Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2012 06 28

Zigmas Vitkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prieš 65 metus išleistas Annos Frank dienoraštis

Anne Frank 1941-ųjų pavasarį. AP nuotrauka

Žydų mergaitė Anna Frank kartu su vyresniąja seserimi bei tėvais, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, pasitraukė į Nyderlandus.

Iškilus grėsmei būti suimtiems ir deportuotiems į mirties stovyklas, 1942-aisiais Frank ir jos šeima pasislėpė. Nežinomam asmeniui išdavus, 1944 metais slėptuvė buvo atrasta, ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas; gyvas liko tik Annos tėvas. Anna slėptuvėje rašė dienoraštį, kuris pirmą kartą buvo išspausdintas 1947-ųjų birželio 25 dieną. Išverstas į 70 kalbų jis tebėra vienas skaitomiausių Holokausto dokumentų.

Annos Frank vaikystė

Anna Frank gimė Frankfurte, Vokietijoje, 1929-ųjų birželio 12 dieną. Jos tėvai – Edita Hollander Frank (1900–1945), kilusi iš turtingos Aacheno pramonininkų šeimos, ir Otto Frankas (1889–1980), klestintis verslininkas, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos kariuomenės leitenantas. Nepraėjus nė ketveriems metams nuo Annos gimimo, 1933 metų sausį į valdžią Vokietijoje atėjo nacionalsocialistai su Adolfu Hitleriu priešakyje. Prasidėjus žydų persekiojimams, Frankai nutarė išvykti iš Vokietijos.

1933 metų rudenį Otto Frankas persikėlė į Amsterdamą, kur turėjo verslo ryšių, ir įsteigė nedidelę, tačiau sėkmingą firmą „Opekta“, prekiavusią gelio substancija džemui gaminti. Iki tol Aachene su senele gyvenusi Anna kartu su mama ir vyresniąja seserimi Margot (1926–1945) prie tėvo prisijungė 1934-ųjų vasarį. 1935 metais Anna ėmė lankyti mokyklą Amsterdame, kur netruko užsitarnauti energingos ir populiarios mergaitės reputaciją.

1940 metų gegužės 10 dieną, vis labiau įsisiūbuojant Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai įsiveržė į neutralius Nyderlandus. Netrukus žydų gyvenimas čia, kaip ir kitose šalyse, į kurias įžengdavo naciai, tapo itin pavojingas. 1942-ųjų vasarą prasidėjo daugiau nei dvejus metus trukusios nacių ir vietos kolaborantų organizuotos žydų deportacijos į Rytus, iš Nyderlandų į mirties stovyklas buvo išvežta daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių.

Namas, kuriame slėpėsi Annos Frank šeima ir bičiuliai. Anne Frank Stiftung nuotrauka

Frankų šeima slėptuvėje

Kai 1942-ųjų liepos pradžioje Margot Frank gavo laišką, kuriame jai buvo įsakyta pasiruošti vykti į darbo stovyklą Vokietijoje, Frankų šeima pasislėpė. Slėptuve tapo namo Prinsengracht 263, kuriame veikė Otto Franko firma, užpakalinė dalis ir mansarda. Kad nebūtų susekta, šeima paskleidė gandą, esą jie pabėgo į Šveicariją.

Po savaitės prie Frankų prisijungė Otto verslo partneris Hermannas van Pelsas (1898–1944) kartu su žmona Augustina (1900–1945) ir sūnumi Peteriu (1926–1945), kurie taip pat buvo žydai. Nedidelė grupelė Otto Franko darbuotojų, tarp jų Austrijoje gimusi sekretorė Miep Gies (1909–2010), rizikuodami savo gyvybe, slapta į slėptuvę atnešdavo maisto, atsargų ir naujienų iš išorinio pasaulio. 1942-ųjų lapkritį prie Frankų ir Van Pelsų prisijungė Miep Gies žydų kilmės dantistas Fritzas Pfefferis (1889–1944).

Aštuonių žmonių gyvenimas mažame plote, kurį Anna pavadino „Slaptuoju flygeliu“, buvo įtemptas. Visi gyveno nuolatos baimindamiesi būti atrasti arba niekada neišeiti už namo sienų. Dieną jie turėjo laikytis visiškos tylos, kad apačioje esančiame sandėlyje dirbantys žmonės neįtartų, jog viršuje kažkas yra. Dalį laiko slėptuvėje Anna praleisdavo rašydama dienoraštį, kurį gavo dovanų 13-ojo gimtadienio proga, likus mėnesiui iki pasitraukimo į slėptuvę.

