Nemuno vaga grįžta į etninę Lietuvą ir kelionę baigia Trakuose. Taip, pasak tyrėjos, Maironis savo ankstyvaisiais tekstais – Apsakymais apie Lietuvos praeigą (parašyti 1886, publikuoti 1891) ir poema Lietuva – sukūrė „tęstinį Lietuvos istorijos pasakojimą, išskleidžiantį tautinės bendrijos laiko patirtį“ ir nužymintį „tos bendruomenės erdvės kontūrus“ (Brigita Speičytė, Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 53).

Maironio rankraščio faksimilinis leidimas. VU leidyklos nuotrauka

Vis dėlto istoriniai Lietuvos akcentai ryškiausiai pasirodo pačioje poemos pabaigoje, o visas jauno klieriko kūrinys skaitytojui pirmiausia atsiveria kaip socialinė idilė, kurios pagrindu tampa gili liaudiškojo lietuvių pamaldumo tradicija. Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Alvito atlaidai tampa poetinės Lietuvos topografijos akcentais. Lietuvoje dar nematyti vėliau Maironio poezijoje išryškėsiančių socialinių ar ideologinių lietuvių visuomenės įtampų: visi lietuviai drauge meldžiasi bažnyčiose, vienodai mieli poeto žvilgsniui balti dvareliai ir šiaudinės pastogės. Nors ir pasitiki Dievo valia, Lietuvos pasakotojas ragina lietuvius nelaukti susidėjus rankų ir patiems priešintis kultūrinei Rusijos priespaudai. Taigi jau ankstyvojoje savo poemoje Maironis pasirodo ryžtingas lietuvybės gynėjas.

Faksimilinio Lietuvos leidimo rengėjai savo straipsniais, taip pat ikonografinės medžiagos formuojamu naratyvu atvėrė dar vieną svarbų poemos recepcijos aspektą, kurį siūlo poemos dedikacija Antanui Baranauskui. Išsamiame, gausiais dokumentiniais šaltiniais paremtame Ingos Liepaitės straipsnyje poemos rank­raščio atsiradimo, kelionių per savininkus ir biblio­tekas istorija virsta skaitytoją įtraukiančiu kultūriniu detektyvu, kuris suveda trejetą ryškiausių XIX a. ant­ros pusės – XX a. pradžios lietuvių literatūros figūrų: Baranauską, Maironį ir Vaižgantą. Kadangi neturime kitų liudijimų (Maironis tėra vos pora sakinių užsiminęs apie tai savo paskaitoje apie Antaną Baranauską (1923); žr. „Paskaita apie vysk. Ant. Baranauską“, in: Maironis, Raštai, t. 3, kn. 2, parengė Irena Slavinskaitė, Vilnius: Vaga, 1992, p. 750) ar išlikusių laiškų, rankraščio perdavimo situacija mums žinoma tik iš anekdotiniu stiliumi parašyto Juozo Tumo pasakojimo. Nežinia, kiek jame tiesos, o kiek šaržavimo, kurį lėmė Tumo antipatija konservatyvioms Baranausko pažiūroms (reaguodamas į pastarojo esą išsakytas pastabas dėl Žalgirio mūšio vertinimo Maironio poemoje Tumas išvadino Anykščių šilelio autorių lenkų pataikūnu) ([Juozas Tumas], Doc. p. e. J. Tumo Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. „Apžvalgos“ grupė. Jonas Maironis-Mačiulis, Kaunas, Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1924, p. 46).

