2021 11 15

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

N. Radavičienė: „Problemos“ augino ir brandino Lietuvos filosofus

N. Radavičienė. Edgaro Kurausko / Vilniaus universiteto nuotrauka

Neseniai pasirodė 100-tasis Vilniaus universiteto mokslinio filosofijos žurnalo „Problemos“ numeris. Šis žurnalas yra viena iš svarbiausių filosofinės diskusijos tribūnų Lietuvoje ir visame regione. Apie laviravimą sovietmečiu, dabarties iššūkius bei ateities galimybes kalbamės su vyriausiąja „Problemų“ redaktore Nijole Radavičiene.

Prieš porą metų esate minėjusi, kad „Problemos“ gimė kilus idėjai leisti aktualius filosofinius klausimus gvildenantį ir kartu ne tik akademiniams sluoksniams skirtą žurnalą. Ar įmanoma išties suderinti akademinį profesionalumą ir platesnį prieinamumą?

Labai geras klausimas. „Problemos“ prasidėjo kaip šviesos žiburys niūrioje karalystėje ir iš tikrųjų turėjo kalbėti platesniam skaitytojų ratui. Tuo metu mokslo darbuose kartais net nebūdavo daromas literatūros sąrašas, stokota mokslinio darbo atributų. Kūrėjų intencija buvo byloti platesnei sąmonei, ir jie tai pasiekė. Pats žurnalas gimė iš diskusijų „Diskusijų klube“, kaip šio, platesniam ratui skirto, klubo tribūna.

Pirmasis „Problemų“ numeris. Žurnalo viešos prieigos archyvo nuotrauka

Akademinis leidinio svoris ėmė augti iš dalies dėl to, kad smaugė ideologai. Taigi paradoksaliai moksliškumas išaugo, nes buvo priemonė apsišarvuoti, pasislėpti už mokslinio aparato, universitetinio uždarumo. Kita vertus, prie moksliškumo augimo prisidėjo tai, kad  „Problemos“ augino ir brandino Lietuvos filosofus. Naujas numeris būdavo ypatingas, laukiamas įvykis. Tad žurnalas pats sutvirtino filosofus kaip teorinės veiklos atstovus.

Paminėjote Diskusijų klubą. 1-ajame numeryje galima aptikti žavų šio klubo veiklos aprašymą, tačiau toje veikloje aiškiai matyti duoklė režimui. Atsivertę 1970-ųjų 6-tą žurnalo numerį, keturių straipsnių pavadinimuose perskaitytume Lenino pavardę ir dar dviejuose pavadinimuose pamatytume socializmo sąvoką. Kokių gudrybių buvo imtasi norint išlaikyti nepriklausomą filosofinės minties vystymąsi sovietmečiu? Ar toks nepriklausomumas išvis buvo įmanomas?

Naivu būtų tikėtis, kad, gyvenant režimo sąlygomis, kokia nors vieša veikla galėjo apsieiti be duoklės režimui. Aišku, 7–8 dešimtmečio intelektualui jau negrasinta Sibiru, bet mėgstamos kūrybinės veiklos, galimybės skleisti laisvesnę mintį ar kalbėti apie svarbias vertybes lengvai galėjai netekti. „Nepriklausomas minties vystymasis“ žurnalo gimimo metu, sakyčiau, buvo veikiau tikslas nei vienareikšmiška realybė. Kalbame apie laiką, kai drąsesnis žodis skverbėsi kelią žingsnis po žingsnio ir leidėjai turėjo nuolat būdrauti, rūpintis jo apgynimu.

Šiandien sunku suprasti, kad reikėjo drąsos pirmąjį numerį pradėti jauno filosofo J. Repšio straipsniu, kurio pavadinime gretinamos sąvokos „socializmas“ ir „susvetimėjimas“, o paantraštė: „Problemos formulavimo klausimu“. Žinoma, kad straipsnyje daromi reveransai nomenklatūrinei linijai, tačiau problema tampa iškelta! Anuometinė rubrika „Šiuolaikinės buržuazinės filosofijos kritika“ šiandien skamba juokingai, o tada buvo langas į šiuolaikinę filosofiją ir į tuo metu turtingiausią naujausios filosofijos biblioteką Maskvoje (INION). Jau nemažai rašyta apie dvikalbystę, kurią mano karta buvo įvaldžiusi. Pasakodavome anekdotus apie tai, kaip turėdavome surasti kokią Lenino ar Markso citatą disertacijos pradžiai.