Dienoraštyje, adresuotame įsivaizduojamai draugei, Anna aprašė gyvenimą slėptuvėje, taip pat savo įspūdžius apie kitus „Slaptojo flygelio“ gyventojus, vienišumo ir nusivylimo jausmus dėl privatumo trūkumo. Nors dienoraštyje ji smulkiai aprašė tipiškas paauglės mergaitės problemas, tokias kaip apmaudą dėl sesers, susidūrimus su berniukais, ginčus su mama, rašydama apie karą, žmogiškumą ir savo pačios tapatybę, Anna atsiskleidė kaip įžvalgi ir brandi asmenybė. Slapstydamasi ji taip pat parašė trumpų istorijų bei esė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Naciai suima Frankus

Po 25 mėnesių slapstymosi, 1940-ųjų rugpjūčio 4 dieną, gestapui pavyko aptikti slėptuvę. Nežinomas skundikas (nežinomas iki šiol…) nunešė gestapui raštelį, kad Prinsengracht 263 mansardoje slapstosi žydai. Tą pačią dieną SS seržantas Karlas Silberbaueris ir du olandų policininkai suėmė visus aštuonis žmones.

Frankai, Van Pelsai ir Fritzas Pffeferis rugpjūčio 8 dieną buvo nusiųsti į Westerborką, į koncentracijos stovyklą Nyderlandų šiaurėje. Iš čia 1944 metų rudenį prekiniu vagonu jie buvo nuvežti į Aušvicą-Birkenau, koncentracijos ir mirties stovyklą vokiečių okupuotoje Lenkijoje. Anna ir Margot išvengė staigios mirties dujų kameroje ir buvo nusiųstos į Bergen-Belzeną, kocentracijos stovyklą Šiaurės Vokietijoje. 1945-ųjų kovą abi jos mirė nuo šiltinės; jų kūnai buvo įmesti į bendrą duobę. Vos po kelių savaičių, balandžio 15 dieną, į Bergen-Belzeną įžengė Britanijos karinės pajėgos.

Edith Frank mirė iš bado Aušvice 1945-ųjų sausį. Hermannas van Pelsas buvo nužudytas Aušvico dujų kameroje iškart atvykus; jo žmona, manoma, mirė Theresienstadto koncentracijos stovykloje (dab. Čekija) 1945-ųjų sausį. Peteris van Pelsas mirė Mauthauseno koncentracijos stovykloje Austrijoje 1945-ųjų gegužę. Fritzas Pfferis mirė nuo ligų 1944-ųjų gruodį Neuengammo koncentracijos stovykloje, Vokietijoje. Annos Frank tėvas Otto buvo vienintelis išlikęs gyvas; jį išvadavo į Aušvicą 1945-ųjų sausio 27 dieną įžengusi sovietų kariuomenė.

Annos Frank dienoraštis

Kai Otto Frankas grįžo į Amsterdamą, Miep Gies atidavė jam penkis užrašų sąsiuvinius ir apie 300 pavienių lapų su Annos Frank rašiniais. Gies rado juos išmėtytus slėptuvėje po Frankų arešto ir paslėpė savo rašomajame stale. (Margot taip pat rašė dienoraštį, tačiau jo nepavyko rasti.) Otto Frankas žinojo, kad Anna norėjo tapti rašytoja ar žurnaliste, ir tikėjosi, jog jos karo metų užrašai vieną dieną bus išspausdinti. Beje, Anna 1944-ųjų kovą per BBC radiją išgirdusi Olandijos vyriausybės egzilyje kreipimąsi į Olandijos žmones, prašant išsaugoti visus užrašus, rašytus nacių okupacijos metu, netgi ėmėsi dienoraštį redaguoti.

Atgavęs dukters rašinius, Otto Frankas padėjo juos sudėti į vieną tekstą, kuris buvo išspausdintas Nyderlanduose 1947-aisiais pavadinimu „Slėptuvė už namo“ (Het Acheterhuis). Jungtinių Valstijų leidėjai tuomet atmetė šią knygą kaip pernelyg slegiančią ir nuobodžią, tačiau galų gale išspausdino ją 1952-aisiais. Šiuo metu parduota dešimtys milijonų Annos Frank dienoraščio – testamento apie nesunaikinamą žmogaus dvasią – egzempliorių. Daugelyje šalių jis yra tapęs privalomu skaitiniu. Annos Frank dienoraštis lietuviškai pasirodė 1997 metais.

Parengta pagal Amsterdamo Anne Frank muziejaus, JAV Holokausto memorialinio muziejaus ir „The History Channel“ informaciją.