Antano Sutkaus paroda „Vilniaus (re)kolekcija“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyrius

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka vasarą pasipuošė net keliomis solidžiomis žymių lietuvių fotomenininkų – Antano Sutkaus ir Algimanto Kezio – fotografijų parodomis. A. Sutkus fotografavo Lietuvoje. A. Kezys – JAV ir Vakarų Europoje. A. Sutkaus fotografijose vyrauja miesto panorama ir joje įamžinti žmonės. A. Kezio kolekcija išskirtinai sukurta iš žmonių portretų. Įdomu, kad didžiąją dalį abiejų fotomenininkų eksponuojamų darbų sudaro fotografijos iš 1960–1966 m. laikotarpio. Atskiros darbų kolekcijos pasižymi individualiu fotomenininkų braižu, tačiau kiekviena nespalvota fotografija atspindi prabėgusį laikmetį ir pasakoja istoriją: žmogaus, vietos, proceso, ir  sugrąžina į jau prabėgusį laikmetį, keistai savas, bet tuo pat metu lyg ir neatpažįstamas vietas. 

Antano Sutkaus paroda „Vilniaus (re)kolekcija“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Antano Sutkaus paroda „Vilniaus (re)kolekcija“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Vilniaus (re)kolekcija – žmogaus ir architektūros santykio darna

Šiais metais 80-metį minintis fotografas, Nacionalinės premijos laureatas A. Sutkus (g. 1939) – vienas žymiausių Lietuvos fotografų, Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimo iniciatorius, nuo 1996 m. – Fotomenininkų sąjungos pirmininkas, nuo 1976 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) narys. Fotografas yra pelnęs daugiau nei 80 apdovanojimų bei medalių, surengė per 120 personalinių parodų, kurių gretose ir Europos Tarybos būstinėje Strasbūre, UNESCO būstinėje Paryžiuje, Fotografijos muziejuose Stokholme, Helsinkyje, Rygoje, Nikon galerijoje Tokijuje, Nacionalinėje bibliotekoje Niujorke ir daugelyje kitų. 

Nacionalinėje bibliotekoje eksponuojamą „Vilniaus (re)kolekciją“ sudaro pirmą kartą visuomenei pristatomi atspaudai ir dalis darbų, nepakliuvusių į retrospektyvinę A. Sutkaus parodą „Kosmos“, organizuotą Nacionalinėje dailės galerijoje praėjusių metų žiemą. „Vilniaus (re)kolekcija“ supažindina su keistai savu, jaučiamu ir tuo pat metu lyg nepažįstamu prabėgusio laikotarpio Vilniumi. Fotografas pripažįsta, kad savo fotografijomis labiau atspindi dvasinius dalykus. Pasak jo, tai įkvėpimo, tam tikros laikotarpio dvasinės dimensijos, to laiko žmonių identiteto perdavimas. 

Nuotraukose, darytose 1958–1984 m., užfiksuotas okupacinis laikotarpis Lietuvoje. A. Sutkaus teigimu, šiomis fotografijomis siekta parodyti, kad Lietuva yra Lietuva. „Vienu metu aš akcentuoju tipažus, charakterius, bruožus, kitu – laiką, laiko ženklus“, – pasakoja A. Sutkus. Didžioji dalis fotografijų įvardytos atsižvelgiant į konkrečią geografinę nuorodą: „Katedros aikštėje“; „Prie Čiurlionio menų gimnazijos“; „Prie Rotušės“; „Žaliojo tilto krantinė“, „Oro uoste“; „Prie parduotuvės“; „Gėlių turgus“; „Gira Kalvarijų turguje“; „Halės turguje“; „Tiesos, dabar Maironio gatvė“; „Aikštė prie universiteto“; „A. Vienuolio gatvė“; „Sibiro gatvė“; „Gedimino prospektas“; „Žirmūnų rajonas“. 

Kai kuriose nuotraukose regimas neapibrėžtas, nesuasmenintas žmonių grupių, procesų įvardijimas: vynuogių vežėjos, dukterys, Lazdynų mergaitės, autobuso keleiviai. Keliose fotografijose identifikuotini žymūs Lietuvos politikos, visuomenės veikėjai, kultūros ir meno pasaulio atstovai: aktorė Dalia Krikščionaitytė 1970-aisiais, filosofas, politinis ir visuomenės veikėjas Romualdas Ozolas 1972-aisiais, aktorė Virginija Kochanskytė 1977-aisiais, menininkė Eglė Rakauskaitė 1984-aisiais.