Man kaip skaitytojai įdomiausia buvo sekti minėtų detektyvo personažų pasisakymuose, veiksmuose ir ver­tinimuose ryškėjantį nacionalinės literatūros tradicijos slenkstį bei tautinės tapatybės variantų išsiskyrimą, įvykusį kaip tik poemos parašymo laikotarpiu. Viena vertus, būsimasis Maironis (poemą pasirašęs kl[ieriko] J. Maculevičiaus vardu) poemos dedikacijoje išaukština Baranauską kaip tautos dvasią prikėlusį svarbiausią nacionalinį poetą. Kita vertus, po trejeto dešimtmečių komentuodamas Lietuvos dedikaciją Tumas teigė ją buvus nedaugiau kaip retorinio mandagumo gestu. Nors Tumas skeptiškai vertino Baranausko svarbą atgimstančiai Lietuvai ir jos literatūrai, nėra abejonių, kad Maironis iš tiesų žengė į Baranausko jau įspaustas pėdas lietuvių literatūros ir kultūros lauke. XIX–XX a. sandūroje lietuvių jaunuomenė noriai dainavo lietuvių marselietę „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ (šią daina tapusią Baranausko poemos Kelionė Petaburkan (1858–1859, visas tekstas publikuotas tik 1989 m.) ištrauką lietuvių marseliete pakrikštijo pats Vaižgantas Pragied­ruliuose (1918–1920)), o lietuvių tremtiniai, emigrantai ir rekrūtai graudžiai traukė „Sudiev Lietuva, man linksma buvo“.

Praėjus dešimt­mečiui ar dviem, Baranausko dainas populiarumu jau nurungė lietuviškųjų vakarų repertuaruose įsitvirtinusios Maironio dainos. Simboliniu Baranausko įpėdinystės aktu galėtume laikyti Maironio eilėraščio „Eina garsas“ sukūrimo istoriją. 1903 m. Tėvynės sarge pirmąkart „Senovės dainos“ pavadinimu publikuotas minėtas Maironio eilėraštis turėjo nuorodą: „Gaida kaip „Tu, Lietuva, tu, Dauguva, pasilikit sveikos“ (Maironys, „Senovės Daina“, in: Tėvynės sargas, 1903, Nr. 11–12, p. 30). Pasak Reginos Mikšytės, Labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugystės (t. y. draugijos) choristai 1902 m. kreipėsi į Maironį prašydami sukurti eiles Baranausko dainos melodijai, mat dėl revoliucingo teksto šią anuomet populiarią dainą viešai atlikti buvo neįmanoma (Regina Mikšytė, „Baranauskas ir Maironis“, in: Literatūra ir kalba, t. XXI: Maironis, Vilnius: Vaga, 1990, p. 166).

Grįžtant prie Lietuvos dedikacijos, verta pacituoti Subačiaus mintį, esą būsimasis Maironis joje „sakralizavo Lietuvą ir įsipareigojimą jai“ (Paulius V. Subačius, „Šalies poetizavimo vaikystė“, in: [Maironis], Kl. J. Maculevičius, Lietuva: Maironio rankraščio faksimilinis leidimas, p. 120). Taigi Baranauskas čia išaukštinamas kaip etinis nacionalinio poeto idealas, sektinas įsipareigojimo tėvynei pavyzdys, etalonas ateinančioms kartoms ir pačiam Maironiui: „Kad tėvynės liežuviui / Prieszai kapą jau kasė, / Tu prikėlei Lietuviui / Jau nupůlusią dvasią! [...] Tu vainiką nupynęs / Ant Anyksz­cziu uždėjei. / Ir mums kalbą prikėlei / Ugnim savo krutinės, / Viltį įkvėpei vėlei, / Darban mus pavadinęs“ (išskirta tekste, – V. Š.). Čia matyti ne tik Baranausko kanonizavimo argumentai, bet ir paties jaunojo klieriko Maculevičiaus poetinė programa, kurią jis savo vėlesne kūryba iš tiesų įvykdė.

Turiu vilties, kad Lietuvos faksimilė sulauks ne tik maironistų, bet ir filologijos ar kultūros istorijos studentų dėmesio. Nors ortografija neatitinka šių dienų rašybos, bet itin dailus ir tvarkingas jaunojo Maironio autografas humanitarams neturėtų sukelti didesnių sunkumų. Kaip įrodė Liepaitės straipsnis, šis, dar palyginti menkai tyrinėtas, klasiko kūrinys gali tapti įdomiu ir vertingu šaltiniu XIX–XX a. sandūros lietuvių kultūros istorijos tyrimams.

Naujasis židinys