2012 12 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

„Levo Karsavino Testamentas“ Venclovų namuose-muziejuje

Gruodžio 6 d. (ketvirtadienį), 18 val. Venclovų namuose-muziejuje įvyks renginys, dedikuotas profesoriaus, filosofo, kultūros istoriko Levo Karsavino (1882 m. gruodžio 14 d. – 1952 m. liepos 20 d.) atminimui. Šiemet sukanka 130 metų nuo Levo Karsavino gimimo ir 60 metų nuo jo mirties Abezės lageryje, Komijoje.

Vakaro metu apie Levą Karsaviną pasakos ir mintimis dalinsis Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytojas, filosofijos mokslų dr. Andrius Martinkus, filosofijos dr. ir žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Andrius Konickis, virtualiai bendrausime su profesoriumi Andriumi Valevičiumi iš Kvebeko Sherbrooke universiteto bei profesoriumi Tomu Venclova. Vakarą moderuos Andrius Konickis.

Levas Karsavinas buvo garsaus Peterburgo Marijos teatro baleto šokėjo Platono Karsavino sūnus ir vienos garsiausių šimtmečio balerinų, Tamaros Karsavinos brolis. 1922 m. bolševikų išremtas iš Rusijos, įsijungė į kitų baltųjų emigrantų gretas (tarp kurių buvo garsieji rusų mąstytojai Berdiajevas, Loskis, Šestovas, Obolenskis ir kiti) Berlyne ir Paryžiuje. Atsisakęs kunigaikščio D. Sviatopolko-Mirskio kvietimo dėstyti Oxforde, 1928 m. Karsavinas priima Augustino Voldemaro pasiūlymą ir pradeda profesoriauti tuometiniame Lietuvos universitete Kaune (vėliau Vytauto Didžiojo). Atvykęs, per pusmetį išmoksta lietuvių kalbą, dėsto Europos kultūros kursus, cituodamas iš atminties Dantės Dieviškąją komediją, ispanų, prancūzų ir anglų klasikų šedevrus. 1940 m. persikelia į Vilnių, dėsto Vilniaus universitete, Dailės Institute, vadovauja Dailės muziejui. Atsisakęs Vinco Krėvės raginimo pasitraukti į Vakarus, lieka Lietuvoje. 1949 m. suimtas. 1950 nuteistas dešimčiai metų kalėti ir išvežtas į Abezės lagerį, kur 1952 m. iškeliauja amžinybėn.

Asmens prigimtis aiškiausia dabartyje, kuri labiausiai aktualina asmenį. Dabarties kaip nejudrios akimirkos, tolygios panašioms praeities ir ateities akimirkoms, nėra: „aš“ nenutrūkstamai juda savuoju laiku. Tai, ką priimtina vadinti dabartimi, – neturinti apčiuopiamos pradžios ir pabaigos vienybė, kuri nueina į praeitį, nuaktualinamą, žūvančią, įeinant ateičiai, aktualinanti, atsirandanti ir bent jau iš dalies prikelianti, paprasčiau sakant, praeities ir ateities vienybė. Tas pats „aš“ ir žūva, ir randasi taip, kad žūtis yra ir radimasis, o radimasis ir žūtis. Gilesnė analizė leidžia neabejojant tvirtinti, kad „aš“ atsiranda per žūtį (o ne atvirkščiai!)”

Įėjimas į renginį atviras ir nemokamas.