Sigita Kupscytė. Pavasariniai tarpukario Kauno potvyniai

Nuotrauka iš www.miestai.net

Kauno gyventojus atkeliavęs pavasaris šiandien maloniai džiugina. Tačiau kadaise jo artėjimas, o kartu su juo ir potvynių grėsmė paupių gyventojams sėjo baimę. Potvyniai Kaune būdavo kasmetinis reiškinys, trukęs vos keletą dienų, tačiau dėl sukelto chaoso ir atneštų didelių nuostolių palikdavęs ryškų pėdsaką miesto gyvenime.

Šiandien mums įspūdį daro  fotografijose užfiksuotas užlieto Kauno vaizdas – skendinčios gatvės, ledo lyčių kalnai, tačiau ar daugelis žinome, kaip upių sautėjimą išgyvendavo miestiečiai?

1931 metų ledonešis. Nuotr. iš A. Daniulaičio albumo

Nemunas turi lietuvio būdą: tylus, darbštus, ištikimas, ilgai kenčia skriaudžiamas. Bet kai išsenka begalinė kantrybė, prasiveržia visa galia! – kartą apie upę rašė jos tyrinėtojas, hidrologas prof. Steponas Kolupaila. Nemuno neramų būdą visiškai pažaboti pavyko 6-ajame dešimtmetyje pastačius Kauno hidroelektrinę, trumpai tariant, – HES‘ą.

Senieji miesto gyventojai dar gali prisiminti 1946 metais Kauną ištikusį, didžiausią per visą amžių, potvynį, kai vanduo pasiekė rekordinį lygį (8,57 m). Jo metu upė, apsėmusi apie 2/3 Kauno miesto ir jo priemiesčių, laikėsi kelias dienas. Vanduo išsiliejo net iki Laisvės alėjos, siekė Įgulos bažnyčią. Nemunas ne tik plukdė namus, bet ir pražudė ne vieną žmogų.

Tarpukario laikmečiu Kauną buvo ištikę net keletas didelių potvynių. Savo padariniais ypač išsiskyrė 1926, 1931, 1936 metais vykusieji.

Chaoso laikas

Žiemai einant į pabaigą, net tik hidrologinės tarnybos, bet ir miesto valdžios pareigūnai, gyventojai pradėdavo įdėmiau stebėti upes. Miesto valdžia suformuodavo specialią Potvynių komisiją, atsakingą už iš ankstinės apsaugos nuo povynių organizavimą, gelbėjimo darbus.

Marvelės gyvenvietė 1926 metų potvynio metu. Nuotr. iš V. Merkio knygos „Vandens keliai“ (1934)

Apie gresiantį pavojų ir kylantį upės vandenį miestiečus įspėdavo fabrikų, gaisrininkų sirenų kaukimas, varpų gausmai, patrankų griaudėjimai. 1926 ir 1931 metais, potvyniui prasidėjus  naktį, tokia griausmų simfonija žadino miegantį Kauną ir vertė iš lovos pakrančių gyventojus.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas atsikartoja?

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Pirmosios akimirkos potvyniui užklupus buvo pačios niūriausios, chaotiškiausios. Šurmulį keldavo ne tik žmonių dejonės, bet nuolat važinėjantys ugniagesiai, kariai, policininkai, gelbėtojų valtys. Pasitaikydavo atvejų, kad gyventojai, nebežinodami kaip kitaip ištrūkti iš vandens gniaužtų, laukti pagalbos lipdavo ant stogų. Tokia patirtis teko Mervelės gyventojams 1931 metais, kai, potvyniui užklupus naktį, žmonės nebuvo pasirengę evakuacijai.

Tarpukario žurnalistas J. K. Beleckas „Dienos naujienose“  1931 metų pirmąją akistatą su potvyniu aprašo: Nyku buvo tamsiuose senamiesčio gatvėse, kai pro senus mūrus dusliai aidėjo vaikų ir moterų verksmai, vyrų riebūs keiksmo žodžiai, kai pyškėjo langai, pro kuriuos buvo iškišami kūdikiai ir brangiausias turtas.

Užlietų namų gyventojai ne tik jautė šaltį,  alkį, bet ir troškulį, kadangi potvynio metu arčiau upių esantys šuliniai buvo uždaromi. Apsemtuose rajonuose nedirbdavo parduotuvės, dirbtuvės, restoranai. Sunkus susisiekimas vandens skalaujamuose kvartaluose komplikuodavo tiek gelbėjimo darbus, tiek gyventojų judėjimą: į namus galima būdavo patekti tik priplaukus valtimis, kartais tiesiai pro langą į namo vidų. Norėdami išvengti vandens, žmonės nuo gatvių prie langų tiesdavo lentas, kuriomis vaikščiodavo.

