Juozas Tumas-Vaižgantas

Ne kartą esame dainavę dainą, prasidedančią žodžiais „Gražių dainelių daug girdėjau“. Tokią jaudinamai mielą ir savą.

Dvejojantiesiems, ar nori tapti kunigais, J. Tumas rėždavęs – „Nenori ir nebūk!“, o sakykloje išaugdavęs taip, kad atrodė tikras milžinas.

Tai šviesiausia, tyriausia ir kilniausia asmenybė atgimusios Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Vaižganto giminaičių prisiminimuose atsiskleidžia jo mokslui teikta svarba, meilė rašytam žodžiui ir net šunelio Kauko istorija.

Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, ir yra aišku, apie ką kalbama.