Ar nevertėtų valdžią rinkti metant burtą?

Šį tekstą rašiau ar 2011 metais. Rašiau kaip satyrą, tačiau vis labiau susimąstau, kad, visai tikėtina, jog burtai visai išmintingas sprendimas…

Pretekstu šiam komentarui tapo dažnai girdima nuoskauda, kad per kiekvienus rinkimus išrenkame prastą valdžią. Paprastai jau rytą, tik paskelbus rinkimų rezultatus, didelė dalis žmonių pradeda keikti naujai išrinktuosius ir sakyti, kad ir vėl išrinkti ne tie. Kita visuomenės dalis paprasčiausiai numoja ranka į rinkimus, nes esą kaukti prieš mėnulį ar dalyvauti rinkimuose – nauda ta pati.

Dažniausiai į tokio pobūdžio skundus politologai atsako, kad demokratinės rinkimų sistemos esmė – piliečių branda, aktyvus domėjimasis politiniu gyvenimu ir atsakomybė pasirenkant. Rinkimai esą geriausia proga visuomenei išreikšti savo požiūrį į vieno ar kito politiko veiklą, galimybė pasirinkti tarp kelių alternatyvių politikos scenarijų.

Tarsi protingi argumentai, ir ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad vienintelis būdas siekti pozityvių permainų politiniame gyvenime – kantrus ir nuoseklus pilietinis ugdymas, padedant kuo didesnei daliai žmonių susigaudyti politiniuose procesuose, akcentuojant kiekvieno iš mūsų atsakomybę ir asmeninio apsisprendimo svarbą. Tačiau, prisipažįstu, pastaruoju metu toks pilietinis ugdymas man vis labiau primena beviltišką Sizifo akmens ridenimą į kalną, o ir patys rinkimai atrodo ne kaip gaivaus oro gūsis politinei sistemai, bet veikiau kaip dar viena kvaišalų dozė.

Pirmiausia dėl to, kad pačių politikų, nesvarbu kaip pavadintai partijai jie atstovauja, elgesys jau seniai neturi nieko bendro su tuo, kas rašoma politologų vadovėliuose.

Rinkimai demokratinėje sistemoje neatsiejami nuo kandidatų įsipareigojimų, kurie pateikiami pažadų pavidalu. Kiekviena politinė jėga, siekianti patraukti rinkėjus, paskelbia pažadų, ką darys, jei jai bus patikėtas valstybės vairas. Per rinkimus mes renkamės tarp skirtingų pažadų, vertindami, kurie mums priimtiniausi.

Visais laikais buvo žmonių, kurie veržėsi į valdžią, dalindami patrauklius pažadus, kurių nė neketino vykdyti. Tokius veikėjus buvo įprasta vadinti populistais, jie galėjo pritraukti žmonių paramą tik trumpam laikui, o paskui visuomenės dauguma grįždavo prie tų, kurie stengiasi vykdyti pažadus. Tačiau akivaizdu, kad pastaruoju metu politiniai pažadai nebeturi nieko bendro su įsipareigojimais, bet tėra politinės grafomanijos atmaina. Politikai nė neketina vykdyti to, ką buvo pažadėję rinkimų programomis. Pradžioje jie dar teisindavosi, kad valdžią turi dalintis su kitomis politinėmis jėgomis ir tenka ieškoti kompromisų, paskui išnyko ir tokie pasiteisinimai, – ir į tuos, kurie apeliuoja į išdalintus pažadus, politikai žvelgia kaip į įkyriai dūzgiančius uodus, naivuolius, nesuvokiančius, kad pažadai politikoje turi patraukliai skambėti, o ne būti vykdomi.

Taip pat skaitykite:

Prezidentas: dėl naujo ES biudžeto turime siekti sutarimo iki šių metų pabaigos

Vilnius priedangoms gerinti skiria 1 mln. eurų, bus tobulinamos atrakinimo sistemos, langų apsauga

G. Nausėda: apie galimą CŽA vadovo vizitą Maskvoje mes žinojome

Vyriausybė patvirtino darbų programą Seimo rudens sesijai: didžiausias dėmesys – šalies saugumui

Šaulių sąjungos vado pavaduotoju paskirtas M. Matukonis

M. Katelynas apie pataisas dėl pareigūnų šaunamojo ginklo panaudojimo: nebus toks liberalizavimas kaip JAV

Vyriausybė dėl audros paskelbė ekstremaliąją situaciją valstybės lygiu

J. Taminskas: ekstremalioji situacija susisiekimo sektoriui nereikalinga, dėl žemės ūkio įvertinsime

Jei politinės programos praktiškai nieko nebereiškia, tai pagal ką turėtume rinktis per rinkimus? Juk iš esmės visi valdžios link besiveržiantys politikai labai supanašėję: visi jie esą negailėdami jėgų tarnauja mums, visiems jiems įgyvendinti planus trukdo politiniai oponentai. Skiriasi tik minučių, praleidžiamų įvairiose televizijos programose, skaičius. Tad nereikėtų stebėtis: jei visi jie vienodi, tai renkamės tą, kuris grakščiausiai šoka, moka daugiau anekdotų ar turi gražesnį kostiumą, ir pilietinis ugdymas čia bejėgis.

Net ir beprasmis, nes kaip sukurti atrankos kriterijus, kai tenka rinktis ne tarp realių žmonių, vertybinį stuburą turinčių politinių jėgų, bet tarp viešųjų ryšių produktų, supanašėjusių kaip TV3 ir LNK laidos?

Net jei piliečiai sąžiningai per rinkimus atlieka savo darbą, naivu tikėtis, kad išrinkti politikai sugebės atlikti savąjį – tarnauti bendrajam gėriui, skirti visas jėgas visuomenės skaudulių tirpdymui. Tam paprasčiausiai nelieka laiko, nes nuo pat pirmos kadencijos dienos svarbu rūpintis kitais rinkimais, tuo, kad televizijos žiūrovai nepamirštų, rėmėjai nenusisuktų, todėl ir tenka dairytis ne geriausio, bet populiariausio sprendimo, galvoti ne apie ilgalaikę perspektyvą, bet kaip įtikti čia ir dabar.

O gal rinkimai demokratinėje sistemoje paprasčiausiai neturi alternatyvos? Tačiau prisiminkime, kad senovės Graikijoje, kuri vadinama demokratijos gimtine, politikai buvo atrenkami burtais. Nesąmonė? Neskubėkite nuvertinti burtų. Jie leidžia sutaupyti daugybę pinigų, kurie išleidžiami per rinkimus, jie išvaduoja politikus nuo pareigos nuolat šmėžuoti televizijų ekranuose, įsipareigoti rinkimams pinigų skyrusiems rėmėjams ir, svarbiausia, nereikia meluoti žmonėms rašant rinkimų programas, kurios paskui dūla stalčiuose.

Jei rinkimai, kaip populiaru sakyti, tėra demokratijos imitacija, tai burtai visiems, panorusiems dalyvauti politikoje, sudarytų kur kas lygesnes sąlygas. O sutaupytus rinkimams skirtus pinigus būtų galima skirti televizijoms kaip kompensaciją, kad neteko nemokamų klounų laidose.