Kauno žiemos uostas per 1931 m. potvynį. Nuotr. iš V. Merkio knygos „Vandens keliai“ (1934)

Kritinėmis dienomis atsirasdavo asmenų, bandančių pasinaudoti ištikusia nelaime. Pirmiausia tai vagys, kurie skubėdavo iš vandens „gelbėti“ svetimą turtą. O 1926 metais laikraščiuose užsimenama ir apie dirbtinai nuo 20–30 %, o kartais net iki 50 % sukeltas maisto prekių kainas. Prekiautojai teisinosi tuo, kad vanduo sugadino visus produktus.

Didžiųjų potvynių metu dėl susisiekimo ypač kentėdavo Vilijampolės gyventojai. 1926 metais, vandeniui nunešus Slabados tiltą, gyventojai liko atskirti nuo miesto. Vienintelis susisiekimas buvo valtelės ir pastatytas laikinas plūdinis tiltas. Juo buvo galima judėti tik viena kryptimi, tad nusidriekė ilgos eilės ir laukti tekdavo valandų valandas.

Ne tik Vilijampolės, bet ir kitų užlietų miesto dalių gyventojai, atkirsti nuo namų, pastogės ieškojo pas gimines, draugus ar viešbučiuose. O užlietų namų gyventojai, būdavo apgyvendinami laikinuose būstuose – kareivinėse, mokyklose, prieglaudose. 1931 metais, nenumačius laikinų būstų, policija žmones apgyvendino viešbučiuose, likusieji be pastogės ilgesniam laikui buvo perkelti į mokyklas.Visgi žmonės buvo linkę skubėti į savus namus, net jei tekdavo gyventi pastogėse.

Kritinėmis dienomis ir kurį laiką potvyniams nuslūgus, mieste veikė maitinimo punktai, aprūpinantys gyventojus pietumis, Raudonojo Kryžiaus punktai, teikiantys medicininę pagalbą, taip pat maistą. Ypač rūpintasi nukentėjusiais vaikais. Jie buvo atskirti nuo tėvų, apgyvendinti laikinose prieglaudose. Paprastai vaikai būdavo nešvarūs, basi, pusnuogiai, todėl didelis dėmesys skiriamas jų higienai, gydymui, būtiniausiems rūbams, avalynei.

Valstybiniu mastu buvo organizuojamos aukų (maisto, drabužių, pinigų) rinkimo akcijos. Ne vienas straipsnis pasirodydavo spaudoje, skatinantis užjausti ir sušelpti potvynio nuskriaustus gyventojus.

Kol gyventojai savu kailiu kęsdavo upių padarinius, kova su potvynius sukėlusiomis ledų sangrūdomis upių seklumose buvo patikėta kariuomenės daliniams. Siekiant pašalinti sangrūdas, buvo pasitelkiami minosvaidžiai, iš lėktuvų mėtomos bombos, ardomas ledas. Dėl pavėluotos reakcijos karininkų žygiai realios naudos davė mažai, labiau buvo psichologinė visuomenės raminimo priemonė. Kiekvieno didesnio potvynio akivaizdoje miesto valdžia imdavosi veiksmų, tačiau  darbinis entuziazmas laikui bėgant slūgdavo, darbai sulėtėdavo ar sustodavo iki kito didžiojo išsiliejimo. Kita vertus, šis tas nuveikta buvo: vykdyti Nemuno vagos reguliavimo darbai, statomos būnos kurių dėka šalinamos seklumos, salos, užkertančios kelią ledų išplaukimui, gilinama vaga.

1931-ųjų potvynis. Nuotr. iš A. Daniulaičio albumo

Upėms nurimus

Vandeniui nuslūgus, pirmiausia miesto valdžia rūpinosi pastatų ir gatvių priežiūra, pagalba žmonėms. Kad miesto paupio rajonai susigražintų ankstesnį veidą, buvo organizuojami viešieji darbai: šalinami ledai, remontuojamos gatvės. 1936 metais iš bedarbių buvo suorganizuoti „darbo batalionai“, kurie pagelbėjo nukentėjusiems nuo potvynio gyventojams išsivalyti namus, kiemus. Vaizdas, kurį išvysdavo miesto gyventojai sugrįžę į savo namus, ne vieną jų šokiruodavo. Laikraštis „Lietuva“ rašė: Sugrįžę į išmirkusias trobas gyventojai kapstinėjas po kambarių dumblą, dairos apkvaitę, lyg po gaisro, bet gyventi trumpu laiku jie vargu bau galės.