Jūs gerai paklausėte – apie gudrybes. Aš tuomet dar buvau paauglė, tačiau liudijimų apie tai iš pirmų lūpų jau publikuota. Ta tema paskelbėme istorikų V. Klumbio, A. Šukio darytų interviu „Problemų“ priede 2018, skirtame šviesaus atminimo Romualdui Ozolui. Šiuose interviu su Broniumi Genzeliu, Ipolitu Ledu, Antanu Rybeliu minimi ir pasitarimai „miške“, ir sudėtingumai, kai, kaip tik po jūsų minimų 1970 m. publikacijų, „Problemos“ buvo užpultos „Komunisto“ žurnale dėl revizionizmo; prisimenama, kokiomis gudrybėmis buvo gelbstima Viduramžių filosofijos chrestomatija. Juokingiausia, kad neretai gynybai nuo vietinių cenzorių ir kompartijos funkcionierių buvo pasitelkiami filosofai iš Maskvos.

Man pačiai prie to meto realybės prisiliesti teko netiesiogiai, bet tai irgi pavaizdi istorija. Buvau žurnalo atsakingoji sekretorė, kai prof. Česlovas Kalenda, tuometinis vyr. redaktorius, papasakojo, kad 1969–1970 m. žurnalo numeriai per gerus žmones gabenti į JAV, ir „Problemos“ buvo įtrauktos į pagrindinę filosofijos bibliografinę duomenų bazę – Philosopher‘s Index (PI). Tačiau valdžia tai pastebėjo ir po dvejų metų buvo nurodyta iš tos bazės dingti. Mat „teisingus“ filosofijos žurnalus leisti, kaip ir filosofus rengti, galėjo tik rusiškos, CK  prižiūrimos institucijos. 2005 m. parašiau Philosopher’s Index, paklausiau apie tą laiką. Paaiškėjo, kad tai ne legenda, ir „Problemų“ indeksavimas šioje bazėje buvo atnaujintas net nesvarstant šio klausimo iš naujo PI redkolegijai.

Šiandien Lietuvos akademikai vis dažniau sugeba įsitraukti į pasaulines diskusijas per publikacijas aukščiausio lygio žurnaluose. Šių pasiekimų kontekste pasigirsta abejonių, ar apskritai verta rašyti mokslinius straipsnius lietuviškai. O jei ir verta, ar de facto nesusiklostė situacija, kai geriausi mūsų akademikai, tarkime, spausdinasi „Problemose“, bet svariausias savo idėjas vis tiek „taupo“ eksportui.

Na, pasitaiko. Kartais tai lemia natūraliai vykstanti tarptautinė mokslo apytaka, kartais autorius renkasi savo kompaniją – siaurai filosofijos sričiai skirtą žurnalą. Bet prie jūsų minimo eksporto prisidėjo ir vyravusi mokslo politika, kurioje ilgą laiką buvo daroma skirtis tarp mokslinių straipsnių, publikuotų užsienio žurnaluose, ir tų, kurie publikuoti Lietuvos žurnaluose, nors ir indeksuotuose tose pačiose duomenų bazėse. Šiais metais LMT patvirtintame kvalifikacinių reikalavimų apraše tokios skirties nebeliko, tačiau to provincialumo žymės autorių nuostatose vis dar esama. Provincialumo ta prasme, kad realybė gi pasikeitė – žurnalui netenka fiziškai keliauti per Atlantą, kad tavo straipsnį pamatytų mokslininkas Harvarde ar Jeile. Šiandien paieška vykdoma visur esančiose duomenų bazėse, pasitelkiant tuos pačius paieškos instrumentus visame mokslo pasaulyje.

Grįžtant prie kalbos klausimo, turime pavyzdžių, kai Lietuvos žurnalai visiškai pereina prie anglų kalbos. Man, kaip redaktorei, tai būtų patogu, nes įgalintų tvirtesnį recenzavimą. Štai neseniai vieno garbaus lietuvių autoriaus straipsnis buvo atmestas, nes buvo parašytas angliškai, ir užsienio recenzentai, nežinodami jo „regalijų“, įvertino tekstą kaip absoliučiai nepublikuotiną. Taip pat perėjimas prie anglų kalbos padidintų mūsų mokslininkų matomumą.