Nors parodos pavadinimo akcentu tampa Vilniaus miestas, beveik kiekvienoje fotografijoje regimas žmogus, visuomenė ir jų santykis su architektūra, urbanistiniu peizažu, gyvenimo mieste rezultatai. Vieta istoriją įgauna per žmonių atliekamus veiksmus, mimikas, užfiksuotas emocijas. Kiekviena nuotrauka – tai ir žmogaus, ir vietos pasakojimas. Pasakojimas apie prabėgusią ir individo, visuomenės patirtą akimirką ir tik meno kūriniuose, atmintyje išlikusią laikotarpio dvasią, miesto atmosferą.

Antano Sutkaus paroda „Vilniaus (re)kolekcija“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Antano Sutkaus paroda „Vilniaus (re)kolekcija“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Antano Sutkaus paroda „Vilniaus (re)kolekcija“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

„Miestas yra žmonės, veikiami architektūros, – teigia A. Sutkus. – Kokia architektūra, toks ir žmogus. Kitame mieste, kitoje architektūrinėje aplinkoje būtų kitoks ir žmogus. Aplinka veikia kaip muzika, garsinė aplinka. Architektūra – sustingusi muzika…“

Rašytoja Sandra Bernotaitė parodos pristatymo tekste rašo, kad rekolekcijos ženklina tylos ir susikaupimo metą, kai atsitraukiama nuo kasdienybės ir susitelkiama dvasiniam gyvenimui, grįžtama į prisiminimus, praeityje bandoma įžvelgti tam tikrus riboženklius, apibūdinti žmones per aplinką, kuri brandino, kėlė priešpriešą ir vertė išsikovoti individualią kūrėjo laisvę. 

Anot jos: „Kiekvienas menininkas savotišką rekolekcijų praktiką atlieka, galima sakyti, nuolat – įsižiūrėdamas į savo kūrinius, atverdamas naujas jų reikšmes ne tik sau, bet ir pasauliui. „Vilniaus (re)kolekcijoje“ atsidūrė iki šiol viešai nematyti kadrai iš archyvų, išskirti ir įvertinti autoriaus refleksijų metu. Nesunku pastebėti, kad šie darbai yra lauktai ir būdingai sutkiški, tik šįkart išskirtoji tema – žmogaus ir miesto santykis.“

Pats A. Sutkus vertindamas parodą dalijasi mintimi: „Aš savo padarau, aš viską padarau, tas nuotraukas pateikiu, kaip sako, žiūrovų teismui. Ten nėra nei prokurorų, nei advokatų, nei prisiekusiųjų, žiūrovas arba eina žiūrėti, arba neina žiūrėti.“ 

Šiandien, pasitikdamas aštuoniasdešimtuosius gyvenimo metus, A. Sutkus savo darbais peržengia laiko apribojimus. Jis žiūrovo akims atveria žmogaus ir miesto pasakojimus, iš kurių pamažu dėliojasi Vilniaus istorijos naratyvas. Nors kadruose nematomas pats žiūrintysis – už objektyvo likusio autoriaus – kiekviename iš jų stipriai jaučiame meistro buvimą. 

Algimanto Kezio paroda „Išeivių portretai“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Algimanto Kezio paroda „Išeivių portretai“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Išeivių portretai – susitikimas su iškiliais užsienio lietuviais

Kunigas, fotografas Algimantas Kezys (1928–2015) į Vakarus su šeima pasitraukė 1944 m. 1961 m. buvo įšventintas kunigu. Priklausydamas lietuvių jėzuitų provincijai dirbo Čikagoje ir kituose Amerikos miestuose. Čikagoje įsteigė Lietuvių fotoarchyvą, Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, keletą metų vadovavo Jaunimo centrui Čikagoje, redagavo ir leido knygas bei fotoalbumus. A. Kezio kūrybą sudaro spalvotoji ir nespalvotoji fotografija. Menininkas surengė daugiau nei 60 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbai sulaukė nemažai vertinimų tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje. 1964 m. pradėjo rengti personalines fotografijų parodas Čikagos Čiurlionio galerijoje ir kitose lietuvių kolonijose. 1965 m. buvo pakviestas eksponuoti savo darbus Čikagos meno institute, po to ir kituose žymesniuose meno centruose Amerikoje, Europoje ir net Tolimuosiuose Rytuose. 

2019-ieji oficialiai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Simboliška ir prasminga, kad A. Kezio fotografijų parodoje eksponuojami 1961–1966 m. įamžinti daugiau nei 20-ies užsienyje gyvenusių ir kūrusių lietuvių portretai. Iš jų į mus žvelgia dailininkai, kompozitoriai, dainininkai, skulptoriai, aktoriai, fotografai, dvasininkai, rašytojai, mokslininkai. Didžioji jų dalis iš Lietuvos į Vakarų Europą ar už Atlanto pasitraukė Antrojo pasaulinio karo metais. Nemažai jų išeivijoje daug dėmesio skyrė lietuviškumo puoselėjimui: steigė, rėmė ir dirbo lietuviškose organizacijose, švietimo įstaigose, meno kolektyvuose, lietuvių bendruomenėse. 

