Juozas Tumas-Vaižgantas – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje, mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. 1881–1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. 1888 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1890 m. parašė pirmąją korespondenciją į laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą. 1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, 1897–1902 m. faktinis jo redaktorius. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. 1914 m. atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. pakviestas į Petrogradą, vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjų. Čia įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 m. persikėlė į Kauną. 1920 m. redagavo laikraštį „Tauta“, 1921–1922 m. tęstinį žurnalinį leidinį „Mūsų senovė“. 1920–1932 m. Vytauto bažnyčios rektorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, 1924 m. suteiktas docento vardas, 1929 m. – garbės daktaro laipsnis. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos signataras, pirmasis jos pirmininkas. 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją ir 1921–1924 m. jai vadovavo. 1924 m. išrinktas pirmuoju Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės nariu. Pagal savo testamente užrašytą norą Vaižgantas palaidotas šalia Vytauto bažnyčios Kaune. Publicistinius straipsnius spausdino nuo 1890 m., grožinę kūrybą – nuo 1897 m. Grožinius kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, literatūros istorijos ir kritikos darbus – pavarde. Kūrybos bruožai: publicistinis pradas, lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymai, vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų bei valios susidūrimas.
Džiugas Palukaitis dalijasi apie Sofiją paveikusias netektis, pagalbą kitiems kaip gyvenimo prasmę, lietuvybę pasėjusį Vaižgantą.
Tėviška meilė yra teisinga, nes ji siejama su rūpesčiu, paprastumu ir nuoširdumu, kartais net griežtumu.
Per 34 beatifikacijos proceso metus paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones.
Aptarinėjant naujienas, skaitinėjant „Varpo“ žinias, vėl visus pagavo jau ore plevenusi idėja: katalikams reikia leisti savo laikraštį.
„Vykstu, kad ką nors gero ir šviesaus įžiebčiau į kitų širdis, o ir savo dvasią gaivinčiau...“
Girdėdami apie plynus miškų ir pavienių brandžių medžių miestuose kirtimus, prisiminkime tuos žmones, kurie juos sodino.
Man atrodo, kad labai gražu, svarbu, jeigu žmonės kuo dažniau šnekėtų, ką kaip skaitydavo, skaito, kaip veikė, veikia atskiras epizodas.
M. Vaitkus ligi paskutiniųjų šios žemiškosios viešnagės valandų ir po kanauninko rūbu, ir po ordinais tebuvo tiktai gėrio ir grožio dainius.
Už juos publikavome daugiau kaip 120 autorinių straipsnių ir virš 600 trumpesnių tekstų.
Per mėnesį Bernardinai.lt išlaikymas kainuoja apie 2o tūkst. eurų. Prisidėkite!