Tačiau viena iš mūsų misijų nuo pradžių yra filosofinių klausimų įžodinimas lietuviškai. Juk, kaip esė „Filosofija ir lietuvių kalba“ pabrėžia Maceina, kalboje nusėda visa tautos metafizika, pasaulėžiūra. Kalba yra ne tik žodis. Žodynas yra tavo pasaulis, ir jei jis nepasipildo tomis kategorijomis, apie kurias šneka pasaulio mokslininkai, sunku įtraukti šias kategorijas į lietuvišką mentalitetą. Kartais tai prasisunkia net ir ne į akademinius sluoksnius, jei randi žodį įvardyti klausimą, kurio negali išspręsti.

Naujausias „Problemų“ numeris. Žurnalo viešos prieigos archyvo nuotrauka

Galbūt rašymas gimtąja kalba prisideda ir prie kolegų tarpusavio dialogo? Šiaip ar taip filosofai kasdien kalbasi gimtąja kalba, net jei su galybe kitų kalbų intarpų.

Taip. Yra tokių terminų, dėl kurių diskusija taip ir nesiliauja. Pavyzdžiui, pamenu, kaip visi sukom galvas dėl angliško termino supervenience, kuris žymi svarbų santykį, bet nėra nei priežastinis ryšys, nei struktūrinis ribotumas. Tuo metu netgi buvo iniciatyva „Problemose“ sukurti atskirą terminologijos skiltį, kur šie klausimai būtų sprendžiami. Deja, iniciatyva nebuvo įgyvendinta dėl praktinių priežasčių. Mat tokie svarstymai nebūtų vertinami kaip moksliniai darbai, nebūtų cituojami, tad reikia didelio mokslininkų pasišventimo, nes tai niekaip oficialiai neįvertinamas darbas.

Kita vertus, galima rašyti ir straipsnius apie konkretaus termino vertimą, nes termino vertimas yra jo interpretacija, tyrimu pagrįstas supratimas.

Taip, tai vyksta. Pavyzdžiui, čia aptariamas Frege‘s termino vertimas, o čia – Heideggerio Būties ir laiko vertimas. Tai irgi yra ėjimas per terminus.

Vienas iš esminių akademinės bendruomenės gyvavimo indikatorių – kolegiškas domėjimasis  kitų tyrimais, jų skaitymas. Ar matote vykstant dialogą tarp kolegų, tarp skirtingų laukų ar net disciplinų?

Turiu pripažinti, kad Lietuvoje nėra išsivysčiusi vienam kito skaitymo kultūra. Jei susitinki su amerikiečiu, jis pirmiausia jaučia moralinę pareigą pasakyti, kad skaitė konkretų tavo darbą. Galbūt paskaitė tik pirmą puslapį, tačiau ras, ką tuo klausimu pasakyti. Ar iš to toliau vystosi diskusija – kitas klausimas. Tačiau jis mano esant garbinga būti perskaičius kolegos darbą ir pasakyti įvertinimą. Tai tarp Vakarų mokslininkų pasitaiko dažniau nei Lietuvoje.

Tiesa, dabar jau atsiranda pirmųjų kregždžių. Ir, pavyzdžiui, rimtos vertimų recenzijos irgi yra to dalis. Straipsniuose taip pat jau pasitaiko, kad reaguojama į vietinius autorius. Neseniai buvo Gutausko monografijos „Žmogus ir gyvūnas“ pristatymas ir diskusija. Ji buvo išties labai įdomi, nes stengtasi ne tik pilti saldžią grietinėlę, bet ir pasiūlyti naujų prieigų prie problemos. Ši karta pradeda daugiau šnekėtis ir dirbti kaip komanda.