Gyvenimo sąlygos namuose esant šalčiui, drėgmei, nešvarumams kėlė grėsmę žmonių sveikatai. Dėl mažesnio atsparumo ligoms vaikai dažnai sirgdavo. Stiprią potvynių žalą jautė žemės savininkai, ūkininkai, kurių pasėliai, laukai buvo išraižyti ledo lyčių, užnešti smėliu, ledais.

Upėms nurimus, daug darbo tekdavo specialiai sudarytam Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komitetui, kuris turėdavo apskaičiuoti stichijos padarinius. Komitetą užplūsdavo šusnys laiškų iš potvynio aukų, prašančių  atvykti įvertinti jų turto nuostolius ir paskirti pašalpą. Ne visuomet buvo spėjama patikrinti visus vandens paliestus namus, įmones. 1936 metais Jonavos gatvės (viena iš labiausiai potvynių užliejamų Kauno gatvių) gyventojai, nesulaukę nei komiteto apsilankymo, nei, žinoma, kompensacijos,  kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją išreikšdami savo sunkią padėtį: Nuslūgus vandeniui, mes grįžę į savo sodybas beradome klaikius vaizdus: kambariuose baisus chaosas, baldai išsinardę iš savo sankabų, dalimis po kampus išsimėtę riogsojo, sugriūvusios krosnies, o jų vietoje bežlegsėjo biauraus molio krūvos, išmirkęs ir išbyrįjęs sienų tinkas, o asloje pilna telkšojo dvokiančio purvo…[…] Ne vienas mūsiškių, po potvynio grižęs į savo trobelę, čia radęs visą sunaikinta, neturėjo kur su savo šeima ir mažuteliais vaikais kur galvos priglausti.

Upės gausiai prisidėjusios prie miesto plėtros, pramonės augimo, potvyniu metu atsiimdavo savo duoklę, nusiplukdydamos didžiules finansines sumas. 1931 metais buvo apskaičiuota, kad potvynio nuostoliai viršijo 1,2 mln. litų. 1936 metais – net apie 4 mln. Didžiausią materialinę žalą patirdavo miesto biudžetas bei įvairios įmonės, kurioms vanduo sugadindavo prekes, įrangą. Visgi, nepaisant mažiausio nuostolių įkainojimo, skaudžiausiai potvyniai paliesdavo vargingiausiojo sluoksnio gyventojus.

Jul. Boks. Tvanas su šypsena. iškarpa iš 1931 metų „Dienos naujienų“

Potvynių pramogos

Miestiečiams, gyvenusiems atokiau nuo upių, ledonešio metas atnešdavo ne tiek siaubą, kiek pramogų – galimybę paplaukioti Kauno gatvėmis ar įspūdingą reginį. Masės kauniečių rinkdavosi į pakrantes pasigrožėti praplaukiančiomis ledo lytimis, kurios, upių išstumtos į krantą, sudarydavo didžiulius ledo kalnus. 1926 metais kai kur jie siekė net 10–12 metrų. O 1931 metais spaudoje minima, kad senieji miesto gyventojai net nebeprisimena, kada ledų kalnai tokį aukštį siekė: Buvo didesni nei dviejų aukštų namai.

Smalsumo vedami žmonės neaplenkdavo Nemuno ir Neries upių, o tvarką palaikantiems pareigūnams tekdavo stabdyti prie pakrančių plūstančias minias. Pareigūnai budėdavo gatvėse, vedančiuose prie upių ir praleisdavo tik į namus grįžtančius gyventojus. Tačiau ne vienas entuziastas rizikuodavo prasmukti pro apsaugą, kad pasižiūrėtų  didingą reginį. Porelės skirdavo pasimatymus nebe Laisvės alėjoje, bet užlietoje Žuvų turgavietėje (Lukšio g. galas). Jaunimas „gondoloj“ linksminasi garsiai šnekučiuojasi ir juokauja ir atrodo, kad tuoj suskambės kokia vasariška Nemunėlio daina, – 1931-aisiais rašė „Lietuvos aidas“. Dėl sudėtingo susisiekimo potvynis atnešdavo papildomų atostogų vaikams iš labiau vandens labiau paliestų miesto vietovių. Pastarieji tada galėjo išbandyti įdomią, bet pavojingą pramogą – paplaukioti ant ledo lyčių.

***

Įvairios kalbos apie upių pažabojimą, kaltųjų paieškos margino laikraščių puslapius potvyniui nurimus. Buvo šaržuojama Potvynių komisija, ironizuojamas „miesto skenduolio“ vaizdas. Matyti, kad miestiečiai  dėl nelaimės buvo linkę kaltinti ne mylimas upes, o miesto valdžią.