Kiekvieną LNB Valstybingumo erdvėje eksponuojamą portretą papildo trumpas įamžinto žmogaus aprašymas, kuriame atsispindi biografijos fragmentai, svarbiausi darbai, pasitraukimo į Vakarus metai. Nors Lietuvoje analizuojama įvairiais laikotarpiais plėtota lietuvių išeivių, lietuvių diasporų veikla, paroda atveria pažintį ne tik su puikiai žinomais, bet ir rečiau afišuotais, tyrėjų akiratin rečiau patenkančiais veidais.

Parodoje galima pamatyti kompozitoriaus, muzikologo, pirmųjų lietuvių dainų švenčių organizatoriaus prof. Juozo Žilevičiaus 1961 m. Čikagoje padarytą portretą; Paryžiuje 1962 m. užfiksuotus dailininką Vytautą Kasiulį, skulptorių Antaną Mončį; Miunchene 1963 m. įamžintą rašytoją, menotyrininką, Oskaro Milašiaus kūrybos tyrinėtoją ir literatūros kritiką Joną Grinių, Čikagoje 1965 m. nufotografuotą kompozitorių Bruno Markaitį. Nuotraukose įamžinti 1962 m. Štutgarte buvoję dailininkas Žibuntas Mikšys ir filosofas dr. Povilas Rėklaitis, Kristijono Donelaičio „Metus“ 1964 m. Čikagoje įskaitęs aktorius Algimantas Dikinis, fotografas Vytautas Maželis Niujorke 1965-aisiais.

Algimanto Kezio paroda „Išeivių portretai“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Algimanto Kezio paroda „Išeivių portretai“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Parodoje regimas 1964 m. Kenebunkporte sukurtas kunigo pranciškono, poeto, eseisto, redaktoriaus Leonardo Andriekaus OFM atvaizdas, Kionigšteine 1962 m. užfiksuoti rašytojas Romas Spalis, prof. dr. Zenonas Ivinskis, 1964 m. Čikagoje daryti aktoriaus Jono Kelečiaus, dailininkų Česlovo Janušo, Viktoro Petravičiaus, skulptoriaus Petro Aleksos portretai. Iš fotografijų į mus žvelgia 1966 m. Čikagoje įamžinti solistas Stasys Baras-Baranauskas, muzikė, Čikagos lietuvių operos moterų choro vadovė Alice Stephens, spaustuvininkas Jonas Morkūnas. 

Įspūdinga ir nuotrauka, kurioje užfiksuotos dvi išskirtinės JAV lietuvių kultūros asmenybės – aktorė Nijolė Martinaitytė-Nelson ir aktorius bei dailininkas Jonas Kelečius – ji sukurta Čikagoje 1964 metais. Parodoje – ir garsiojo lietuvių dailininko, Prancūzijoje gyvenusio Prano Gailiaus Paryžiuje 1962-aisiais užfiksuota nuotrauka, tais pat metais Paryžiuje gimė kunigo, lietuvių kapeliono Jono Petrošiaus nuotrauka, kunigo Jono Švagždžio atvaizdas iš 1964-ųjų Broktono. 

Fotomenininkų sąjungos vadovas Gintaras Česonis svarstė, kad parodoje „Išeivių portretai“ demonstruojamos nespalvotos nuotraukos, kurios išsiskiria savo šviesotamsos atspindėjimu, psichologiniu gyliu. Ne vieno portreto fone matosi ir architektūrinės detalės, gamtos fragmentai. Apibūdindamas savo kūrybą A. Kezys teigė: „Savo nuotraukose nieko nebandau įrodinėti, nieko nereklamuoju, tik dalinuosi džiaugsmu, kad atradau grožio spindulį kurioje nors žemės kertelėje“. Nors menininkas fotografijos pasaulyje žinomas kaip urbanistinės fotografijos meistras, šioje parodoje jis atsiskleidžia kaip savitas portretistas. Fotografijose įamžinti gyvi žvilgsniai, darbai, momentinės būsenos tiek privačiose, tiek viešosiose erdvėse: namuose, darbo kambaryje, scenoje, miesto panoramos fone, studijoje, archyve ir kitose vietose, leidžiančios susipažinti su iškiliais pasaulio lietuviais ir akimirką grįžti į prabėgusį laikotarpį.

Antano Sutkaus „Vilniaus (re)kolekcija“ LNB V a. atrijuje eksponuojama iki liepos 28 d.

Algimanto Kezio „Išeivių portretai“ LNB Valstybingumo erdvėje eksponuojami iki rugpjūčio 14 d.