Dažnai mokslininkams kalbant apie biurokratijai skirtus rodiklius, tokius kaip citavimo indeksas, nesunku nugirsti pašaipų toną, nes šie rodikliai ne visada atspindi realią žurnalo kokybę. Nemažai pasaulinių žurnalų ir universitetų investuoja į dirbtinį šių rodiklių kėlimą. Kita vertus, tai nėra visai nesusiję su kokybe – geri rodikliai didina konkurencingumą ir tokiu būdu kelia kartelę. Kokia „Problemų“ politika šiuo klausimu?

Meno ir humanitarinių mokslų srityje toks rodiklis – citavimo indeksas – kol kas nėra skaičiuojamas. Prestižiškiausias analitikos institutas Clarivate Analytics (WoS) pripažįsta, kad šioje srityje cituojamumo reikšmė ir būdai yra specifiški, vis dar ieškoma tinkamos skaičiavimo metodikos. Deja, ir čia humanitarikai tenka įrodinėti savo moksliškumą.

Mes nerengiame specialių žygių citavimo indeksui kurti, nes jie neretai kelia etinių klausimų. Kita vertus, negali neatsižvelgti į terpę, kurioje gyveni, tad stengiamasi užsiimti sklaida įprastais būdais – per žurnalo prieinamumą, skatinimą, kad patys autoriai dalintųsi turiniu. Mano supratimu, dabartinė sklaida yra nebloga. Google Scholar sako, kad 2020 m. žurnalas sulaukė per 80 tūkstančių straipsnių atsisiuntimų. Tai yra labai daug, ypač turint omeny, kad apie pusė straipsnių – lietuviški. Nemanau, kad verta jungtis į dirbtinę manipuliacijų kovą.

Susiduriame ir su kitais etiniais iššūkiais. Per savo gyvenimą du kartus esu aptikusi bjaurų plagiatą. Primą kartą buvau jauna redaktorė ir neturėjau patirties. Antrąkart jau žinojau, kaip reaguoti – atšaukėme straipsnį, jaunas žmogus buvo pašalintas iš universiteto. Beje, dabar sėkmingai dirba kitoje mokslo institucijoje ir spausdinasi kitame žurnale. Bet tai buvo išties įžūlus atvejis. Žinoma, žmogus nėra gimęs šventas, bet svarbu, kad jis suprastų, jog pasielgė kiauliškai.

Šiandien taikom šiuolaikinę patikrą. Ir ne tik ištisiniam kopijavimui aptikti – įspėjame autorius, jei matome, kad kažkuri ištrauka pernelyg persidengia. Žinoma, mašinos irgi turi ribotus pajėgimus. Kai pačioje Nepriklausomybės pradžioje pirmąkart susidūriau su plagiatu, išgelbėjo tik fundamentali Zenono Norkaus atmintis. Mat jis perskaitęs lietuvišką straipsnį jį atpažino ir po kurio laiko atrado dešimties metų senumo rusiškame popieriniame žurnale.

„Problemos“ yra bene pagrindinė mokslinių filosofijos publikacijų erdvė Lietuvoje. Tačiau pastaraisiais metais trečdalio, o kartais ir pusės publikacijų autoriai yra užsienio tyrėjai. Kaip pavyko tapti tarptautiniu moksliniu žurnalu ir ką reiškia šis pasiekimas?

Tai visų pirma leidyklos nuopelnas. Nuo 2017 m. leidykloje dirba VU parengti, turintys šiuolaikines kompetencijas, jauni ir entuziastingi mokslinės komunikacijos profesionalai. Mes ir iki tol buvome internete, bet nevyko jokios sklaidos. Dabar, kaip ir kiti VU žurnalai, „Problemos“ registruotos atviros prieigos mokslinių žurnalų direktorijoje (DOAJ), kuri padaro tave matomą tarp atviros prieigos žurnalų. Kaip tik tarp jų nemažai akademikų ieško galimybių nemokamai publikuoti savo straipsnius.

Tiesa, autorių antplūdis nebūtinai visada yra vertingas savaime, nes sulaukiame daug straipsnių iš visai nežinomų universitetų ir akademinių tradicijų neturinčių kraštų. Kita vertus, ne pirmos eilės kraštuose taip pat yra gerų universitetų ir gerų filosofų. Sudėjus užsienio ir Lietuvos siunčiamus straipsnius galime sau leisti palaikyti aukštesnį atmetamų paraiškų procentą ir tokiu būdu palaikyti kokybės kartelę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu